„Jei per mėnesį 10 minučių pasiklausau kompaktinio disko – tai jau daug. Žiūrėti į partitūrą ir atrasti muziką yra kur kas įdomiau. Tai nepakartojama. Tačiau tik klausymas man neįdomus“, – neslepia prieš savaitę Lietuvoje lankęsis Berlyno simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Lioras Shambadalas.

Duodamas interviu LRT Klasikai jis džiaugėsi ne tik galimybe diriguoti Lietuvos kameriniam orkestrui, kuris, anot L. Shambadalo, visuomet buvo žinomas kaip aukšto lygio muzikų ansamblis, bet ir galimybe būti Vilniuje. Su pasakojimais apie šį miestą dirigentas užaugo – jo tėvas kilęs iš Vilniaus.

– Vilniuje viešite trečią kartą. Vilnius – Jūsų tėvo gimtinė. Kaip jaučiatės, lankydamasis čia vėl?

– Aš užaugau su Vilniumi, kasdien apie jį girdėjau. Mano tėvas Vilnių paliko 1930 metais, o aš gimiau 1950-aisiais. Miestas gyvavo jo atmintyje. Tėvas neišvyko iš Vilniaus būdamas mažas, jis miestą paliko 23 metų. Apie šį miestą jis visuomet kalbėjo atvirai ir su didele meile. Be abejo, visi dalykai turi ir neigiamų pusių. Žinome, kad Vilniuje tuo metu gyveno iki 85 proc. žydų, tai buvo Lietuvos Jeruzalė. Miesto istorija, šeimos istorija, tėvo ankstyvasis gyvenimo periodas – visa tai buvo kasdienio gyvenimo dalis.

Vilniaus žydai Izraelyje labai gerbiami. Jei mano tėvas ką nors sutikdavo, o paklausęs žmogaus sužinodavo, kad sutiktasis iš Vilniaus, tai iškart reikšdavo, kad žmogus tuoj pat bus pakviestas vakarienės. Tačiau tėvas visuomet pasiteiraudavo: „Jūs iš Vilniaus miesto, ar iš periferijos? Nes jei esate iš apylinkių, tai nesiskaito.“

Pamenu, kai buvau labai jaunas, atvyko vienas mano draugas – puikus kompozitorius, nuostabus žmogus. Jis tamsaus gymio, atrodė kaip žydas iš Šiaurės Afrikos. Aš žinojau, kad jis iš Vilniaus. Į kambarį įėjo mano tėvas ir paklausė, kas yra šis pusiau arabas. Paaiškinau, kad jis yra kompozitorius, kilęs iš Vilniaus. Tėvas iškart tarė žmonai: „Tuoj pat atnešk svečiui pyrago, arbatos, jis lieka pas mus vakarienės, nes yra mūsų šeimos narys.“

Taigi Vilnius yra mano gyvenimo dalis. Taip pat Vilnius tebėra religinio gyvenimo dalis Izraelyje: atsivertę Aškenazio žydų maldų knygas, matome, kad tai – Vilniuje spausdintų knygų kopijos. Tėvas man papasakojo apie Strašūno biblioteką, apie tai, kaip plaukiojo Neries upe – viską apie šį miestą. Tai girdėjau kasdien. Taigi augau su mintimi, kad egzistuoja ypatingas rojaus kampelis ir tai yra Vilnius.

Deja, tėvas niekada negalėjo grįžti čia dėl politinės situacijos. Todėl pažadėjau sau, kad vieną dieną čia atvyksiu aš. Pirmą kartą apsilankiau su draugu. Pamačiau daug įdomių dalykų, ėmiau pažinti miestą ir pajutau kažką ypatingo. Negaliu tiksliai to apibūdinti. Gimiau Izraelyje, todėl man Europa yra Europa, turinti ir gerų, ir blogų pusių. Bet šiam miestui pajutau ypatingą trauką. Nežinau kodėl. Pamenu, šeštadienio rytą nuėjau į sinagogą. Ten šventikas pasiūlė man atsisėti kairėje pusėje, tačiau aš atsakiau, kad noriu sėdėti antroje dešinės pusės eilėje. Jis paklausė kodėl. Atsakiau, kad dėl to, jog mano tėvas prieš šimtą metų čia meldėsi. Tądien žmonių sinagogoje nebuvo daug ir jis paprašė manęs perskaityti vieną dalį iš Toros – aš negalėjau skaityti. Verkiau tarsi vaikas, tad sustojau. Manęs paklausė, kodėl tai man sukelia tiek daug emocijų, pasiteiravo mano vardo. Paaiškinau, papasakojau, kas esu. Tada jis atsakė: „Aš jūsų nelaiminsiu. Tai jūs turite palaiminti mus.“

Taigi tada jaučiau stiprų ryšį, vaikščiodamas po miestą, po buvusį getą. Tai – nenupasakojami dalykai. Gimęs Izraelyje, laisvoje šalyje, eini į kariuomenę, didžiuojiesi būdamas žydas, nejauti praeities naštos, o čia viskas buvo visai kitaip. Tai tikrai nelengva.

