"Iki visiškos laimės man trūko tiktai šitos premijos. Dabar visa serija premijų surinkta", – pasibaigus iškilmingam vakarui Rašytojų sąjungos rūmuose, Vilniuje, juokavo žinomas poetas Aidas Marčėnas, apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią 2013-ųjų knygą.

Nepakartojamas vakaras

Šia premija įvertinta poeto eilėraščių knyga 'Tuščia jo". Įvertinimas ypatingas tuo, kad laureatą renka ne žmonės "iš šalies", o kolegos rašytojai. Premija už geriausią metų knygą tradiciškai teikiama per Tris karalius.

Todėl Trijų karalių dieną poezijos ir A.Marčėno gerbėjai ir traukė į Rašytojų sąjungą. Kaip visada nevėdinama, tvanki ir veikiau suomišką pirtį primenanti salė buvo sausakimša. Kostiumais pasipuošę garbaus amžiaus rašytojai prakaitą braukė.

Nors buvo priminta, kad A.Marčėnas nemėgsta, kai jo eilėraščius dainuoja, esą jie ir taip melodingi, vakare pagal juos skambėjo ir dainos. Jas atliko poetas Domantas Razauskas ir aktorius Gediminas Storpirštis. Savo eiles skaitė pats jų autorius ir vakaro vedėjas poetas Rimvydas Stankevičius, neslėpęs, jog yra ne tik A.Marčėno gerbėjas, bet ir mokinys.
Pasibaigus vakarui, prie laureato išsirikiavo ilga autografų medžiotojų eilė. Kadangi prie jo nebuvo lengva prisibrauti, paprašiau, kad knygoje 'Tuščia jo" pasirašytų poeto gyvenimo draugė Violeta Žalytė. Vėliau A.Marčėnas pasakys: "Puiku. Viliūtė – mano pagrindinė mūza."

Įkvėpimo semiasi iš visur

Kol poetas pasirašinėjo, pakalbinau artimiausią jo gyvenimo žmogų – Violetą. "Aidas yra stebintis, jaučiantis ir mąstantis poetas, tad, įsivaizduoju, jam eilėraštis gali gimti ir gimsta iš bet ko – net pačios netikėčiausios smulkmenos", – sakė pašnekovė.

– Violeta, turbūt, kaip visada, perskaitėte ir šiuos eilėraščius prieš sugulant jiems į knygą? Kuo jie jums patinka?

– Man atrodo, kad Aidas, būdamas ištikimas sau ir išlikdamas savimi, palypėjo dar aukštėliau. Kai kurios šios knygos eilutės tiesiog kvapą gniaužia. Mane Aido poezijoje ypač žavi jo meistrystė – būtent, kaip tai padaryta. Man visada įdomu ne tik apie ką kūryba, bet ir kaip tai padaryta. Šitoj knygoj aukšto lygio meistrystės įrodymų apstu. Turiu omenyje – tai tobula poezija.

– Kaip manote, kas yra pagrindinis A.Marčėno įkvėpimo šaltinis – meilė, gamta, gyvenimo sukrėtimai?

– Jis yra mąstantis žmogus ir įsivaizduoju, kad jį inspiruoja viskas – žmonės, gamta, daiktai, knygos… Ir muzika – be jokios abejonės. Manau, ir jo paties mintys, ir jo išgyvenimai, ir vizijos, ir sapnai – irgi įkvėpimo šaltinis. Yra netgi kartą kalbėjęs: galima pasižiūrėti pro langą, ir bet kuris vaizdas, detalė gali tapti kibirkštim poetinei minčiai įžiebti. Iš tikrųjų Aidas įkvėpimo semiasi iš visko.

– Visą vakarą buvo minimos Medžiuškės, kur turėjote sodybą. Kodėl jos atsisakėte?

