"Ten būdamas ir pats patiki Kalėdų Seneliu", – tokius saldžius mamyčių tinklalapiuose perskaitytus atsiliepimus teko primiršti.  Po kelionės į snieguotąją Laplandiją liko tik  prisiminimai apie balas, žavią akimirką su Joulupukiu ir ekstremalius potyrius su haskiais.

Pasiruošimas Šiaurei

Laimė, dar tebegaliojo terminas, per kurį galėjau grąžinti į parduotuvę kelionei į Šiaurę nusipirktus kailinius batus sau ir vaikams. Kalėdinio laikotarpio orų prognozės Suomijoje žadėjo panašų orą kaip ir Lietuvoje – pliusinę temperatūrą ir kritulius.

Vis dėlto nepagailėjau vietos lagamine slidinėjimo kelnėms visai šeimai, kelioms poroms šiltų pirštinių, vilnonių kojinių ir, žinoma, maudymosi kostiumėliui, nes visuose Suomijos viešbučiuose yra saunos. Pasikaitinimas po kelionės ir žiemos pramogų – išties geras poilsis prieš miegą.

Nuoširdžiai laikiausi agentūros patarimų, perskaičiau daugybę atsiliepimų ir patarimų, kurie buvo labai panašūs į agentūrų – tarsi to paties žmogaus rašyti. Kelių kritiškų atsiliepimų apie kelionę į snieguotąją Laplandiją nesureikšminau – juk ne dėl savęs, o dėl vaikų mylimiausių važiuojame.

Sauna jau nebelaukė

Šešių dienų kelionės startas buvo antrąją Kalėdų dieną 3.30 val. iš Kauno pilies automobilių stovėjimo aikštelės. Keli sustojimai,  ir mes jau Estijos sostinėje Taline. Trumpa ekskursija po šventiškai išpuoštą Estijos sostinę ir kelios valandos laisvo laiko, kurio "prasmingumą" po ankstyvo kelionės starto nuginiau vienintele mintimi – rytoj jau būsime Šiaurėje. Pernakvojome  Talino viešbutyje.

Iki kelionės į Šiaurę dar laukė kelionė keltu į Suomijos sostinę Helsinkį. Dargana neleido pamiršti klausimo: "Ar pamatysime snieguotą žiemą?" Lydintis gidas apsiribojo trumpais paaiškinimais. Suprask, nėra ko apsikrauti informacija, kurios prireiks gerokai vėliau.

Dar 600 km nuo Helsinkio, ir vakarą jau leidome visai netoli Joulupukio (taip Suomijoje vadinamas Kalėdų Senelis – red. past.) rezidencijos, esančios Suomijos mieste Rovaniemyje.
Nueiti į atsiliepimuose išgirtą suomių sauną nespėjome. Viešbutį pasiekėme apie 22 val. Kaip tik tuo laiku pirtis uždaroma ir niekas čia nedarys išimties per vėlai atvykusiai lietuvių grupei. Eidami miegoti dar nežinojome, kokie išbandymai mūsų laukia kitą dieną.

Valio! Sninga

"Šnekusis" mūsų gidas apsiribojo lakoniška informacija: "Važiuojame į Ranua zoologijos sodą, po to važinėjamės elnių kinkiniais, o dieną vainikuos susitikimas su Joulupukiu."
Nuotaiką pakelia dideli iš dangaus krentantys balto sniego kąsniai. Ir visai nesvarbu, kad jie čia pat virsta vandeniu, nors, žinoma, norisi, kad būtų balta, juo labiau kad gidas visos kelionės metu kartojo: "Čia gi Šiaurė." Tas noras atsirūgsta Ranua zoologijos sode. Po tvankaus laukimo nedidelėje zoologijos sodo bilietų kasos ir suvenyrų parduotuvės patalpoje – valanda susipažinti su čia esančiais gyvūnais.

Pradžioje ėjome stabtelėdami ir ieškodami pasislėpusių paukščių. Po pusvalandžio ėmėme bėgti ir į erdviuose atitvertuose plotuose vaikštinėjančius vilkus ir kitus gyvūnus tik užmesdavome akį. Krintantis sniegas lipdė akis, mušė prakaitas. Uždarose patalpose gyvenančias ūdras ir bebrus ignoravome ir vaikams žadėjome parodyti Kaune.

Prireikė lietsargių

Užėjome į ledinį namą. "Čia turi būti Kalėdų Senis. Jis gali gyventi tik tokiame name", – pareiškė mano septynerių metų dukra. Po kelių kilometrų bėgimo Ranua zoologijos sodo keliais maloniai įsitaisėme prie ledinio stalo. "Vėluojame!" – sušuko mano sutuoktinis ir vėl visi pasileidome bėgti.

Nors žodis "bėgti" skamba gal ne visai tiksliai. Mediniais zoologijos sodo takais mes skubėjome slysčiodami, klupdami, mėgindami išsilaikyti neparkritę. Užjaučiau mažylius plastmasinėse zoologijos sodo rogutėse tempiančias mamas. Vaikai sėdėjo pusiau vandenyje, šlapiu sniegu vilko rankas, apmautas jau seniai sušlapusiomis pirštinėmis.

Artėdama prie autobuso nužvelgiau moterį su skėčiu. Neslėpsiu, prieš išvažiuodama iš namų, pagalvojau apie šią apsaugą, tačiau klioviausi kelionių organizatoriaus patarimais apie šiltus drabužius. Ji vienintelė iš viso autobuso keleivių turėjo net tris skėčius. Skolino, kai tik galėjo.

Elniai žengė pamažu

Visi šlapi susibruko į autobusą. Maždaug pusantros valandos kelionės, ir lėksime elnių kinkiniais – tokią žinią ištrimitavo gidas. Kaip išmanydami stengėmės išdžiaustyti Ranua zoologijos sode sušlapusius drabužius. Vyliausi, kad iki elnių fermos jie išdžius. Buvau skaičiusi, kad pasivažinėjimas elniais kinkytomis rogėmis yra įspūdingiausia Laplandijos kelionės pramoga.

Įsivaizdavau – leki su vėjeliu, po kelionės stabtelėji prie elnių fermos šeimininkų sukurto laužo, skanauji čia pat iškeptų dešrelių. Žodžiu, pasaka, tik reikia šiltai apsirengti. Tačiau tai, ką mačiau pro autobuso langą, labiau panėšėjo į lietuvišką lietų nei į šiaurietišką žiemą. Ausis vis pasiekdavo mūsų gido pamėgta frazė: "Čia yra Šiaurė." Suprask, čia viskas kitaip ir nieko čia nepadarysi.

Sutinku, ten viskas kitaip. Sėdome į šlapiu elnių kailiu išklotas roges. Tradiciniais samių drabužiais apsirengęs vadeliotojas pamažu vedė pirmųjų mūsų rogių elnią. Iš paskos vyro ir sūnaus roges tempiantis elnias nuolat kišo raguotą snukį dukrai į veidą. "Čia tau tėtis bučinuką siunčia", – ramindama mažąją juokavau.
Nedideli, bet ilgi atstumai

Ties didesne bala elnias įsispirdavo kaip koks asilas, tuo aiškiai parodydamas, kad nenori žengti į tą pliurzę. Tačiau tvirtu timptelėjimu už vadelių samis nepaklusnųjį elnią vis tiek privertė mus pratempti per varganomis pušelėmis apaugusį miškelį.

Dar šlapesni nei po Ranua zoologijos sodo sugužėjome į šiltai prikūrentą elnių fermos šeimininkų trobą. Vaišinomės kava, arbata, sausainiais. Guodžiau save: "Gal ir gerai, kad ne prie laužo, toks oras, dar vaikai susirgs."