Antrasis apsilankymas – mano studentės dėka. Džiugu, kad susipažinau su Adrija [dirigentė Adrija Čepaitė]. Ji atvyko studijuoti į mano klasę, o studentė iš Vilniaus man buvo ypatinga. Tai tapo beveik šeimos ryšiu Vilniuje. Radau namą, kuriame gyveno mano tėvas. Supratau, kad, net jei neturiu čia darbo reikalų, turiu atvykti nors kelioms dienoms. Vilnius visiškai netoli Berlyno, vos valanda ir dvidešimt minučių lėktuvu.

Šis ryšys – ne tik geografinis, ne tik šeimos. Nežinau, kas tai yra. Tai tikrai kažkas nepaprasto. Jei mano tėvas žinotų, kad esu Vilniuje ir diriguosiu šiam žymiam orkestrui, jis būtų labai laimingas. Tad šį koncertą skiriu tėvui, kad jis žinotų, jog įvykdžiau užduotį: esu čia kaip laisvas izraelietis. Į koncertą atvyks mano pusseserė, mano vyriausioji dukra, kuriai pasakojau iš tėvo girdėtas istorijas apie Vilnių. Be to, namuose turime daugybę knygų apie šį miestą. Tėvas rinko kiekvieną knygą apie Vilnių tiek hebrajų, tiek anglų, tiek ir kitomis kalbomis. Dalis mūsų namų bibliotekos skirta tik Vilniui. Tai taip pat yra miestas, kuriame žmonės buvo prieš žydų religijos populiarinimo kryptį. Man tai visada patiko, nes esu labai susijęs su griežtumu ir disciplina muzikoje. O griežta žydų religija – Gaono idėja. Visa tai, žinoma, labai susiję muzika. Skaitant partitūras, pakanka to, kas parašyta natose. Manau, kad Lietuvos kamerinio orkestro nariai nustebo, kai pasakiau, jog interpretacija muzikoje – tai nesugebėjimas įvykdyti to, kas parašyta. Viso užrašyto muzikinio teksto išpildymo visiškai užtenka, jei sugebi tai įgyvendinti. Kai įvykdai šią užduotį (o tai beveik neįmanoma), gali ieškoti ko nors daugiau. Tai griežta mokykla, griežta tradicija. Taip mokau ir Berlyne. Tai – įsipareigojimas kompozitoriui.

Apie miesto muzikinį gyvenimą nežinojau daug. Tada Adrijos dėka susipažinau su šiuo orkestru. Būdamas muzikas, žinojau orkestro istoriją, žinojau apie Saulių Sondeckį, žinojau, kad šis kolektyvas labai profesionalus. Noriu pabrėžti, kad kameriniai orkestrai nėra labai dažnas reiškinys, Europoje nėra daug tokių orkestrų. Lietuvoje turite du ar tris, tačiau pažvelgę į kitas šalis pamatysime, kad yra daugybė simfoninių orkestrų, o kamerinių – mažai. JAV daug simfoninių orkestrų, o gerų kamerinių orkestrų – vos du ar trys. Tai nykstanti tradicija. Kameriniai orkestrai turi kitokią tvarką, kitokį atlikimo būdą, repertuarą. Koncertų salės W. A. Mozarto ar L. van Beethoveno laikais buvo nedidelės, tad ir orkestrai mažesni.

Šis kamerinis orkestras labai garsus, visada buvo žinomas kaip aukšto lygio muzikų ansamblis. Tai – Vakarų ir Rytų tradicijų kombinacija. Rusiškosios ir Vakarų Europos tradicijų „miksas“. Tai puiku: iš Rusijos gauta tradicija ir šiluma, iš Vakarų –romantinės muzikos tradicija, tačiau ir disciplina, tikslumas.

– Susitikome iškart po Jūsų pirmosios repeticijos su Lietuvos kameriniu orkestru. Kaip vertinate šį kolektyvą?

– Dirigentas privalo būti šiek tiek arogantiškas, antraip nieko nepavyks pasiekti. Tačiau klausimas ne tas, ar orkestras nori to paties, o ar gali. Šis orkestras tikrai gali. Per pirmąją repeticiją puikiai supratome vieni kitus. Su kamerinio orkestro nariais bendrauti galima lyg su šeima, nes tai nėra milžiniškas kolektyvas. Simfoninį orkestrą lyginčiau su ištisa kariuomenės divizija, o kamerinį – su nedideliu daliniu.