– Taip, tikrai daug eilėraščių buvo sukurta Medžiuškėse – penkių trobų kaimelyje, pasislėpusiame miškuose tarp Švenčionių ir Ignalinos. Visos Medžiuškių elegijos, visi ciklai pernai, užpernai parašyti ten. Kaimelis yra nuostabioj vietoj – upelio slėny, tarp keturių kalvų. Mes tą vietą vadinom Dievo ausim. Tiesiog tai kosminė vieta – ten labai gera aura. Tą sodybėlę turėjom 15 metų, ten vasarodavom – jis dirbdavo savo darbus, aš – savo.

Bet pastaraisiais metais Medžiuškėms mažai rasdavom laiko. Be kita ko, Aidas nemėgsta ūkio darbų. Todėl, kol ne vėlu, kol viskas neužžėlė ir nenunyko, teko ją perleisti į geras rankas.

"Man jau nepriklauso"

Pagaliau po autografų atsilaisvino kelias ir prie laureato. Poetas tvirtino, kad Medžiuškės buvo vienas jo įkvėpimo šaltinių. Medžiuškės, Vilnius ir Palanga. "Visi "Šokiai" prieš kelerius metus parašyti Palangoje – juose labai daug jūros", – sakė A.Marčėnas.

– Aidai, kodėl nenorite, kad jūsų eilėraščiai virstų dainomis?

– Tai, ką papasakojo Gediminas Storpirštis, buvo labai seniai. O dabar nei noriu, nei nenoriu, kad jie taptų dainomis. Dabar man visiškai tas pat, koks bus mano jau publikuoto teksto likimas: kas jį vers, kaip jį vers, kas jį dainuos, kas jį skaitys. Aš su juo leidžiu daryti ką nori bet kam.

Tai – ne atsainus požiūris. Sakyčiau, labai atsakingas požiūris. Man svarbu tai, ką aš kuriu, o ne tai, ką jau sukūriau. Tai, kas yra sukurta, man jau nepriklauso. O jeigu kas nors man dar pripaišo autorines teises – puiku. Gaunu pinigėlį, kai kas nors tas eiles padainuoja.

– "Tuščia jo" – 14-oji jūsų poezijos knyga. Turbūt turi įtakos, kad įvaldėte amatą, kad prie eilėraščio lyg juvelyras prie deimanto sistemingai ir kruopščiai dirbate kiekvieną dieną?

– Amato įvaldymas – jaunystės dalykai. Jaunystėje reikia amatą įvaldyti. Dabar, kad parašytum eilėraštį, amatą reikia užmiršti. Bent jau pirma sąlyga – užmiršti viską, ką mokėjai.

– O gal keliolika metų jums sekasi dėl to, kad turite puikią mūzą ir gyvenimo draugę?

– Taip. Violeta yra pagrindinis žmogus mano gyvenime. Mes susikuriam komfortiškas gyvenimo sąlygas. Atitinka mūsų charakteriai. Absoliučiai. Mes gyvename nuolatinėje diskusijoje.

Vizitinė kortelė

Aidas Marčėnas (g. 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune) – lietuvių poetas, kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Jaunystę praleido Gorkyne (taip buvo vadinama tuometė M.Gorkio gatvė – dabartinės Pilies ir Didžioji gatvės Vilniuje). Jose būriuodavosi vadinamasis alternatyvus jaunimas, ieškąs visuotinai nepriimtų saviraiškos galimybių.

Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, paskui kurį laiką studijavo Vilniaus konservatorijoje. Jaunystėje yra dirbęs įvairius darbus – nuo apšvietėjo Operos ir baleto teatre iki Azijon karves gabenančių prekinių traukinių palydovo.

Spaudoje debiutavo 1985 m. eilėraščių publikacija žurnale "Pergalė" (dabar – "Metai"). 1988 m. išleido pirmąją knygą – eilėraščių rinkinį "Šulinys". Iš viso išleista 14 poezijos knygų.
A.Marčėno lyrika meditacinė. Poetas labai daug dėmesio skiria eilėraščio formai, skambesiui, rimui, ritmui. Pirmųjų eilėraščių rinkinių lyrika skaidri ir muzikali, vėlesniuose rinkiniuose greta silabotonikos atsiranda verlibrų. Poetas apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis.