Antrasis „Bumeris“ – teisingame kelyje į kiną

Pirmasis „Bumeris“ buvo vienas iš tų filmų, kurie, sudrebinę Rusijos kino rinką, išjudino iš sąlyginio sąstingio rusų komercinį kiną. Rezultatas matomas plika akimi – kone kas antrą straipsnį pyškinu apie rusišką filmą. Ir, kas įdomiausia, – rusų kinas Lietuvoje stebėtinai paklausus. Solidžią kasą surinko „Dienos sargyba“, dabar sukasi „Nakties sargyba“, ir dar numatyta ne viena premjera. „Bumeris. Antra dalis“ paklausa taip pat negali skųstis. Į lietuviškąjį „Aš esi tu“ „Žemaitijoje“ susirinko vos keli patriotai, iš kurių du paliko salę. Į rusų kultinio filmo tęsinį sugužėjo daugiau nei pusė salės. Regis, anksčiau titrų neišėjo niekas.

Publika verta atskiros recenzijos. Pilna paauglių ir šiaip suvaikėjusių tipų, kurie, ko gero, atėjo į filmą labiau dėl populiarios muzikėlės, okupavusios mobiliuosius telefonus. Ir nepraleido progos pavaidinti „kietus“, mobiliaisiais grodami pirmojo „Bumerio“ melodijas. Naujieji lietuviai, matyt... Ką gi, reikia ir tokių, nors filmas tikrai ne jiems. Kita vertus, truputėlį ir apie juos, pamėgdžiojančius naujuosius rusus...

Kaip ir pirmoji juosta, antrasis „Bumeris“ – kelio filmas. Dinamiškas siužetas, šių dienų Rusijos herojus, gyvenimiškos istorijos. Paprasti žmonės, banditėliai su savo tragišku slengu, korumpuoti milicininkai, emancipuotos merginos. Maži miesteliai, didelės svajonės ir prakeikta neteisybė kiekviename užkampyje. Kažkokia tragizmo nuojauta filme, ir net naujieji lietuviai nuščiūva, kai „tranzuotojai“ kalbasi apie SMS, į kurią nesutalpinsi Baikalo grožio.

Režisierius ir scenarijaus autorius Piotras Buslovas mėgsta tiesumą. Jaučia, kur eiliniam žiūrovui reikia detektyvo, o kur – romantikos. Kur – šūvių, o kur – gyvenimiškos filosofijos. Ne šiaip sau Kotas susitinka su Daška. Tam, kad parodytų šių dienų Rusijos realybę ir atskleistų sudėtingus žmonių tarpusavio santykius. Per Kotą vėl žūsta žmogus. Jis – vėl susitepęs krauju. Nors nenorėjo. Nors planavo viską pradėti iš naujo. Daška vėl prisidirbo problemų. Šį sykį gal net mirtinų. Toks tokį rado. Vienam – atpirkimas. Kitai – išsigelbėjimas. Bet čia jau, jei giliai kapstysi. Antrasis „Bumeris“ taip giliai nekapsto. Paprastas kaip trys kapeikos filmas. Tačiau neabejoji nuoširdumu ir žiūri tai, kas neturėtų būti aktualu. Bet yra.

Iš esmės antrasis „Bumeris“ – visai kitoks filmas nei pirmasis. Ne toks komercinis. Tikresnis. Žmogiškesnis. Išvalytas nuo to, kas naujiesiems lietuviams ir rusams patiko pirmajame. Be pataikavimo tiems, kas kraustosi iš proto dėl melodijos mobiliajame. P.Buslovas kaip režisierius padarė didžiulį šuolį į priekį ir yra vienas iš didžiųjų naujosios rusų kino bangos vilčių. Kaip ir jaunutė aktorė Svetlana Ustinova. Aktoriniai darbai – tiek pagrindiniai, tiek antraplaniai abejonių nepalieka. Rusijos kinas – teisingame kelyje. Net jei kai kurios filmo vietos ištemptos, bendro įspūdžio negadina. Gal net pagerina. Netikėtai neblogas kinas.