Lietuvos kamerinio orkestro nariai ypač lankstūs, imlūs, supratingi. Tuoj pat suvokia, jei nepavyksta pasiekti tinkamo skambesio. Taigi jie savikritiški. O atlikimo technika yra laikotarpio klausimas. Juk nedėvime drabužių, kurie buvo nešiojami prieš šimtmetį. Ne dėl to, kad drabužiai geresni, o dėl to, kad jie kitokie. Taigi atlikimo technika laikui bėgant keičiasi. Kas gi padaro vieną orkestrą geresnį už kitą? Tai klausimas, kurį uždavus, muzikai neranda atsakymo. Kodėl orkestras „A“ yra geresnis už orkestrą „B“? Abiejuose orkestruose – geri atlikėjai, geri instrumentai, talentingas dirigentas. Tačiau vienas orkestras būna geresnis nei kitas. Tuomet klausi savęs – kodėl? Ar dėl to, kad jie daugiau dirba? Ne. Nes daugiau koncertuoja? Ne. Privalu rasti priežastį. O priežastis – dovanokite už mano moksliškumą – tokia: geresnis orkestras yra tas, kuris groja jautriau garso atžvilgiu. Jautrumas yra ne tik mokslinis tikslumas. Tai taip pat priklauso nuo įsitikinimų ir pajautimo. Kodėl atliekame šią muziką? Koks to tikslas? Tai reikalinga tam, kad žmonės taptų nuovokesni. Dirigentas, stovėdamas tarp orkestro ir publikos, savo nugara jaučia publikos reakciją. Dirigentai savikritiški ir visuomet vieni. Jie žino, kad visada turi atiduoti tai, ką sumanė kompozitorius, atiduoti dvasinius išgyvenimus. Ką jie gauna? Nežinau. Tačiau tokia mūsų užduotis.

Lietuvos kamerinis orkestras turi gražią praeitį, puikią dabartį ir, tikiu, šaunią ateitį. Ateities užduotis – įrašyti orkestrą ir Lietuvą į žemėlapį ryškiau. Lietuva yra puikioje vietoje, čia nėra tiek nacionalizmo muzikoje, tiek tvirtų ir nepajudinamų tradicijų, kaip vengrų ar čekų muzikoje. Lietuva nėra taip smarkiai susaistyta tradicijų, ji atviresnė. Žinoma, turite savo kompozitorius, savo muzikos kryptį. Tačiau ji nėra tokia nepajudinama lietuviui. Todėl W. A. Mozartas – taip pat lietuvis.

– Ar galėtume sakyti, kad taip yra dėl Lietuvos istorijos momentų? Praeityje mūsų šalis buvo žinoma kaip labai tolerantiška kitaip mąstantiems.

– Negaliu atsakyti, nes gerai nežinau šių dalykų. Tačiau manau, kad trys Baltijos šalys visada buvo šiek tiek atskirtos. Jų kultūros skiriasi, jos turi nedaug gyventojų, visos yra tarsi maži rajonai. Tai nėra didžiuliai plotai. Problema taip pat yra kalba. Jeigu neturi kalbos, kurią gali naudoti už savo šalies sienų, taip pat esi griežtai apribojamas muzikine prasme. Todėl sakau savo studentams: „Būtinai mokykitės kalbų.“

Pavyzdžiui, dirigentai, atvykę iš Kinijos, gali susikalbėti su bet kuriuo kinų orkestru, tačiau, norėdami kalbėtis su orkestrais užsienyje, jie negali pratarti nė žodžio. Panašiai yra ir su Lietuva, Latvija, Estija. Izraelyje taip pat: jei nori išvykti į užsienį, ką gi veiksi tik su hebrajų kalba? Lietuvoje buvo stipri rusų, dabar – anglų kalba. Kai teko lankytis Norvegijoje, išgirdau, kaip puikiai visi kalba angliškai, mat supranta – su norvegų kalba toli nenuvažiuosi. Taigi muzikos pasaulio žmonėms, norintiems dirbti kartu, galioja tokie pat principai. Kita vertus, nežinau, ar šalis daro užtektinai, kad garsintų savo vardą. Muzikos atžvilgiu tai turėtų daryti kompozitoriai. Tam reikėtų daugiau dėmesio. Tai gali daryti ir orkestrai: groti šiuolaikinę muziką, dalyvauti festivaliuose, daugiau groti užsienyje. Taip pat atlikti ne vien populiarius kūrinius, o pasirinkti gerą nacionalinę muziką, atrasti nišą, vietą, kūrinį, kurio niekas negirdėjo, kad visi aiktelėtų: „Oho, apie tai dar nesame girdėję!“

Manau, kad orkestras ir jo vadybininkai tai daro. Žinote, orkestras kaskart gali groti vis geriau ir geriau, tačiau jis neturi nuomonės. Negalite tikėtis, kad tas darinys sukurs viziją. Tai turi padaryti dirigentas, vadybininkai. Orkestras yra tarsi laivas: jis plaukia ten, kur yra vairuojamas. Tai galioja visur ir visiems.

