– Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

– Dainų ir muzikinių bandymų mano gyvenime buvo jau labai seniai. Dar studijuodama universitete kurdavau garso takelius įvairiems savo projektams. Man tai labai patiko, dažnai atsibusdavau jau žinodama vieną ar kitą melodiją. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau supratau, kad nesu pakankamai muzikaliai raštinga. Todėl, kai gimdavo kokia nors daina, aš ją tiesiog užsirašydavau. Ir vieną dieną mano gyvenime atsirado mano bičiuliai, profesionalūs muzikantai J. ir D.Veršuliai, kurie, dar prieš išgirsdami mano dainas, sutiko man padėti. Taip ėmiau ne tik drąsiau kurti, bet ir galvoti. Praėjo keleri metai, aš mintyse pradėjau nedrąsiai dėlioti, kaip viskas galėtų būti, ir galiausiai pajutau, kad tas laikas atėjo. O paraleliai aš visada piešiau ir per daug nesisielojau, kad nemuzikuoju.

– Ir taip gimė „Bliuvė“. Kas ji?

– Kai jau buvo sukurtos pirmos dainos, tik po kurio laiko aš supratau, kad jos yra komiškos, bet nė velnio nejuokingos. Pradėjau galvoti apie bendrą dainų realizavimą, žinodama, kad tai nebus koncertas, nes esu labiau linkusi į teatrą, performanso meną. Bliuvė – daugialypis, savyje daug prasmių talpinantis žodis. Pirmiausia jis apibūdina verksmingumą ir turi gana neigiamą atspalvį, net, sakyčiau, tam tikrą patyčių svorį. Šis žodis yra labai stiprus tuo, kad dažniausiai vartojamas tarp vaikų, o šiuo atveju kalbama apie suaugusįjį. Galima į jį pažvelgti labai skirtingai: ar tu silpnumo akimirką išgyveni kaip mažas vaikas ir tau tiesiog norisi verkti, ar tuo pat metu neleidi sau to daryti, nes nenori būti bliuve.

– Manau, kad populiaresnis antrasis variantas – juk tam tikrose aplinkose į verkiantį vaiką (jau nekalbu apie suaugusįjį) būtent taip ir reaguojama: „Ko čia bliauni?“

– Taip. Juk vaikai, kurie verkia dėl įvairių dalykų, dažnai šiek tiek erzina. Bet gal taip yra todėl, kad turime per mažai kantrybės ir sūpračiaus. O žmogus toks jau yra: jam kyla emocijos ir jis taip jas išreiškia. Kadangi aš labiau gilinuosi į vidinę suaugusio žmogaus emocinę sveikatą, tai man žodis „bliuvė“ labai tiko.

– Pirmiausia „Bliuvė“ įvyko performanso pavidalu Šiauliuose, likus keliems mėnesiams iki pandemijos. Kaip karantinas pakoregavo „Bliuvės“ planus: ar iš karto tavo planuose buvo išleisti albumą išleidimas, skaitmenizuoti pasirodymą, ar viskas gimė tiesiog savaime?

– Viskas išėjo labai natūraliai. Šis pasirodymas išmokė keleto pamokų. Žinojau, kad sukūrėme pasirodymą, kuris yra aktualus, muzikalus, trumpas ir gana lengvas žiūrėti. Norėjau su juo keliauti į festivalius, parodyti kituose miestuose. Bet nutiko taip, kaip nutiko. Planuodama pasirodymą net nepagalvojau apie albumą. Tačiau po premjeros Šiauliuose sulaukiau labai daug klausimų, kur būtų galima pasiklausyti dainų. Taigi viena pamoka buvo ta, kad vieni žmonės iš „Bliuvės“ išsinešė vieną dainą, kiti – kitą ir norėjo ją dar kartą išgirsti po pasirodymo. Kita pamoka buvo apie girdėjimą – visose dainose yra nemažai teksto bei istorijos ir žiūrovai, sėdėję gale, galbūt visko neišgirdo. Kartais su dainomis taip būna: klausaisi, klausaisi ir tik iš kokio trečio karto išgirsti tekstą. Taigi po pasirodymo supratau, jog noriu išleisti albumą, kad žmonės į pasirodymą galėtų ateiti jau kažką girdėję, galbūt turėtų ko laukti arba žinotų apie visa tai, nes visas pasirodymas yra praktiškai tekstinis. Man buvo truputį baisu, kad žiūrovas pavargs tiek teksto besiklausydamas, tačiau dainos ir muzikiniai intarpai labai gerai viską subalansavo.

