Aurų fotografui atviros visos durys

Liaudies išmintis tvirtina, kad pagavus sėkmės paukštę už sparnų reikia ją stipriai laikyti. Romano „Navigatorius“ autorius Arvydas Daškus tą paukštę, matyt, laiko stipriai apglėbęs, nes sėkmė jo niekur neapleidžia.

67 metų vyriškio biografija kaip reta spalvinga – laivų inžinierius, aurų fotografas, bioenergetikas, tapytojas, rašytojas, baladžių autorius ir atlikėjas. Šią savaitę jis klaipėdiečiams pristatė savo pirmąjį romaną „Navigatorius“ ir neseniai įrašytų baladžių kompaktinę plokštelę. Tačiau susitikti su A.Daškumi atėję žmonės labiau teiravosi apie auras, bioenergetiką ir jo keliones po pasaulį nei apie romaną.

- Ar seniai domitės bioenergetika?

- Daugiau nei trisdešimt metų. Bet man tai ne šiaip domėjimosi objektas. Tai – gyvenimas. Mano sūnus, būdamas septynerių, sunkiai susirgo. Jis gyveno 22 metus ir iškeliavo. Kai jam buvo labai labai blogai, kai medicina buvo bejėgė, kreipiausi į stebuklus darančius žmones, žiniuonius, jeigu taip galima pasakyti, ieškodamas išeities. Pas mane iš Rusijos atvažiavo Alanas Čumakas. Jis stabilizavo sūnaus būklę ir padėjo jam gyventi ilgiau, nei prognozavo gydytojai. Išvažiuodamas iš mano namų pasakė, kad toliau su sūnumi dirbsiu aš. Man tada atrodė, kad tas žmogus ne visai sveikas. Tuomet nieko nesupratau nei apie energiją, nei apie izoterinius dalykus. Bet jis buvo teisus – po kelių mėnesių pas mane stovėjo eilutė žmonių.

- Briuselyje turite aurų fotografijos studiją?

- Ta studija yra mano asmeninė, ir kur aš esu – ten ir ji. Šiuo metu aš palikau aparatūrą Briuselyje, paprašiau žmonių, kad prižiūrėtų.

- Akcentavote, kad esate labiau technikos žmogus. Kaip atsitiko, kad pakrypote į humanitarinę sritį?

- Nemanau, kad tai buvo atsitiktinai. Tas techninis išsilavinimas man įskiepijo pragmatizmą ir gilų skepticizmą. Aš netikiu tuo, ko pats nepatikrinu, ko aš tikrai nežinau. Pasaulyje egzistuoja fenomenai – tai, ką mes vadiname stebuklais. Tuos stebuklus galime matyti, galime į juos gilintis. Tai padaryti padeda techninis išsilavinimas, tyrimų technologijų išmanymas. Tai atvedė mane prie auros fotografavimo.

- Jūsų knygos „Drama“ pasirodė tik pirmoji dalis. Koks antrosios likimas?

- Pirmojoje knygoje yra keturios pjesės. Šiuo metu aš rašau dar dvi. Tam, kad išeitų antroji knygutė, jų turėtų būti bent keturios. Taigi teks dar palaukti.

- Pirmąją išleido Klaipėdos universiteto leidykla. Universitetas ugdo režisierius, aktorius. Gal jie stato, vaidina ir Jūsų pjeses?

- Be abejo, susidomėjo ir buvo tokia intencija leidžiant knygą. Šios dramos iš tiesų susilaukė didelio teatralų dėmesio. Daug kam jos patiko. Aš negaliu paaiškinti kodėl, bet žmonės, kurie turėtų jas statyti, paprasčiausiai išsigąsta.

- Ko?

- Na, vėlgi aš negaliu pasakyti už kitus žmones. Bet, matyt, turėtų būti ypatinga žmogaus filosofija, kad jis suvoktų tai, ką parašiau, ir sugebėtų tai transformuoti į žmonėms suvokiamą formą. Manau, kad lietuviškas teatras eina lengvu keliu. Jis neieško vidinių išteklių, o griebiasi populiarių, pasaulyje rodomų pjesių ir stato pas mus. Tai, kas garantuoja sėkmę.

