Tačiau darbas "Tapytoja (Autoportretas)" M.Plentauskaitės kūrybos kontekste yra išskirtinis. Jis deklaratyvus ir kvestionuojantis socialinę – moters menininkės tapatumo – problematiką. Nors kūrinys gali būti priskirtas autoportreto žanrui, jis nėra įrėmintas jo ribose.

"Paveiksle beveik nebelieka mano asmens, jis prisimenamas nebent darbo pavadinime, kuris įveda žiūrovą į kontekstą. Kūrinyje man svarbesnė pati išraiška ir pranešimas, o ne asmeninių savybių atskleidimas", – sako tapytoja.

Pernai M.Plentauskaitė laimėjo Jaunojo tapytojo prizą (JTP), pripažinta geriausia Baltijos šalių jaunąja tapytoja. Paveikslas "Tapytoja (Autoportretas)" (2018), su kuriuo menininkė nugalėjo konkurse, padovanotas Nacionalinei dailės galerijai kartu su dešimties metų sukaktį žyminčia visų JTP konkurso laimėtojų kūrinių kolekcija.

Keturis autorės kūrinius praėjusiais metais taip pat įsigijo spalį duris atvėręs MO muziejus. M.Plentauskaitės kūryba sėkmingai pristatyta ne tik didžiausioje Baltijos regione tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ArtVilnius", tačiau ir mugėse – "Positions Berlin Art Fair" (Vokietija), "Art Verona" (Italija). Tapytoja yra surengusi personalinę parodą galerijoje "Meno niša" Vilniuje, o sostinės gyventojus ir svečius džiugina po miestą važinėjantis, 4-uoju numeriu pažymėtas, troleibusas, apipavidalintas menininkės kūriniu "Nemiga" (projekto "Tapybos maršrutizatoriai" iniciatyva).

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportretas yra ir savęs suvokimo, ir reprezentavimo erdvė, tačiau jis nėra tik apie mane. Šio žanro paveikslas vis tiek išlieka simbolių ir metaforų visuma, leidžiančia per (auto)portreto vaizdavimą atspindėti tokį pasaulį, kokį jį suvokiu. Autoportretas yra ir savęs pamatymo erdvė. Kurdama tokį paveikslą, pasijuntu tarsi matoma ir kontroliuojama kažkieno kito. Esu ir stebima, ir stebinčioji, kuri virsta personažu su atitekusiu vaidmeniu. Tampu vaizduojamąja, kuri jaučia žiūrinčiojo žvilgsnio galią ir atsako jam lygiai tuo pačiu – tiesioginiu žvilgsniu į žiūrovą (ar objektyvą). Todėl drobė man yra lyg teatro scena, kurioje reprezentuojama ir kartu susivokiama, tačiau tai vyksta tapybinėmis raiškos priemonėmis.

– Ar kūrinyje "Tapytoja (Autoportretas)" yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Nors paveikslai kuriami pasiremiant santykiu su savimi, kultūrine, socialine aplinka, kūrinys yra vieta, kurioje iš dalies pradingsta jo autoriaus tapatybė. Drobės plokštumoje atsiribojama nuo asmeniško santykio su tuo, kas yra vaizduojama. Savo paveiksluose kvestionuoju individualaus identiteto problematiką per asmenines fotografijas, tačiau paradoksalu yra tai, kad ieškant savasties ir tapatybės, kūrinyje prarandami subjektyvumo pėdsakai ir saviidentifikacija.

Kita vertus, paveikslo pavadinimas – "Tapytoja. (Autoportretas)" – ir vaizduojamos moters bruožų panašumas su manaisiais, grąžina aliuziją į autorės tapatybę. Taip paveikslas virsta bendrų ženklų visuma su nauju naratyvu. Autoportreto pagražinimas ar kokių nors detalių nuslėpimas turi tik simbolinę, o ne tiesiogiai kasdienybę atspindinčią reikšmę. Kiek jaučiamas tikrovės ir (ne)pagražinto "aš" santykis, paliekama nuspręsti žiūrovui.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Ar paveiksle siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti tik savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Nesvarbu, kokio žanro paveikslą tapyčiau: autoportretą, peizažą ar natiurmortą, svarbu tampa ne tik tai, kaip tai padarysiu, o ką vienu ar kitu darbu noriu pasakyti – koks yra idėjinis paveikslo kodas, pasakojimas, pranešimas. Todėl žvilgsnis tapant autoportretą ne tik tiesiogiai krenta į vaizduojamąją, tačiau kartu ir nukrypsta nuo jos, kadangi už portretuojamosios glūdi paslėpta reikšmė / deklaracija / metafora / naratyvas / ar simbolika. Kūrinyje beveik nelieka mano asmens, jis prisimenamas nebent paveikslo pavadinime, kuris įveda žiūrovą į kontekstą. Man svarbiau yra pati išraiška ir pranešimas, o ne asmeninių savybių atskleidimas. Tai yra autoironiškas kūrinys apie tapatybės paieškas šiuolaikiniame pasaulyje. Ieškojau tokios raiškos, kuri kalbėtų apie bendrą kelialypę būseną, ir kuri nebūtų kategoriška. Šią būseną išgauti padeda autokritika arba tiesiog humoro šydas. Humoras leidžia lengviau kalbėti apie sudėtingus dalykus.

