ĮSPŪDIS

Baimė ir aistra prakalbo „Arabiškoje naktyje“

Didelį šurmulį Vakaruose sukėlusios naujausios šiuolaikinio plunksnos virtuozo Rolando Šimelpfenigio pjesės „Arabiška naktis“ inscenizacija pagaliau pasiekė ir uostamiestį. Praėjusį savaitgalį ji buvo parodyta buvusio Tabako fabriko angare. Sostinės režisieriaus Cezario Graužinio darbą klaipėdiečiai įvertino mažiausiai dešimtį minučių trukusiais aplodismentais.

Rytai-Vakarai

Vakaruose staiga išpopuliarėjusi orientalistika sėkmingai prigijo ir teatre. Moderniosios vokiečių dramaturgijos pažiba Rolandas Šimelpfenigis išmintingai pasinaudojo galimybe arabiškas nuotaikas integruoti į minimalistinį šių dienų teatrą.

Režisierius Cezaris Graužinis puikiai įgyvendino pjesės autoriaus norą pademonstruoti realybės epizodiškumą, tarpusavio santykių efemeriškumą bei emocinės pusiausvyros nestabilumą. Dviej ų skirtingų kultūrų susidūrimas spektaklyje nėra konfliktiškas. Arabiški motyvai čia nėra politizuoti ar parodyti iš neigiamos pusės, nors Vakaruose tokia stereotipinė visuomenės nuomonė klesti. Tačiau „Arabiška naktis“ visai ne apie tai.

Arabiškas prieskonis

Atvirkščiai, pjesės autorius, kurį laiką dirbęs žurnalistu Turkijos sostinėje, naudoja šios kultūros dvasią kaip savotišką prieskonį veiksmui pagardinti. Nenuostabu, kad „Arabiškos nakties“ atmosfera yra tiesiog pritvinkusi arabiškojo karščio ir temperamento, kuris simbolizuoja laukinę žmogaus prigimtį. Nėra jokios prasmės slėpti natūraliai lauk besiveržiančių emocijų, todėl baimė ir aistra pagaliau prakalba. Tiksliau - jos rėkia. Kartais žiūrovas jaučiasi kaip Stambulo turguje, tačiau herojų monologai grąžina prie spektaklio idėjos – visi žmonės yra vienodai pažeidžiami, vieniši, gyvenantys savo apgaulinguose pasauliuose, karštai mylintys ir atvirai nekenčiantys. Spektaklis yra ne skirtingų kultūrų, bet dviejų realybių – sąmonės ir pasąmonės dvikova. „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų nuotaika tik sustiprina situacijos absurdiškumą ir leidžia baimei bei smalsumui progresuoti.

Beveik lėlių teatras

Veiksmas vyksta tikrai ne sultono palapinėje, o elementariausiame daugiabutyje. Visi penki tragikomiškos situacijos dalyviai bėgioja iš pirmo į aštuntą aukštą ieškodami vienas kito. Deja, dažniausiai jie prasilenkia, o jei ir sutinka, tai tikrai ne tą, kurį tikėjosi išvysti. Jie yra paskendę savyje. Ieškodami meilės ir prasmės, jie atsiduria savo fantazijose, praeities prisiminimuose, sapnuose ir apgaulingose iliuzijose. Galbūt dėl šios priežasties veikėjai retai kalbasi tiesiogiai. Veikiau savo monologuose jie apibūdina tai, ką daro kiti herojai, o pastarieji tarsi vykdo kalbančiųjų instrukcijas. Bet juk šios instrukcijos yra labai subjektyvios, nes priklauso nuo to, kaip pasaulį mato įsakantis... Veikėjai tarsi tampa vieni kitų marionetėmis. Taip jie mylisi, skiriasi ir net žudo vienas kitą.

Pasąmonės triumfas

Tačiau kiekvienas jų turi ir po kitą pasaulį – pasąmonę, kuri diktuoja savas taisykles. Viena romantiška herojė įsivaizduoja, kad ji yra šeicho haremo favoritė. Kitas sentimentalus veikėjas savo sapnuose sutinka vis dar mylimą buvusią žmoną ir keliauja su ja prabangiu kruiziniu laivu. O droviojo savigraužos kaimyno pasąmonė įkalina jį didžiuliame konjako butelyje. Tad jie ne tik žaidžia vienas su kitu, bet ir jų ego atlieka su jais eksperimentus, kurie visiems penkiems baigiasi tragiškai. Periodiški šviesos blyksniai puikiai iliustruoja chaotišką sapnų bei realybės prigimtį. Staiga salę apgaubia tamsa, o šviesoms užsidegus, herojai kaip niekur nieko pradeda pirmosios scenos kelionę iš naujo. Jie pamiršo tą amerikietiškųjų kalnelių maratoną po savo esybės gelmes. Tačiau žiūrovas vis dar pamena tai, kas ką tik įvyko, jame dar gyvi pulsuojantys ką tik pasibaigusios kelionės pojūčiai...