Manau, kad šis orkestras turi labai didelių galimybių. Europa šiuo metu išgyvena didelę muzikos krizę. Pagalvojus, kad Romoje uždarytas operos teatras, atleistas choras ir orkestras, o tuo pat metu operos teatras, turintis puikius atlikėjus, aukšto lygio kolektyvus, atidaromas Kazachstane, kyla klausimas, kur ta kultūra – Europoje ar kažkur kitur? Lietuva yra geografiniame Europos pakraštyje, tad kultūra čia gali pražysti. Manau, kad taip ir nutiks. Čia tam yra vietos, palanki terpė, nėra tiek spaudimo, viskas yra gana atvira idėjoms. Kai atvykau į Vilniaus oro uostą iš Berlyno, galėjau laisvai įkvėpti oro... Supratau, kiek čia erdvės.

– Palietėme du labai svarbius dalykus: kultūrą ir kalbas. Žinome, kad kiekviena kalba turi savo lingvistinį kodą. Ir taip yra dėl skirtingų kultūrinių pamatų. Kaip manote, ar komunikacija tarp žmonių įmanoma tik per muziką?

– Labai geras klausimas. Manau, kad šis klausimas yra geresnis nei atsakymas. Klausiau savęs, kodėl, žvelgiant į istoriją, politikai buvo taip įsitraukę į muzikos pasaulį. Kodėl naciams buvo svarbu nurodyti, kurių kompozitorių muziką galima atlikti, o kurių – ne. Stalino atveju buvo tas pats – apie tai byloja Šostakovičiaus istorija.

Politikams buvo svarbu valdyti muziką ir naudoti ją kaip įrankį. Su literatūra yra panašiai, tačiau literatūroje viskas paprasčiau – joje vartojamas žodis. Taip pat buvo labai svarbu valdyti dailę, tačiau muzikoje tai buvo ypač reikšminga. Tad klausi savęs – kodėl? Šie žmonės ir taip buvo užsiėmę pasaulio griovimu, armijos kūrimu, o muzika vis tiek buvo nepaprastai svarbi. Visada ieškojau atsakymo ir jį radau. Galbūt jis nėra teisingas, tačiau man patinka: muzikantai yra stipriausia politinė partija pasaulyje, nes jie – vienintelė partija, turinti vieną kalbą.

Mes visi galime susikalbėti tik muzikos kalba. Skamba poetiškai, tačiau man teko su tuo tiesiogiai susidurti, kai prieš 20 metų pirmą kartą nuvykau į Kiniją. Ten niekas nekalbėjo angliškai, o reikėjo dirbti su kinų orkestru. Jie paskyrė vertėją, tačiau ji buvo ne muzikantė. Paprašiau kad ji pasakytų, jog šis „crescendo“ per stiprus. Ji ėmė su jais kalbėtis penkias minutes. Nutildžiau ją ir paprašiau, kad tiesiog pasakytų, jog šis „crescendo“ yra per stiprus. Ir viskas. O ji ir vėl ėmė kalbėtis su orkestru keletą minučių. Galvoju: „Ką ji ten jiems pasakoja?“. Paprašiau, kad vertėja keliautų namo. Ji išėjo, žinoma, šiek tiek įsižeidusi, tačiau patikinau, kad susikalbėsiu su orkestru „kiniškai“. Pasakiau, kad parodysiu jiems viską, ko reikia. Ir mums iš tiesų neprireikė žodžių. Tačiau po repeticijos buvau išsunktas. Tą vakarą grįžęs į viešbutį supratau, kad esu tarsi nebylys. Turėjau paaiškinti viską be žodžių. Kitą dieną orkestro nariai atėjo, padėkojo, pasakė, kad viskas buvo gerai, tačiau aš atsiprašiau, jog nekalbu kiniškai. Aš, atvykęs į jų šalį, privalau kalbėti jų kalba. Tai buvo patirtis, padėjusi suprasti, kad su muzikantais galiu susikalbėti be žodžių.

Kartais, kai dirbu su būsimaisiais dirigentais, prašau jų be žodžių išaiškinti kokį nors reiškinį. Tai reikia sugebėti: dirbti veidu, rankomis, klausa, judesiais. Manau, kad dirigavimas yra toks dalykas – arba tai gali, arba ne. Nežinojau to, kai pradėjau pats mokytis dirigavimo Zalcburge. Turėjau mokytoją, kuris buvo puikus dirigentas. Mokiausi jo klasėje vos mėnesį. Tuomet paprašiau rekomendacinio laiško nė nesitikėdamas, kad maestro sutiks jį parašyti. Pamenu, kaip jis paėmė popieriaus lapą ir parašė: „Lioras Shambadalas gimė dirigentu.“ Pasijutau įžeistas: kaip jis gali parašyti kelis žodžius ir tiesiog atiduoti man popierių?! Tačiau vėliau supratau, kad gavau aukščiausią įvertinimą, koks gali būti. Gali išmokti būti kapelmeisteriu. Tačiau dirigentas yra tas, kuris stovi scenoje prieš būrį žmonių ir dirba su muzikais. Šios transmisijos neįmanoma išmokti.