Eglė Narbutaitė

– Dainose kalbi apie emocinius šiuolaikinio žmogaus sunkumus. Pastaraisiais metais vis daugiau ir garsiau apie tai prabylama. Kaip manai, ar pakankamai ir ar užtenka tų formų, kokiomis tai daroma?

– Kai pradėjau kurti „Bliuvę“, apie tai dar visiškai niekas nekalbėjo. Aš mačiau, kad visiems apie mane rauna stogą, įskaitant ir mane pačią, bet mes visi gyvename kažkokiame Balio, kursų ir saviugdos pasaulyje. Pirmiausia apie tai pradėjo kalbėti žymūs aktoriai, o tada daug kas pradėjo atsiverti ir dalytis savo patirtimi. Neslėpsiu, mane buvo apnikusi baimė, kad gal nebereikia, jau užtenka tų, kurie tai daro. Ir tada supratau, kad tiek aš, tiek kiti kūrėjai apie tai kalba ne dėl to, kad dabar madinga tai daryti. Visi kalba, nes visiems skauda. Kiek to skausmo yra, tiek apie jį ir bus kalbama. Suprantu, kad sveikam žmogui visa tai stebint iš šalies gali kilti klausimas, kaip taip gali būti, kad dabar visiems depresija? Tačiau toks mąstymas labai klaidingas. Žmonėms, kurie su tuo kovoja, apskritai labai sunku pripažinti sutrikimą ir kreiptis pagalbos. Dabar sukuriama tokia nuomonė, kad daugelis tarsi užsikrėtė depresija, nes ši tema yra per daug eskaluojama. Tai gal čia toks šalutinis kalbėjimo poveikis, nes visuomenėje, ypač tarp vyresnių žmonių, vis dar labai daug stigmų ir tabu. Tačiau savižudybių skaičius Lietuvoje akivaizdžiai liudija problemą – nėra taip, kad kažkas tuos skaičius išsigalvoja.

O dėl kalbėjimo formų – manau, kad jos labai įvairios ir viskas su tuo yra gerai, nes kiekviena forma turi savo auditoriją. Mano požiūris šiuo klausimu yra toks: whatever works. O aš, kaip kūrėja, tikrai nesivaikau jokių trendų. Toks projektas atsirado iš aplinkos stebėjimo ir mano pačios patirties. Kažkaip niekas nesiskundžia, kad jau daugybę metų pilna dainų apie meilę. Kiek galima apie ją dainuoti: myli, susitinka, palieka, išsiskiria. Bet niekas dėl to nesiskundžia, nors žmonės greičiausiai įsimyli ne dėl to, kad priviso dainų apie meilę (juokiasi). Kalbant rimtai, tai, stebint muziką, žiūrint filmus, kasdienį gyvenimą, labai gerai matyti, kad žmonių skausmas veržiasi pro visus kraštus. Aš iš savo pusės galiu pasiūlyti humorą ar kažkokią melodiją, bet šiame projekte tikrai nėra kažkokių sprendimų ar pamokymų, ką reikėtų daryti. Nesijaučiu galinti kažkuo padėti. Galiu pasidalyti savo patirtimi su kitais ir pakviesti juos šiek tiek pasijuokti – kaip koks muzikinis memas.

– Apie nerimą, panikos atakas, verksmą anksčiau buvo kalbama pašnibždomis. Panašu, kad mūsų ir jaunesnės kartos apie tai kalba drąsiau ir ateityje tai išvis nebus tabu. Bet ar nėra taip, kad dalį tų dirgiklių mes patys ir susikuriame?

– Kažkuria prasme mes esame savo spąstuose. Jie intensyvėja, vis daugiau įvyksta vaikų savižudybių, nes vis jaunesnė auditorija ateina į socialinius tinklus. Faktas tas, kad žmogus – labai jautrus. Taip, dabar tokie laikai: technologijos, didesnės galimybės reikštis socialinėje erdvėje – tai neišvengiama. Tačiau, mano manymu, tai turėtų būti tėvų ir švietimo atsakomybė. Emocinį intelektą jauniems žmonėms reikėtų ugdyti dar mokykloje. Galiausiai visada veikia ta pati formulė: kažkas demonstruoja tam tikrą gerovę, kurios visi nori, pavydi ir bando sukurti savo. Man atrodo, taip buvo visada, dar iki socialinių tinklų, skyrėsi tik išraiškos formos – anksčiau gerovė buvo demonstruojama statomomis pilimis, pagyromis apie vaikus. Visada norėjosi tą kaimyną pralenkti, konkuruoti su juo naujausiu automobilio modeliu ir panašiais būdais. Gal tai tiesiog natūrali žmogaus būties formulė, kuri, atėjus technologijoms, nevaldomai suvešėjo. Neabejoju, kad ir seniau žmonės turėjo emocinių sunkumų, tam tikrų sutrikimų, patirdavo panikos atakas, tačiau greičiausiai nesuprasdavo, kas su jais vyksta. Tai natūralu. Nenoriu pykti ant socialinių medijų, nes jos yra tik priemonė ir jų bus vis daugiau. Gal atsitiks taip, kad sukursime kažkokią linksmą priemonę, kuri galiausiai mus visus sužlugdys. Bet ar nėra taip, kad taip sukurta visa civilizacija? Mes evoliucionuojame ir kartu naikiname save. Kuriame ir naikinamės.

