„Boratas“ – už gerklės stveriantis eksperimentas

Filmas „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ – už gerklės stveriantis eksperimentas komedijos atgimimo naudai.

Boratas – kultūrinis fenomenas, veikiantis kaip sulėtintos bombos mechanizmas. Kaip pavojingos ligos užkratas. Kaip anekdotas keliauja iš lūpų į lūpas. Filmas, pakartodamas „Bleiro raganos“ šlovės principus, tapo superhitu dar gerokai prieš pasirodymą kino ekranuose. Sumanusis komikas Saša Baronas Koenas ir jo prodiuserių kompanija taip užraugė būsimosios juostos reklaminę kampaniją, kad pasaulis tiesiog kirbėjo iš nekantrumo pamatyti neregėto sarkastiškumo ir įžūlumo komediją. Filmą, kurį Kazachstanas vadina psichologinio teroro išpuoliu prieš šalį ir jos gyventojus, musulmonai keikia, žydai rūstauja. Net rusai grasina neįsileisti „Borato“ į savo kino teatrus.

Tokio skandalo dar nebuvo. Toks skandalas nepaprastai pasitarnauja filmo populiarumui. Per du savaitgalius JAV kinuose komedija surinko jau 67 milijonus dolerių. Kainavo, pagal tai, ką regime ekrane, kelis grašius. Pajamos Lietuvos kino teatruose jau viršijo 700 tūkstančių litų ir grėsmingai artėja prie milijono, nes, priešingai rinkos dėsniams, susidomėjimas Borato žygiais antrąją rodymo savaitę... išaugo. Laikraščiuose gausu straipsnių apie Sašą Baroną Koeną. Beveik kiekvienas kažką apie Boratą yra girdėjęs. Apsilankę filme garsiai spjaudosi arba prunkščia į kumštį. Abejingų nėra. Tikras bumas, kokio seniai neteko matyti. Ir tai – dėl personažo, kuris „Da Ali G Show“ gyvavo nuo pat 1998-ųjų...

Pirmas klausimas, kuris kamavo prieš „Borato“ peržiūrą, – ar filmas vertas tokio triukšmo? Taip, ko gero, vertas. Beveik dokumentinis stilius, balansavimas ties televizijos šou ar pigių juokelių riba, nuolatinė rizika ką nors giliai įžeisti – drąsa, prieš kurią nepadoru užsimerkti.

Satyra labai aiški ir vykusi, nukreipta prieš tai, kas dedasi pasaulyje. Prieš žemą politikų intelektą, paprastų žmogiukų naivumą, bukumą, susvetimėjimą ir agresiją.

Humoras – atžarus, paimtas iš Sašos Barono Koeno paties susikurto žodyno. Su lenkiškai žydiškais nukrypimais. Su kazachišku akcentu, kuris byloja apie visišką idiotizmą. Kaip herojus Boratas – totalus idiotas, ir tai jam suteikia unikalią galimybę šaipytis iš „protingųjų“. Iš tiesų tas šaipymasis slepia nuoskaudas dėl visuomenės abejingumo. Purtaisi iš juoko, bet tas juokas labai makabriškas. Juokiesi iš savęs ir aplinkinių.

Kartais nejauku dėl riebių frazių ar nešvankių Borato poelgių. Nemalonu dėl valstybės, iš kurios šaipomasi. Nebūtų malonu, jei Sagdijevas būtų koks Sagdauskas iš Lietuvos? Bet jeigu bijai, kad tave gali apjuodinti, vadinasi, kažkur truputėlį esi juodas...

„Boratas“ taškosi absurdu iki absurdo. Jei „pagauni kampą“, raitaisi iš juoko. Jei esi išlepęs minkštakūnis – piktiniesi. Jau po pirmųjų scenų užimi tam tikrą poziciją, nuo kurios priklauso komedijos efektyvumas.

Mane „užkabino“ ir stebino iki pat paskutiniųjų kadrų. Kaip ten bebūtų – originalus, su niekuo nepalyginamas filmas. Pagaliau – komedija, kuri gali pakeisti užsnūdusį žanrą.