- Ar Jus galima vadinti rašytoju?

- Manau, kai išleidau romaną „Navigatorius“, mane drąsiai galite vadinti rašytoju.

- Jūsų veikla labai plati – esate ir tapytojas, ir rašytojas, ir fotografas, ir technikas, ir baladžių atlikėjas bei autorius. Kaip Jums labiausiai patinka, kai Jus vadina?

- Aš esu paprastas žmogus. Labiausiai man patinka, kai vadina draugiškai – tiesiog Arvydu. O mano dvasinis tikslas – tapti rašytoju. Ta viduje sukrauta gyvenimiškoji patirtis ir įvairūs sugebėjimai slegia. Todėl atsiranda poreikis tai realizuoti. Kaip ta eglė – ji gali išaugti ir iškelti savo viršūnę tik nuolat augindama šakas. Lygiai taip pat ir žmogus – augdamas skleidžia savo sugebėjimų šakas.

- Per pristatymą minėjote, kad tik prieš metus pirmą karstą palietėte sintezatorių, gitarą – vos prieš tris mėnesius, o jau pristatėte savo kompaktinę plokštelę. Ar tai ne pernelyg drąsu?

- Tą plokštelę pristatau kaip mėgėjo darbą, o ne kaip profesionalo. Mėgėjų yra daug. Bet jie nesusilaukia dėmesio, todėl nėra žinomi. Man yra lengviau – pristatinėdamas knygą galiu pademonstruoti ir savo muzikinę kūrybą. Turiu svajonę, kad gal kada nors man padės profesionalai. Niekada nesimokiau muzikos ir nepažįstu nė vienos gaidos. Groju intuityviai. Neturėjau jokių mokytojų. Tačiau labai džiaugiuosi tai darydamas.

- O kaip tapytojas – Jūs taip pat mėgėjas? Ar esate kur nors eksponavęs savo darbus?

- Seniau dirbau inžinieriumi įmonėje, kuri gamino juvelyrinius dirbinius. Meno tarybai pristačiau savo sukurtus. Iš pat pradžių mane lydėjo sėkmė. Pasikvietė direktorius ir pasakė, kad jiems reikia tokių gerų dailininkų. Sutikau, nes tuo metu mano vaikas sirgo, ir man reikėjo vis daugiau būti namie. Tada pašlijo ir mano sveikata. Išėjau iš darbo ir atsidėjau tapybai. Keista, bet ir vėl mane lydėjo sėkmė.

- Jūs vis giriatės, kad visur Jus lydi sėkmė... Kaip tai įmanoma?

- Sėkmė – sąlyginis dalykas... Dabar išleidau knygą, ir ji turi tokią lokalią sėkmę!.. Bet tai nėra koks fenomenas, kuris pasklis po visą pasaulį. Nors galbūt ir norėtųsi. Tai tiesiog darbas, kuris man labai daug emocijų kainavo. Žmones labiausiai stebina mano universalumas – kur nueinu, pradedu reikštis netoli profesionalaus lygio. Ir žmonės sutinka su tuo. Galbūt yra tokia gabumų rūšis, tokia mano funkcija gyvenime. Gal tai ir „mėto“ mane po visą pasaulį.

- Grįžęs į Lietuvą apsistojate Klaipėdoje?

- Pastaruoju metu – taip. Esu labai kosmopolitiškas ir džiaugiausi, kai įstojome į Europos Sąjungą. Tai didžiausia šventė po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Žmonės galbūt galvoja, kad aš labai turtingas, nes galiu taip keliauti. Bet kelionės man nieko nekainuoja – turiu tokį sąsiuvinį, kuriame yra surašyti telefonai ir adresai žmonių, kurie mane kviečia. Jie sako – jūs tik atvažiuokite. Pavyzdžiui, nuvažiuoju į Hamburgą, ir man niekuo rūpintis nereikia – maistas paduotas, automobilis laukia po langais.