IŠ ARČIAU

Amerikietė dėstytoja nebelaipioja po medžius

Ne paslaptis, kad daugelis žmonių į filantropus, pasiruošusius iškeisti šiltą vietelę kur nors kapitalistiniame užkampyje į nežinomybę ir papildomą galvos skausmą mažiau išsivysčiusioje, neretai net pavojingoje trečiojo pasaulio šalyje, žiūri jeigu ne su smerkiančia šypsena, tai jau tikrai su klaustuku akyse. Į Klaipėdos krikščioniškojo fondo aukštąją mokyklą prieš penketą metų literatūros bei rašymo dėstyti atvažiavusi kalifornietė Džekė Barc (Jackie Bartz) neslepia, jog buvo susilaukusi net savo artimųjų prieštaringų reakcijų. Tačiau ji džiaugiasi gyvendama Lietuvoje, nes čia ji galinti nevaržomai daryti tai, ko Amerikoje jai nebūtų leidusi konservatyvios visuomenės nuomonė.

Barbė devyndarbė

Nors šeštąjį dešimtmetį perkopusi misionierė jau atsisakė savo mėgstamiausio užsiėmimo – laipioti po medžius, Klaipėdoje ypač suklestėjo kiek priimtinesni jos pomėgiai. Daug šokanti ir dar daugiau rašanti, studentų pamėgta ir jau seniai atvykėle nesijaučianti Džekė spaudai paruošė savo naująją knygą apie šokio prasmę.

Šešerių sunkiai susirgusi, ji pradėjusi rašyti. Aktyvaus rašymo amerikietė neatsisako ir šiuo metu. Galima drąsiai teigti, kad ši „liga“ net paūmėjo. Dienoraščiai, kasdieniai pastebėjimai, poezija, mokslinė, pedagoginė literatūra, o dabar dar ir scenarijus animaciniam filmui – taip laisvalaikį leidžia jau keturiasdešimt metų pedagogo duoną ragaujanti nužudytojo Amerikos prezidento Kenedžio žmonos bendravardė.

„Nuo universiteto laikų mane traukė istorija. Ne veltui jos studijas buvau pasirinkusi kaip gretutinę specializaciją. Šiuo metu kuriu scenarijų epiniam kūriniui „Beowulf“, tačiau paruošiamieji darbai baigsis tik ilgesniam laikui grįžus į Ameriką. Mano dukters vyras yra animatorius, todėl pirmiausiai scenarijų turėčiau aptarti su juo. Kad atkurčiau tų laikų autentiką, buvau net į Daniją nuvažiavusi ir padariau ten savotišką turnė po istorijos muziejus“, - scenarijaus kūrimo procesą komentavo naujai iškepta scenaristė.

Džekė yra išleidusi ir keletą poezijos – savo mėgstamiausio žanro – rinkinių. „Kai prieš daug metų gavau pirmąjį honorarą, nekėliau didžiulio „party“, o tiesiog suruošiau mažytę šventę savo nemažai šeimai. Kita vertus, jie mano nuopelnų neįvertino, nes poezija jiems visuomet atrodė bergždžias užsiėmimas“, - prisimena kalifornietė, kuri neslepia, kad iš poezijos turtų sukrauti neįmanoma.

Vėliau ji pradėjusi rašyti autobiografiniais įvykiais paremtus apsakymus, kuriuose figūruoja lietuviams keista galinti pasirodyti centrinė idėja – gyvenimas gali būti kupinas džiaugsmo nepriklausomai nuo amžiaus. Tačiau kai kurie šių apsakymų taip niekada ir neišvydo dienos šviesos, mat rašytoja juos paslėpė, o vėliau panaudojo kaip įkvėpimą eilėraščiams kurti. „Per visą gyvenimą jau tikrai esu primarginusi smulkiu raštu kokį milijoną puslapių. Per metus vidutiniškai parašau apie penkis šimtus puslapių. Daug rašau, kai būna neramu, nors kai paskaitau po kurio laiko, atrodo per daug intymu, kad visi apie tai žinotų. Nė vieno puslapio nesu išmetusi. Slepiu juos“, - kūrybos užkulisius atidengė Džekė.

Nekeliauji - skaityk

Nuo pat mažens mokytoja norėjusi būti amerikietė, jau šešerių būdama su broliu žaisdavo mokyklą. “Nė sekundės neabejojau, kad mokysiu, tačiau norėjau dirbti tik su mažais vaikais, nes pati esu mažaūgė.

Tačiau gyvenimas padiktavo savas taisykles. Teko mokyti visus - nuo keturmečių iki septyniasdešimtmečių”, - sakė Džekė, kurios dėstomų disciplinų amplitudė yra gana plati. Ohajo universitete įgijusi anglų filologijos bakalauro laipsnį, amerikietė nesustojo ir jau po kelerių metų tapo britų literatūros, o vėliau ir pedagogikos magistre.

“Daktaro laipsnio kol kas neturiu, nors dar ne per vėlu. Per savo pedagoginę karjerą dėsčiau ir muziką, ir vokiečių kalbą, ir istoriją, ir net egzaminų laikymo meną. Tačiau šiuo metu apsistojau ties literatūra bei rašymo menu”, - apie savo pedagoginę patirtį pasakojo dėstytoja.