– Ar Jūsų svajonė buvo tapti dirigentu? Kaip priartėjote prie šios minties?

– Gimiau šeimoje, kurioje tėvai nebuvo muzikai. Tačiau mama turėjo du pusbrolius – puikius smuikininkus. Vienas jų išvyko į JAV ir tapo Niujorko filharmonijos koncertmeisteriu bei dirigento Arturo Toscanini asistetu. Tėvo pusbrolis buvo pirmasis altas Izraelio filharmonijos orkestre, jis susijęs su Shambadalų gimine, nes jo motinos pavardė buvo Shambadal. Taigi ir tėvas, ir motina turėjo pusbrolių – pasaulyje žymių muzikų.

Aš mokiausi griežti smuiku, tačiau nesiruošiau tapti profesionaliu atlikėju. Mane buvo pakerėję lėktuvai, technika, baigiau aukštąją mechaniką bei inžineriją. Niekada šioje srityje nedirbau, tačiau tai man suteikė daug naudos. Turėjau labai aukštus balus iš fizikos ir matematikos – tai labai praverčia muzikoje.

Tačiau tada muzika man buvo laisvalaikis. Ir tik būdamas šešiolikos – o tai gana vėlyvas amžius – susidūriau su muzika. Mano mama lankė visus koncertus, spėdavo visur. Bet vieną vakarą ji buvo labai pavargusi ir paprašė, kad į koncertą vietoje jos eičiau aš. Tą vakarą buvo atliekama Mahlerio II simfonija. Mielai nuėjau. Dirigavo muzikas, išgyvenęs Holokausto baisybes, – Paulas Klecki. Tada patyriau šoką, negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Kažkas nutiko: koncertui pasibaigus, prisimenu, salės tvarkytojai atėjo manęs „iškrapštyti“, nes sėdėjau sustingęs iš nuostabos.

Žinote, kai vaikai pamato filmą su kaubojais, jie taip pat ima vaidinti, kad yra kaubojai. Taigi tą vakarą parėjau namo ir pasakiau savo tėvui: „Rytoj pradedu mokytis dirigavimo“, o tėvas atsakė: „Aha, eik miegoti.“

Kitą dieną aš iš tikrųjų pradėjau mokytis dirigavimo. Mano mokytoja atėjo pas mano tėvus ir paragino leisti mane mokytis profesionaliai. Ji pabrėžė, kad visa tai man pavyksta labai lengvai. Niekada nesistengiau, nedariau nieko ypatingo, kad kažką pasiekčiau, viskas plaukė iš vidaus. Buvau šešiolikmetis, ir tai pakeitė mano gyvenimą, niekada to neužmiršiu. Nuo tos dienos, po visų savo mechanikos ir fizikos mokslų, po viso to techninio įdirbio, staiga man tai pasidarė visiškai nebesvarbu. Tačiau tada buvau priverstas tai kuriam laikui atidėti, nes man teko eiti į kariuomenę. Vyko karas, reikėjo kariauti. Bet tai jau kita istorija.

– Paminėjote dvi labai skirtingas sritis, dalijančias Jūsų gyvenimą.  Buvote šešiolikos, kai supratote, kad norite tapti dirigentu. Ar pasakytumėte, kad skirtingose srityse egzistuoja skirtingos laisvės formos?

– Manau, kad pirmiausia muzika grįsta gamtos fenomenais. Muzika yra absoliutas. Intervalai ir garsų kombinacijos yra sukurtos Dievo. Kvinta yra kvinta, oktava yra oktava. Intervalų, garsų, harmonijos fenomenai – tai gamtos dėsniai. Mes galime tik ištaisyti gamtos klaidas garsų derinimo, temperavimo keliu. Tačiau muzika iš tiesų yra mokslas. Santykiai tarp garsų yra apskaičiuojami, nėra jokio kito meno, kurį būtų galima taip apskaičiuoti.