Šiaip esu labai empatiškas žmogus, nemėgstu ir nesiekiu nieko įžeisti. Bet kartais koks absurdiškas elgesys man sukelia kažkokį pyktį. Tuomet man patinka tą absurdą išryškinti per ironiją ir humorą, va tada galiu ir įkąsti.

– Dainoje „Eik ir pralinksmėk“ dalijami patarimai, kaip atsigauti: reikia pasivaikščioti, pralinksmėti, medituoti, mesti cukrų, gerti mačią, netingėti – juk visos ligos kyla iš tinginystės, pagirti save, kartoti, kad esi pats savo laimės kalvis ir pan. Yra dvi kategorijos žmonių: vieni sako, kad viskas yra tavo galvoje ir problemas išsigalvoji, kiti tikina, jog viskas įmanoma, tereikia nenuleisti galvos ir mokėti save pagirti net už mažiausią žingsnį. Kaip manai, kurių patarimai mažiau pavojingi?

– Šios dainos tikslas buvo surinkti juos visus: nuo močiutės kaime iki populiariausio nuomonės formuotojo, knygos rašytojo ar „TED Talks“ pranešėjo. Labai sunku pasakyti, kurių patarimai mažiau žalingi. Viskas priklauso nuo žmogaus. Pažįstu žmonių, kuriems labai padeda pozityvus mąstymas, teigiamos energijos propagavimas ir panašūs dalykai. Jeigu kažkam tai padeda, kodėl juos turėtume už tai smerkti? Tačiau dažniausiai žmogus gauna visą dozę tokių patarimų, kurie sukelia nebūtinai teigiamas emocijas. Ir nors tas klausimas „Ar pagyrei save šį rytą?“ skamba šiek tiek absurdiškai, tikiu, kad jame yra tiesos. Nors manau, kad tik labai stiprus žmogus gali taip save kas rytą pagirti. Daina „Eik ir pralinksmėk“ norėjau parodyti, kad iš tikrųjų visi nori gero. Kiekvienas bando patarti taip, kaip supranta, vyksta kažkoks nesusišnekėjimas, bet galiausiai vis tiek gauni meilės. Ar kažkuris patarimas geresnis už kitą? Manau, ne. Skirtingiems žmonėms padeda skirtingi dalykai. Aš kreipiuosi į tuos, kuriems nepadeda niekas (juokiasi).

– Jau keletą metų seku tave instagrame. Pastebėjau, kad tavo tekstai šmaikštūs, šiek tiek ironiški, dažnai reflektuojantys šių laikų žmonių įpročius ir elgesį. „Bliuvėje“ tu taip pat juokauji, bet nesijuoki iš sunkių išgyvenimų. Kaip surasti tą siaurą ribą?

– Nežinau, neįsivaizduoju. Šiaip esu labai empatiškas žmogus, nemėgstu ir nesiekiu nieko įžeisti. Bet kartais koks absurdiškas elgesys man sukelia kažkokį pyktį. Tuomet man patinka tą absurdą išryškinti per ironiją ir humorą, va tada galiu ir įkąsti. Aš daug ko ir neįkeliu. Kartais parašau ir pagalvoju, ar tai ne per stipru.

– Nėra taip, kad dalijiesi impulsyviai – apgalvoji prieš paskelbdama įrašą.

– Apgalvoju, žinoma. Iš tikrųjų tai aš visada labiausiai juokiuosi iš savęs, nes manau, kad esu standartinis žmogus, kuris atidėlioja, tempia iki paskutinės minutės, labai daug tinginiauja, persivalgo, padaro vieną darbą ir tada visą dieną nieko neveikia, daro daug klaidų ir nesukuria kažkokių šedevrų. Gal todėl taip matant pasaulį man norisi pašiepti tas tobulumo paieškas. Mes visi bent šiek tiek esame panašūs. Tuo pasižymi ir „Bliuvė“. Aš galiu atstovauti tik sau, eiti per savo patirtis ir niekam nieko neprimesti.