Literatūra, anot Džekės, yra neatsiejama kiekvieno save gerbiančio žmogaus gyvenimo dalis. “Prieš trisdešimt metų filosofas Maršalas Maklahanas (Marshall McLuhan) drįso prognozuoti knygos mirtį, nes ją turėjo užgožti informacinės technologijos ir spauda. Bet taip nenutiko ir nutikti negali. Tik knyga gali sukelti tokią vis mažiau šiuolaikiniam žmogui būdingą būseną kaip apmąstymai. Žmogus skaito, kad turėtų visapusišką pasaulio paveikslą, o ne kažkokias realybės nuotrupas. Kuo mažiau žmogus gali sau leisti keliauti, tuo daugiau jis turi skaityti”, - pareiškė knygų advokatė.

Bijo klaidų

Lietuvoje Džekė pritapo ir nebejaučia diskomforto, nors pačią pirmąją atvykimo naktį ji supratusi, kad gyvenimas Lietuvoje taps nelengvu iššūkiu. “Lietuvaičiai, turėję pasitikti Vilniaus stotyje, tiesiog nepasirodė. Vidury nakties lyjant stovėjau ir su siaubu klausiausi man visiškai nesuprantamos kalbos. Vokiečių kalbos žinios, priešingai nei tikėjausi, man nepravertė. Kaip tik vėliau supratau, taksistas nuplėšė visiškai nerealią sumą. Tuo momentu pradėjau gailėtis, kad savanoriškai atvykau bėdai į nasrus”, - dabar jau su šypsena prisimena Džekė. Jos teigimu, visą gyvenimą sugebėjusi prisitaikyti ir mokėjusi nedaryti skubotų išvadų ar klijuoti žmonėms etikečių, ji ir šį kartą davė Lietuvai antrą šansą.

Po kurio laiko atvykėlė jau priprato prie vietinio klimato, žmonių uždarumo ir lietuviško maisto, pradėjo privačiai mokytis lietuvių kalbos ir skaityti vietinius laikraščius. “Gerbiu kalbą ir kultūrą, todėl privalėjau jos mokytis. Gaila, kad sugebu kalbėti tik su nepažįstamais. Bijau suklysti, todėl vengiu demonstruoti savo žinias. Negalėčiau postringauti apie filosofiją ar politiką. Suprantu maldas bažnyčioje ir net susigaudau, apie ką kalba žiniose, bet diktoriai kalba taip greitai...”, - pasakoja gabi kalbų žinovė, vis dėlto pokalbio metu pasirinkusi dėstyti mintis gimtąja anglų kalba.

“Ilgainiui pradėjau gerbti lietuvius už gilių tradicijų puoselėjimą bei ypatingą požiūrį į šeimos santykius. Nors žmonės čia, priešingai nei Amerikoje, nėra linkę reikšti savo emocijų ar nuomonių, pradėjau vertinti tai kaip privalumą. Čia net į mano šokius niekas nekreipia dėmesio”, - džiaugėsi aistringa šokio gerbėja.

Valsas - nuobodu

Šokyje Džekei svarbiausia - ne taisyklingai atlikti žingsniai ar kažkieno užprogramuotas ritmas, bet energija, kurią galima tinkamai išlieti. “Net knygą esu parašiusi apie šokį, tačiau tai visai ne vadovėlis norintiems išmokti šokti valsą. Knygoje bandau atskleisti šokio esmę ir prigimtį. Dabar jau turiu pakankamai drąsos ją išleisti, nors tai teks daryti grįžus į Ameriką, kur iš mano amžiaus moters šokio tikisi mažiausiai”, - abejonėmis dalijosi šokio teoretikė, kuri dar ir dainuoja, nors pati pripažįsta, kad dainavimą ji praktikuojanti tik duše ir niekam negirdint.

O į Ameriką Džekei teks sugrįžti, kad ir kaip ji pamilo Lietuvą. “Mano kelionę čia finansavo ir mane išlaiko viena Amerikos bažnyčia, todėl tik jos atstovai gali nuspręsti, kur esu reikalingesnė. Nors ir išleidžiu tik šiek tiek daugiau nei lietuviškąjį minimalų atlyginimą, jie gali mane atšaukti ar pasiūlyti vykti į Kiniją ar Afriką, juk dabar jie yra tikri, kad sugebėsiu prisitaikyti”, - apie miglotą ateitį kalbėjo misionierė.

Prieš kelerius metus gimtojo miesto bažnyčioje atsitiktinai nugirdusi pokalbį apie galimybę išvažiuoti į Rytų Europą, pati pasisiūlė važiuoti.

Dabar jai būtų sunku palikti draugus ir prasmingus Lietuvoje užsimezgusius santykius, tačiau grįžti ji turės. “Nors nemanau, kad vaikai jau laukia manęs sugrįžtančios, tik ten galiu įgyvendinti asmenines ambicijas. Norėčiau mažiau dirbti ir daugiau laiko skirti mane supantiems žmonėms. Dėl šios priežasties teks atsisakyti Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštojoje mokykloje šiuo metu užimamo Anglų filologijos katedros vedėjos krėslo”, - atsisveikindama sakė Džekė Berc, nuoširdžiai teigianti, kad Lietuvoje ji jaučiasi kaip namuose.