Zoologijos sodą, elnių fermą ir Joulupukį skiria 100 arba 150 km atstumai. Tačiau šie atstumai siaurais Suomijos šiaurės keliukais važiuojami 2–3 val. Beveik patamsy, nes temsta Šiaurėje apie 2 val. po pietų, tęsėme lankytinų vietų lankymo maratoną. Pirmyn pas Joulupukį!

Spėjome prigriebti dovanėlių

Ir visai nesvarbu, kad Ranua zoologijos sode nespėjome deramai aplankyti Suomijos šokolado magnato Fazerio namuko, nors jame gausus ir pigiausias visoje Suomijoje šokolado pasirinkimas. Nesvarbu ir tai, kad vis važiavome, o pavalgyti šilto maisto nebuvo kada, nes arba bėgome, arba sėdėjome autobuse, o mūsų, pasak agentūros, komfortiškame autobuse karštu vandeniu buvo galima naudotis tik autobusui sustojus.

Nesvarbu ir tai, kad gidas nežinojo, kokias dovanėles Joulupukis gali paruošti vaikams (žinoma, už atitinkamą tėvelių piniginės paploninimą – red. past.).

Susitikimui su Joulupukiu buvome pasirengę, nes bėgdami šlapiu Suomijos sniegu spėjome pačiupti tai, kuo Joulupukis galės nudžiuginti mūsų mylimus vaikus. Ar dar turime jėgų? Turėjome, nes dėtis tai nebuvo kur – tik lietumi nulytas ledas Joulupukio biuro aikštėje ir džiaugsmu degančios mūsų mažųjų akys.

Valanda eilėje

Be jokios abejonės, vidinio pasitenkinimo akimirka aplankė ir mus. Suvokimas, kad stovime poliarinio rato kirtimo vietoje suteikė antrą kvėpavimą. Virš visos Joulupukio pramogų aikštės driekėsi lemputėmis nušviesta juosta, žyminti, kurioje vietoje yra poliarinio rato riba. Vienas žingsnis – ir stovi vienoje pusėje, žingsnis atgal – jau grįžai iš už poliarinio rato.

Ne visa valanda pasivaikščiojimo po vandenį ant ledo arba suvenyrų parduotuvėles, kavinukes, Joulupukio paštą, ir pagaliau prasivėrė paties svarbiausio šioje vietoje – Joulupukio – biuro durys. Elfai pakabino mūsų šlapius drabužius ir priėjome vietą, iš kurios pamatėme nusidriekusią eilę prie paties pačiausio kabineto durų.

Eilėje užtrukome lygiai valandą. Turėjome laiko apžiūrėti voratinkliais nuklotas Senio knygas, jam atsiųstus vaikų laiškus, pačioje didelio pastato pastogėje besisukantį, amžinybę simbolizuojantį ratą, ir štai mes jau prie pat įėjimo pas jį.

Didysis susitikimas

"Laba diena", – mandagiai pasisveikino elfas. Mačiau, kad mano vaikai jaudinasi, nors devynerių sūnus, rodės, jau pragmatiškiau vertina Kalėdų Senelio stebuklus. "Bet juk čia net ir pats patiki esant Kalėdų Senelį", – prisiminiau liaupsinančius pasakojimus.

Kol su Joulupukiu fotografavosi prieš mus eilėje stovėjusi močiutė su anūke, mes rankomis perbraukėme šlapius savo plaukus ir išsirikiavome didžiajam susirinkimui. "Hello!" – vaikams rankas paspaudė vienu populiariausių pasaulyje herojumi išrinktas Joulupukis.

Klestelėjome šalia. Du fotoaparato spragtelėjimai, ir mes laisvi. Vaikai šypsodamiesi atsisveikino su Joulupukiu. Už 30 eurų nusipirkome ką tik iškeptas nuotraukas su Joulupukiu. "Jis nekalbėjo lietuviškai", – nusiminė dukra, tačiau, kuprinėje aptikus du minkštus pliušinius haskius, vaikų nuotaika pasitaisė. Veidus išpuošė šypsenos. Vis dėlto įspūdžiai lietis pradėjo tik grįžus namo į Lietuvą.