Taip pat muzika nėra laiko menas, nes tuo metu, kai muzika įvyksta, ji tuoj pat prapuola. Tai egzistuoja už laiko ribų. Šių dalykų negalima paaiškinti, tai yra filosofijos ir fenomenologijos dalykai. Atlikdamas muziką, žmogus vagia iš gamtos: jei grieži smuiku ar kitu instrumentu, išgauni garsą, kuris jau egzistuoja gamtoje: traukdamas, stuktelėdamas, braukdamas stygą, priverti garsą „įvykti“. Tačiau, kai tik nustoji, garsas dingsta. Kokiu būdu? Savo būdu, kuriam tu nebeturi įtakos. Patrauki rankas nuo stygų – garsas prapuola. Tam neturime įtakos, negalime įsakyti garsui prapulti lėčiau. Pranykdamas garsas suskyla į tam tikrą šeimą: obertonus, garso „protėvius“. Tai – nuostabūs gamtos, fenomenologijos mokslų ir žmogaus valios klausimai. Jokioje kitoje meno srityje taip nėra. Nes niekur kitur nėra taip, kad, keliaudamas iš vieno taško į kitą, atkeliautum į tą patį tašką, tik laipteliu aukščiau. Judėdamas horizontaliai, judi vertikaliai. Kai tai suvoki, pripažįsti, kad, anot F. Schuberto, muzika išties yra „Die Heilige Kunst“ (vok. aukščiausiasis menas). Gerbiu literatūrą, kitus menus, tačiau muzikoje egzistuoja ypatinga gamtos ir mokslo kombinacija.

– Kitas fenomenas tikriausiai tas, kad muzika gali smarkiai paveikti žmones ir kad ją paveikti sudėtinga palyginti su kitais menais.

– Poveikis žmonėms taip pat susijęs su tuo, kaip žmonės tai priima. Jei muzikos pasiklausyti duotume žmonėms Afrikoje, galbūt jie nieko nesuprastų. Taigi  tai taip pat susiję su kultūra. Žinoma, šiandien globalizacija ryški ir muzikoje:  pavyzdžiui, džiazo, popmuzikos įtaka rimtajai muzikai ir t. t. Tačiau kyla klausimas: kodėl vienokie muzikos garsai sukelia liūdesį, o kitokie – džiaugsmą. Tai kažkas, ką išties sunku paaiškinti. O jei negalime rasti paaiškinimo gamtai, turime paaiškinimą sukurti. Koks gi skirtumas tarp reiškinių, slypinčių muzikoje, kurie priverčia jaustis vienaip ar kitaip? Neturiu atsakymo.

Galima paaiškinti tai dailininko Delakrua žodžiais: „Tai – vidinės ugnies skirtumai.“ Kiekvienas iš mūsų turime skirtingą vidinę liepsną. Kai orkestrui parodai vieną ar kitą gestą – sulauki garso. Tačiau kitas dirigentas, parodęs tą patį gestą, sulaukia visai kitokio muzikų atsako. Neįmanoma paaiškinti, kodėl taip yra. Tačiau tai gerai, kitaip būtume vienodi. O mes nesame vienodi. Japonijoje po koncertų klausytojai ploja kaip išprotėję, tenka jų paprašyti tylos. Jei kiti dirigentai publiką ramina garsu, tardami „tššššš“, aš tepasisuku į klausytojus ir parodau minimalų ženklą ranka. Ir staiga jie visi nutyla. Mano orkestro direktorius klausia, kaip man tai pavyksta, tačiau aš nežinau – pirštais parodau, kad reikia liautis, ir jie liaujasi. Kodėl? Nežinau. Niekada apie tai negalvojau, kol to manęs nepaklausė.

– Turbūt tai lemia ne gestai, o stipri asmenybė.

– Nežinau, negaliu paaiškinti. Tačiau manau, kad tai muziką iškelia aukščiau visko. Tai yra kažkas, ko žmonės bijo, ką gerbia. Praėjusių amžių Italijos kaime svarbiausi asmenys buvo meras, šventikas, kirpėjas ir dirigentas – „il maestro“. Kai drauge su asistentu nuvykstame į Italiją ir restorane padavėjai pasisveikina „Buongiorno signore“, mano asistentas pašėlsta: „Nesikreipkite į jį taip, sakykite „Maestro“!

Jis dirba mano asistentu jau 15 metų, ir aš jo tiesiog maldauju: „Klausyk, mes juk draugai... Negi negali į mane kreiptis vardu?“ O jis man atsako: „Ne, Maestro, negaliu.“ Jis net nesako „pone Shambadalai“, kreipiasi tik „Maestro“. Klausiau jo kodėl, tačiau jis atsakė, kad to negali pakeisti.

Tai atspindi begalinę pagarbą muzikai Italijoje. Kai paklausiau, ko norėtų gimimo dienos proga, jis atsakė, kad būti ir dirbti kartu su manimi. Tai jau net per didelis muzikos vertinimas.

– Norėjau paklausti, kokie kiti šaltiniai Jus įkvepia ieškant interpretacijos sprendimų, tačiau manau, kad į šį klausimą jau atsakėte.