– Ar kuriant darbą "Tapytoja (Autoportretas)" buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Prieš tapant beveik visada mintyse ar eskizuose sudėlioju būsimo paveikslo scenarijų. Tačiau tapyba yra tokia medija, kuri procese tą scenarijų gali nukreipti netikėta linkme. Tai išlaiko eksperimento, netikėtumo bei klaidos ir nepataikymo galimybės momentą. Jei man būtų svarbu atkartoti realybę, itin tikslus mimetiškumas ir dokumentacija – tapyba taptų nereikalinga. Tam įgyvendinti pasitelkčiau video-, fotografiją ar kitą mediją.

Statant paveikslo spektaklį, niekada negali žinoti, kur jis nuves – gal į ateities lūkesčius, o gal taps pranašišku scenarijumi, kurio net nesitikėjai.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama paveikslo spalvinę išraišką? Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Vaizduojamos figūros koloritas parinktas neutralus, gana grafiškas – nespalvotas – kad išryškintų spalvą, esančią už jos. Nors paveikslas, iki įgaudamas savo baigtinę formą, drobės paviršiuje kaupė dar kelis sluoksnius dažų ir spalvinių kodų, tačiau buvo sustota ties nugesinta rausva, purpurine spalva. Ją pasirinkau neatsitiktinai. Šioje spalvoje glūdinti metafora yra susijusi su moteriškos lyties stereotipizavimu, tačiau šiame kontekste ji padaryta nekenksminga, tarsi praradusi primestą socialinę reikšmę ir ironiškai pateikta kaip teatrališka foninė užsklanda. Ši užsklanda, atitolusi nuo autoriaus intencijų, gali reikšti visai ką kita, nes paveikslas pradeda funkcionuoti tik tada, kai susiduria su žiūrovo žvilgsniu ir interpretacija. Kūrinys, kai tampa stebinčiojo žvilgsnio objektu, kiekvieną kartą yra kuriamas iš naujo.

– Drobėje fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Mano darbų žaliava yra ne žalia, kadangi dirbu pasiremdama fotografijomis – antriniais realybės šaltiniais. Tai medžiaga, kuri jau yra apdorota, todėl man belieka ja tik pasinaudoti, aproprijuoti. Tokiu būdu visa tai neišvengiamai tampa praeities, prabėgusio momento refleksija, kuri pavirsta dabarties atspindžiu. Tačiau statant paveikslo spektaklį, niekada negali žinoti, kur jis nuves – gal į ateities lūkesčius, o gal taps pranašišku scenarijumi, kurio net nesitikėjai.

– Kurį teiginį: "Tai – mano darbas" ar "Tai – aš" – pagrindžia kūrinys "Tapytoja (Autoportretas)"?

– Ko gero, nė vienas teiginių iki galo nepagrindžia šio tapybos darbo. Paveikslas ir jo vaizduojamoji – tai nebūtinai "aš", o pats kūrinys niekada nėra iki galo tik menininko nuopelnas. Tai yra visko, ką autorius patyrė, išmoko, išgirdo ir t.t. sankaupa, lyg atminties talpykla. Tapyba, kaip ir paties tapančiojo identitetas, yra paslanki, netolygi, nomadiška ir turinti gebėjimą kaupti ir archyvuoti įvairias patirtis.

– Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Šis autoportretas tiesiogiai paliečia socialinę – moterų menininkių tapatumo, žvelgiant į bendrą dailės istorijos kontekstą, problematiką. Tačiau tai nėra aršus, vienpusiškas darbas. Jis palieka laisvės interpretacijai.

– Kaip žmogus, vaizduojamas paveiksle "Tapytoja (Autoportretas)", suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Manau, vaizduojamoji tėra priemonė autorei, taip pat ir žiūrovui suprasti save šio pasaulio kontekste.