– Galbūt tai labiausiai ir traukia – tam tikras atpažinimo momentas.

– Taip. Yra dar ir kitas aspektas: aš atstovauju labai siauram žmonių ratui. Manome, kad esame kažkokie standartiniai interneto vartotojai, bet iš tikrųjų mes visiškai nestandartiniai – esame tik savo socialinio burbulo, tam tikrų vertybių ir pomėgių socialinio burbulo standartiniai interneto vartotojai. Socialiniai tinklai suburia žmones į grupes. Be to, ką reiškia būti standartiniam, kai standartų tiek daug?

– Kiek „Bliuvėje“ yra tavęs? Kiek į ją sudėjai savo patirtų išgyvenimų ir kiek pasisėmei iš aplinkos?

– Man atrodo, kad nėra dainos, kurios nebūčiau išgyvenusi ar patyrusi. Taip, kartais jai ieškojau pastiprinimo, gražesnio drabužėlio, bet bent kelios eilutės yra apie mane. Pavyzdžiui, daina „Aš savo pačios motina“ – gana žiauri, nes motina taip su savo vaikais nesielgia, tačiau ji kilo iš mano patirties. Kas tavimi pasirūpins, jeigu ne tu pats? Vadinasi, tam tikra prasme tu esi savo paties motina arba tėvas. Ar, būdama motina, taip elgtumeisi su savimi? Nors nesi nei girtuoklis, nei žiaurus žmogus, visiškai negaili savęs, nori hiperbolizuoti. Savo dainose renkuosi simptomų apsiaustą. Ir jose manęs nemažai, kitaip nebūtų ir „Bliuvės“.

– Kokiais būdais tau pačiai pavyksta ir ar pavyksta išvengti pervargimo ir perdegimo?

– Aš manau, kad manęs dar laukia ilgas kelias. Žinoma, po truputį atsiranda tam tikrų saugiklių. Vienu metu gėriau vaistus, jau beveik pusantrų metų lankau terapiją, tačiau dar neturiu to mechanizmo, žinančio, ką daryti ir kaip nusiraminti. Vienintelis būdas, kaip galiu apsisaugoti, tai neprisiimti daug darbų vienu metu, nes būtent jie dažniausiai mane labiausiai išvargina ir iš naujo nudrasko vidines žaizdas. O šiaip tai, jeigu man kažkas užeina, aš nedarau nieko, išskyrus elementarią, profesionalią pagalbą, – tuo metu įsijungia „Eik ir pralinksmėk“ režimas (šypsosi). Šiek tiek pasiramstau pagaliais ir stengiuosi tą būseną išbūti, nes žinau, kad praeis. Taip pat padeda pertraukos. Vieni žmonės gali dirbti ir nesustoti ilgiau, kiti – mažiau, o mes dažniausiai lygiuojamės į tuos, kurie gali labai daug.

– Kaip kūryba gali padėti sušvelninti tokias būsenas?

– Kūryba padeda išsilieti – man tai įvyksta piešiant arba rašant. „Bliuvė“ irgi gimė iš tokių iškrovų. Tačiau aš lygiai taip pat galiu kurti ir būdama geros nuotaikos: būdama blogos nuotaikos dažniausiai nieko nesukuriu, tik išsikraunu abstrakčiais piešiniais, raštais, fiziškai, pasąmoningai piešdama. Konstruktyviai kūrybai man reikalingas nusiraminimas, tikėjimas, kad viskas bus gražu. Kai būsena niūri, tokių minčių dažniausiai neatsiranda. Kūryba gali būti ir kaip iškrova, ir kaip rezultatas.

– Kokia ateitis laukia „Bliuvės“?

– Kai išleidome „Bliuvę“, supratau, kad esu visiška nevizionierė. Mes ją įrašėme, skaitmenizavome ir man tik vėliau suvokiau, kad kažkas viso to klausys. Todėl „Bliuvei“ aš neturiu absoliučiai jokios vizijos, išskyrus tai, kad planuoju surengti keletą pasirodymų. Tiesa, vasarį planuojame nufilmuoti pasirodymą ir „Bliuvę“ bus galima pamatyti internetu – gal ne kiekvieną dieną, tačiau tam tikru sutartu laiku tam tikrose platformose norintys galės ją išgirsti. Tad tikriausiai „Bliuvės“ ateitis tokia, kad ji – tiek albumas, tiek pasirodymas – bus prieinama. O kai pasaulis atsigaus ir situacija Lietuvoje pasitaisys, bus galima ateiti į gyvą pasirodymą. Taigi mano planas labai elementarus ir pragmatiškas – tikrai ne „Eurovizija“ ir ne arenos (juokiasi).