Ir nors Šešios jo siuitos violončelei buvo kiek pamirštos iki pat XX a., maždaug 1936-aisiais pasauliui apie jas priminė ispanų violončelininkas Pablo Casalsas, įrašęs visas ir meile joms užkrėtęs savo tuomečius ir ateities kartų kolegas. Nuo tada šis ciklas anksčiau ar vėliau būtinai apsilanko tikriausiai kiekvieno violončelininko repertuare. Tad grojo jas – tiesa, tik keturias – ir Pažaislio muzikos festivalyje apsilankęs muzikantas iš Latvijos Ruslanas Vilensky, o vaizdo instaliacijas rugpjūčio 11-osios koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje kūrė taip pat latvis Viktors Keino. Renginys vadinosi gan įmantriai: "BACHAS: garsai, vaizdai, šešėliai".

Dažnai sakoma, kad J.S.Bacho muzika – ne tik nepavaldi laikui, bet ir universali. Tačiau kaip ji turi skambėti, vienos nuomonės nėra: vieni bando išgauti autentišką skambesį, kiti ieško savų interpretacijų. Violončelininkas R.Vilensky šiame kontekste akivaizdžiai priklausytų antrųjų kategorijai – tą išduoda vien jau roko stiliaus atlikėjo įvaizdis. Nuskambėjus pirmiesiems Siuitos nr. 1, G-dur Preliudo garsams, rodėsi laukia romantiškas J.S.Bacho skambesys, tačiau buvo ne visai taip. R.Vilensky garsėja kaip muzikantas, kurio aistra – neįprastų sąskambių, atskleidžiančių naujas violončelės galimybes, paieškos. Akivaizdu tai buvo ir šįkart: visų muzikinių dėmenų kontekste prioritetą jis teikė sąskambiams, kurie buvo tikrai originalūs ir šiek tiek avangardiški. Tad visos keturios J.S.Bacho siuitos (nors programoje buvo žadamos šešios) skambėjo labai savitai – tikrai ne autentiškai, veikiau avangardiškai. Žinoma, tokiu atveju šiek tiek antrame plane liko pats kompozitorius.

R.Vilensky pasirinko gana neįprastą ir šiuolaikišką variantą: kartais net atrodė, kad skamba visai ne prieš 300 metų, o visai neseniai sukomponuotas kūrinys.

Kita vertus, siuitas J.S.Bachas rašė tarsi etiudus – vienas jo tikslų ir buvo atskleisti paties instrumento technines galimybes ir padėti atlikėjams tobulėti, nors ir tuometinė violončelė gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinės. Tad požiūrio taškų skalė atlikėjams – plati. R.Vilensky pasirinko gana neįprastą ir šiuolaikišką variantą: kartais net atrodė, kad skamba visai ne prieš 300 metų, o visai neseniai sukomponuotas kūrinys: mažai ieškodamas kontrastų, retokai išryškindamas melodiją ir polifoninius sluoksnius, daugiau dėmesio skirdamas ritmui ir harmoniniams sąskambiams, jis sukūrė savitą J.S.Bacho muzikos interpretaciją.

Regis, pastaruoju metu vis populiarėja renginiai, kuriuose muzika papildoma įvairiomis video projekcijomis. Nežinia, ar todėl, kad norima sudominti ar nustebinti klausytoją, kuriam vien muzikos šiuolaikinio pasaulio kontekste ne visuomet jau ir užtenka, ar tiesiog norima pasakyti dalykus, kurie yra už muzikos ribų. Šis klausimas kilo ir tąkart Kauno valstybinėje filharmonijoje: renginio pavadinimas buvo "BACHAS: garsai, vaizdai, šešėliai", tad tikėtasi kažko mistiško, susieto su pačio muzikinio turinio kontekstu – juk J.S.Bachas ne tik bene pats žymiausias pasaulio kompozitorius, bet ir bene labiausiai gaubiamas įvairių mistinių šešėlių. O V.Keino kurtos instaliacijos buvo labai paprastos: filharmonijos sienomis ritinėjosi įvairių spalvų geometrinės figūros, sulig kiekviena siuita vis kitokios – organiškai koreliuojančios su skambančia muzika, tačiau labai abstrakčios, neteikiančios jokios konkrečios informacijos. Vaizdo instaliacijos tąkart buvo veikiau J.S.Bacho muzikos fonas nei visavertė koncerto dalis. O ir filharmonijos scena nebuvo tam labai tinkama vieta– vaizdą išskaidė virš scenos esantis balkonas, tad vaizdiniai buvo matyti dalimis. Kita vertus, didelio įspūdžio nedariusios video instaliacijos leido labiau susikoncentruoti į muziką ir mėgautis ja.

Kuo išties teko pasidžiaugti šiame koncerte – atsigręžimu į klasikinį repertuarą, nauju požiūriu į jį ir tikrai puikia atlikimo kokybe. Šiandieniame kultūrinio gyvenimo kontekste tiek daug manipuliacijų klasikinio repertuaro sušiuolaikinimo aspektais, kad išties imi ilgėtis klasikos pačiame gryniausiame savo pavidale. O R.Vilensky dar kartą įrodė, kad J.S.Bacho muzikos klodų kontekstai neišsemiami: muzikologai jo partitūrose vis iš naujo ir iš naujo atranda užslėptus simbolius, numerologai, skaičiuodami taktus ir natas, įžvelgia mistines skaičių reikšmes, o muzikantai nuolatos randa savų ir dar negirdėtų opusų interpretacijų – kartais tradiciškesnių, kartais labiau kontroversiškų. Šį kartą violončelės skambesys buvo kiek netikėtas, tačiau kokybiškas ir įtikinantis.