Haskiai – jėga

Joulupukio tėvynėje mūsų laukė dar vienas išbandymas – pasivažinėjimas haskių kinkiniais. Buvo jau tamsu, kai autobusas įsuko į, atrodo, sunkiai išvažiuojamą Suomijos miško keliuką. Kai sustojome, gidas liepė laukti autobuse. Čia sužinojau naujieną – haskių kinkinį turėsiu vadelioti pati.

Neslėpsiu – išsigandau. Dar labiau išsigandau, kai po ilgo laukimo autobuse pažliugusiu keliuku pasiekėme haskių fermą. Tamsu, šunys skalija. Trumpas instruktažas, po kurio turėjau įtikinti save ir dukrą, kad viskas gerai. Ramiau jaučiausi, nes kinkinyje priešais mačiau vyrą su sūnumi, o prieš juos – instruktorę.

Tačiau tai buvo ramybė prieš audrą. Lenkiu galvą prieš tuos penkis haskius, kurie tempė mūsų roges. Jie lėkė kaip pašėlę. Pirmi kelio ruožai buvo sniegingi. Net bandžiusi atsisakyti važiuoti dukra ėmė rėkti iš smagumo. Tačiau labai greitai ausis pasiekė vyro perspėjimas: "Neišsigąsk, bala!"

Iššūkiai įkvepia

Bala tęsėsi beveik iki pat numatytos trasos pabaigos. Jau ir taip šlapius batus nuolat pildė vanduo. Pavažiuojame, sustojame. Dažniausiai – baloje. Laukiame, nes tai reiškia, kad kam nors nutiko kažkas netikėto. Vėl važiuojame. Reikia padėti haskiams ir atsispirti. Koja ir vėl tekšt iki kelių į balą.

Bet palyginti su tuo, kai mūsų rogės pakibo ant medžio šaknų, tos balos buvo mažytis nepatogumas. Surikau vyrui, kad kabu, ir supratau, kad jis negalės ateiti ir man padėti – nukėlus koją nuo rogių stabdžių, haskių kinkinys su sūnumi rogėse pasileis savo keliais.

Dukros paprašiau, kad laikytųsi. Nukėliau koją nuo stabdžių suvokdama, kad šunys tuoj pat ims lėkti, čiupau roges, nukėliau nuo šaknų ir užšokau jau ant siauru pažliugusiu keliuku skriejančių rogių. Ar jos buvo sunkios? Nežinau, bet sakė, kad sunkios.

Grįžome sveiki

Kai po pasivažinėjimo haskių kinkiniais susitikome visa šeima kartu, stipriai apsikabinome. Vaikai verkė. Sakė, ir iš džiaugsmo, ir iš baimės. Čiuptelėjau vaikų drabužius. Apatiniai buvo šlapi. Tačiau sulaikyti mažylių jurtoje, kurioje degė laužas, ilgai negalėjau. Prie jurtos šmirinėjo haskiai. Geri ir švelnūs kaip katinai.

Šis važiavimas paliko neišdildomą įspūdį. Kitiems grupės keleiviams instruktoriai parinko jau kitą maršrutą. Jie nepakibo ant šaknų, tačiau sušlapo iki paskutinio siūlo. Ar galvojau apie savo ir vaikų saugumą? Tuo metu ne. Antrą kartą taip nebenorėčiau rizikuoti, tačiau palėkti haskių kinkiniu kur nors snieguotame Ignalinos miške tikrai norėčiau.

Kelionė atgal po viso to, ką patyrėme, buvo labai rami. Vieną vakarą netgi spėjome apsilankyti pirtyje Suomijos viešbutyje. Dar aplankėme Rygą ir, iki Naujųjų metų likus keturioms valandoms, jau mėgavomės savo namų šiluma. Nepaisant visų nesklandumų, dėk kurių,  ko gero, tektų prie sienos remti kelionės organizatorių, džiaugiuosi vaikus nuvežusi pas Joulupukį, gyvenantį ant poliarinio rato ribos.