– Žinote, noriu papasakoti vieną istoriją: turėjau puikų mokytoją, žmogų, kuris mane gerokai stumtelėjo pirmyn. Tai maestro Carlo Mario Giulini. Aš jį ypač vertinau ir mylėjau. Pamenu, kai su juo keliavau į Londoną, kur vyko koncertas, buvo atliekama Mahlerio muzika. Dirbau kartu repeticijose, klausiausi iš šalies, jo paprašytas, išsakiau savo nuomonę. Tada buvau gal trisdešimties. Tik atvykus į viešbutį pasakiau, kad susitiksime repeticijoje 10 valandą ryte. „Ne, tu neateisi. Pirmoji repeticija nėra svarbi“, – sako jis man. Aš nustebau: „Kodėl?“, o jis atsakė: „Noriu, kad nueitum į Britų muziejų, kuriame dabar - scuola senese – senosios mokyklos paroda“. Ten buvo XI – XIII a. dailininkų iš Sienos darbai, kuriuose vaizduojama Jeruzalė. Pagalvojau: „Ko jis iš manęs nori?“, tačiau nuėjau į muziejų. Vakare jis pasiteiravo mano įspūdžių. Mes kalbėjomės ištisas dvi valandas. Iš paveikslo tyrinėjimo supratau, kaip žiūrėti į orkestro partitūrą, kaip pastebėti detales. Visai, kaip matant „Šventojo žmogaus“ paveikslą, kuriame yra šventasis, už jo – pilis, o paveikslo kampe tupi katė. Anksčiau galvodavau: „Ką šiame paveiksle veikia katė?“, tačiau tai paaiškinti labai paprasta: katė yra kažkas iš šios žemės, reiškia vaizduojamas žmogus nėra iš dangaus. Jis žemėje, kurioje gyvena ir katės.

Vėliau radau labai įdomų mokymosi būdą. Tai taip pat susiję su žydišku mąstymu. Buvo toks prancūzų filosofas Emanuelis Levinas. Jis – vienas svarbiausių moderniosios filosofijos laikotarpio atstovų. Levinas galėjo vieną Talmudo sakinį paversti pasaulinės ekonomikos paaiškinimu. Pagrindinis mąstymo būdas, anot jo, klausti savęs: kodėl? Ir rasti keletą galimų paaiškinimų. Būtent: ne nuosprendį, o keletą sprendimo būdų.

Pavyzdys, taip pat labai žydiškas mąstymo būdas: verdate sriubą Šabui, ir staiga į ją įkrenta musė, taigi sriuba – nebe košerinė. Ką gi daryti su sriuba? Nėra vieno atsakymo. Yra daug atsakymų, reikia išsirinkti tą, kuris jums tinka labiausiai.

Jei šeima turtinga, reikia virti naują sriubą. Jeigu šeima neturtinga, gali būti svarbu Šabą visgi švęsti su sriuba. Kitas eitų dar toliau: paklaustų, iš kur atskrido musė: jei ji  įskrido pro langą, tai ne tavo kaltė, gali valgyti sriubą. Tačiau jei musė tupėjo virtuvėje, vadinasi, virtuvės sienos nėra švarios ir tai jau tavo apsileidimas, tad sriubos valgyti negalima. Dar kitas sakytų taip: Biblijoje parašyta, kad jei tai mažiau nei viena šešiasdešimtoji, sriubą valgyti galima, imtų ją matuoti ir jei pamatavus išeitų penkiasdešimt aštuonios dalys, tada – viskas. Sriubos nevalgytų. O rabinas sakytų: „Kokios problemos? Įpilkime į sriubą daugiau vandens ir ją bus galima valgyti.“ Visada yra išeitis. Muzikoje – taip pat.

Pavyzdžiui, Gustavo Mahlerio ar kitų kompozitorių muzikoje: jie vysto medžiagą ir staiga prieina tašką, kuriame, regis, nėra sprendimo. Jų klausimai fundamentalūs: kodėl esame šioje žemėje? Ką čia veikiame? Galime įstrigti tokiame taške. Tačiau tada kompozitorius ima mąstyti kita kryptimi, ieško kito sprendimo. Tai priešingas mąstymo būdas katalikiškajam, atsiskleidžiančiam, pavyzdžiui,  Bruknerio kūryboje: muzika ir visa didybė koncentruojama į vieną aukštesnį būvį, į viršūnę. Pamenu, dirigentas Bernsteinas buvo dirigavimo pamokoje, mokė Mahlerio atlikimo, ir kažkas paklausė, kas žydiško yra Mahlerio muzikoje? Bernsteinas atsakė klausimu: „O kas nėra žydiško Mahlerio muzikoje?“, tačiau ieškoti reikėtų ne žydiškumo apraiškų, o kaip ir ką reikėtų apmąstyti. Viskam reikia rasti priežastį. Kai kurios priežastys gali būti visiškai ne muzikinės. Vakar kalbėjome apie tai, kodėl kompozitoriai neužbaigia kūrinių. Gal kūrinys nebaigtas, nes kompozitorius buvo įsimylėjęs moterį, arba neturėjo laiko, arba žmogus, užsakęs kūrinį, nesumokėjo kūrėjui honoraro. Viskam turi būti priežastis. Visgi pati įtikinamiausia priežastis – jis tiesiog manė, kad kūrinys yra prastas ir dėl to jį padėjo į stalčių. Tačiau niekas nevyksta be priežasties. Taigi tai yra aplinkybių, kurios nesusijusios su muzika, bet turėjusios muzikai įtakos, priėmimas. Taip yra ir gyvenime. Kai kompozitorius papuola į beviltišką situaciją, yra liūdnas, jis rašo linksmą muziką, kad pasaulis jam atrodytų šviesesnis ir liktų vilties. Kartais klausiu savęs: kaip žmogus, kaip, pavyzdžiui, Pavelas Haasas, jausdamas, kad galbūt mirs Holokausto metu, galėjo parašyti tokią šviesos kupiną muziką? Tai – kaip suteikimas vilties sau pačiam.

