Žodį Velykos, pasak LRT kalbininkų, gavome iš rytų kaimynų baltarusių.

Pirmuosiuose mūsų raštuose, pasak kalbos žinovų, daugiausia buvo vartota vienaskaitinė forma velyka. Kilo ji iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij „didžiulis, didysis“. Šios šventės pavadinimas baltarusių kalboje buvo velikij denj, pažodžiui „didžioji diena“.

LRT kalbininkų teigimu, kaimynai latviai šią šventę vadina lieldienas. Nors atrodo, kad tai visai skirtingas pavadinimas, nei mūsų Velykos, taip nėra – latviai, pasiskolinę iš slavų, pavadinimą pažodžiui išsivertė: latvių liels „didelis“ ir diena „diena“.

Germanų kalbose, plg. anglų Easter, vokiečių Ostern, vartojamas Velykų pavadinimas kilęs iš pagoniškos pavasario šventės. Germanų *Austrō, matyt, buvęs deivės vardas, tos pačios kilmės kaip ir mūsų aušra. Rusų pascha „Velykos“ kilo iš graikų pascha, kuris yra hebrajiškos kilmės.