– Klausau Jūsų paaiškinimų, priežasties paieškų ir man kyla klausimas: ar kada nors pavargstate nuo muzikos? Ar tai apskritai įmanoma?

– Buvo labai žymus mecosopranas Krista Liudvik. Ji dainavo visame pasaulyje. Pamenu, kai ji atvyko į Izraelį ir surengė didžiulį koncertą, pradėjo nuo Leonardo Bersteino dainos „I Hate Music“ („Aš nekenčiu muzikos“).

Nemanau, kad galėčiau pavargti nuo muzikos. Dažniausiai nesiklausau muzikos, nes tai – pasyvus užsiėmimas. O štai atlikimas – tai jau aktyvus veiksmas. Tai kaip griežimas smuiku. Jei per mėnesį 10 minučių pasiklausau kompaktinio disko – tai jau daug. Žiūrėti į partitūrą ir atrasti muziką yra kur kas įdomiau. Tai nepakartojama. Tačiau tik klausymas man neįdomus. Kartais bandau atsiverti ne europietiškai muzikai. Neseniai ruošiau dviejų valandų programą vokiečių radijui ir programa vadinosi „Muzika, kuri patinka Liorui Shambadalui“. Joje nebuvo nė vieno klasikinės muzikos kūrinio. Norėjau parodyti žmonėms, kad aplink mus yra ir kitų kultūrų. Įdomu suprasti, kad yra skirtingų muzikinių tradicijų ir muzikos kalbų, kurios neturi nieko bendro su mūsų kultūra. Kai kurios dera su mūsų tradicijomis, pavyzdžiui, muzika iš Afrikos: ją galima derinti su mūsų džiazu. Tačiau yra tradicijų susijusių su intervalais, harmonija. Kai kurių kultūrų neįmanoma suderinti su mūsiške. Tai – indų muzika. Jų tradicijos – ypač išplėtotos, tačiau tai neturi nieko bendro su mūsiškėmis. Tačiau privalome suprasti ir gerbti kitas kultūras.

Galiu pasakyti, kad pamenu dieną Vienoje, kai ėjau gatve su kompozitoriumi György Ligeti. Jis pasakė, kad teturi 45 minutes, tačiau  galiausiai prasėdėjome kartu tris valandas, ir jis įsigeidė nupirkti man dovaną. Mes nuėjome į įrašų parduotuvę, kurioje jis tikėjosi nupirkti savo paties diską. Jam buvo atsakyta, kad tas diskas dar neatkeliavo. Nuėjome į kitą įrašų parduotuvę, kurioje nupirko ir padavė man įrašų rinkinį. Tai buvo muzika iš Centrinės ir Vakarų Afrikos. Pagalvojau: „Kas čia dabar?“ Grįžau namo ir ėmiau klausytis kompaktinio disko: „Ką turėčiau čia išgirsti?“

Tame diske, kurį klausiau, muzika buvo atliekama genčių atstovų, grojančių savo gentainių kaulais. Šokiruojantis dalykas.

O vėliau išgirdau G. Ligeti operą, kurioje girdimas tas pas motyvas, tik ten jis buvo atliekamas senų mašinų signalais. Automobiliai – tai mūsų laikų kaulai. Taigi aptikau  Afrikos muziką jo kūryboje. Tai rodo, koks atviras ir daugialypis tai žmogus. Bet šiandien, kaip vokiečiai sako, esame „specialistai-idiotai“. Kiekvienai epochai ar stiliui – po atskirą specialistą. Kodėl žmogus negali būti tiesiog muzikas? Tai tarsi atskiri gydytojai įvairioms kūno sritims. Tačiau kodėl tiesiog negali būti gydytojo, gebančio viską? Studijuoji mediciną? Tuomet turėtum sugebėti gydyti bet ką. Tačiau kiekvienas šiandien, moderniaisiais laikais yra specialistas. O muzikas turėtų būti muzikas.