Dovydo Bou slapyvardžiu socialiniuose tinkluose prisistatantį vyruką pavyksta rasti „Neatšauktuose atidarymuose“ – meninkų pamėgtoje feisbuko grupėje, gimusioje per pirmąjį karantiną, kai suplanuotos fizinės parodos atgimė virtualiais kūrėjų darbų pristatymais.

– Jūsų botaninės akvarelės – tobulas kruopštumo, preciziškumo, o ir estetiško pateikimo publikai pavyzdys. Augalų piešinius lydi tiksli informacija, jų lotyniški pavadinimai. Kaip gimė šis unikalus pomėgis?

– Gan netikėtai. Apie 2016-uosius. Iki tol dirbau iliustratoriaus ir grafikos dizainerio darbą. Galima sakyti, buvau visiškai pamiršęs tradicinius menus, tapybą, kurios teko ragauti kremtant grafikos mokslus universitete. Pavargau nuo kompiuterio, prie kurio praleisdavau labai daug laiko – nuo aštuntos ryto iki šeštos vakaro, o grįžęs namo ir vėl spoksodavau į ekraną, mat norėdavau pasidaryti savo darbus. Įsivaizduokite – daugiau nei pusę paros praleisdavau prie kompiuterio! Ilgainiui pajutau, kad norisi ne elektroninių darbų, o tikrų, apčiuopiamų, ant popieriaus. Pamenu, buvo vasara, viešėjau pas tėvus Šiauliuose, sode, kai nusprendžiau, kad laikas nupiešti kažką gyvo. Akis užkliuvo už fotogeniško juodųjų serbentų krūmo. Uogos buvo sunkios, tamsios, pilnos spalvų, nors kažkam gal galėjo atrodyti paprasčiausiai juodos. Kuo jas nupiešti? Atsiminiau stalčiuje turįs savo seną, dar studijų laikų akvarelę. Pagalvojau, kad bus labai įdomu tapyti, nes akvarelė, kaip ir augalas, – gyva, ją sunku valdyti. Taip viskas ir prasidėjo. Man visada patiko vadinamasis mokslinis realizmas. Mėgdavau nagrinėti žmogaus ar augalo anatomiją, žiūrėti, kaip ant objekto krenta šviesa, kaip matosi tam tikros detalės, šešėliai. Augalai šiai idėjai įgyvendinti puikiai tiko.

Objektai: „Man visada patiko vadinamasis mokslinis realizmas. Mėgdavau nagrinėti žmogaus ar augalo anatomiją, žiūrėti, kaip ant objekto krenta šviesa“, – teigia iliustratorius. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs ir pats namuose auginate egzotinius augalus. Ar šie pomėgiai – botaninės akvarelės ir reti kambariniai augalai – turi kažką bendro?

– Egzotiniai augalai – dar vienas mano įkvėpimo šaltinis, pasimatęs vėliau ir mano darbuose. Pamenu, susirgau ir panorau išsivirti citrinų arbatos. Citrinos gabalėlius užpyliau karštu vandeniu, o rastas sėklas pasodinau galvodamas, kad gal kažkas iš jų išaugs. Išaugo. Panorau tą 8 cm daigelį nutapyti. Tada gimė mintis, kad galėčiau ir iš kitų vaisių sėklų kažką užsiauginti. Nors mokykloje visai nesidomėjau botanika, dabar tas mokslas mane tarsi užvaldė. Supratau, kad vien auginti retus augalus neužtenka – dar reikia nemažai informacijos apie juos: kokios ligos, kokie kenkėjai, kokios gyvenimo sąlygos ir pan. Ypač susidomėjau atogražų klimato kambariniais augalais.

– Tai eidavote į parduotuvę, pirkdavote egzotinių vaisių, juos sušveisdavote, o sėklas bandydavote sudaiginti?

– Panašiai taip ir būdavo. Peruvinė gvajava, peruvinė anona, amerikinė persėja (avokado medis) atsirado ant mano palangės. Jei pavykdavo sudaiginti, paskui domėdavausi, kaip auginti, prižiūrėti patį augalą. Ar mano kolekcijoje yra pirktinių? Tik vienas – bananmedis. Visi kiti – mano paties užauginti iš sėklų arba iš augalo dalių (tarkim, ananasą sudaiginau iš jo skrotelės). Pagrindinė priežiūra – drėgmė, šviesa, šiluma, trąšos. Ne visada pasisekdavo iš pirmo karto. Vieni išaugdavo, kiti šiek tiek paūgėdavo ir žūdavo, o treti išvis nesudygdavo. Šiuo metu kolekcijoje turiu mažajį bananmedį, peruvinę gvajavą, mažąjį ananasą, peruvinę anoną, karambulinę averoją, amerikinę persėją; taip pat kaktusą, vedantį valgomus vaisius (figavaisė opuncija). Ne visi šie augalai yra pas mane Vilniuje. Dalį iškrausčiau pas tėvus į Šiaulius.

– Ar tėvams ne per sunku rūpintis eksperimentiniu sodu – rodos, šitaip gražiai jūs jį vadinate?

– Esu išvežęs tik tuos augalus, kurie nereikalauja ypatingos priežiūros. Jų nereikia purkšti vandeniu, papildomai apšviesti žiemą ir pan. Ar sudaiginti Lietuvoje augalai lengviau prisitaiko prie lietuviškų namų sąlygų? Kažkiek taip, bet ne visada: gali mesti lapus, nežydėti. Jei pamalonini juos ypatingu dėmesiu, atkuri gimtąsias sąlygas – auga geriau. Bet apie vaisių vedimą reikėtų pamiršti. Nes daugumai iš sėklos užaugintų augalų reikia skiepijimo, kuriam turi gauti vedančio vaisius augalo šakelę. Negi skrisi į atogrąžų kraštus jos ieškoti?! Aš pasitenkinu augalais, kurių nereikia skiepyti. Šiuo metu pas tėvus jau turėtų būti sunokęs mažojo ananaso vaisius.

Čia tas pats kaip su vaikais, kurie stato smėlio pilis dėl to, kad jiems smagu, o ne todėl, kad galėtų kažkam jas parodyti. Kuriu dėl savęs, nes jaučiuosi laimingas tai darydamas.

– Minėjote, kad mokykloje labiau rūpėjo menai, geografija. Tai iš kur tas didžiulis noras turėti eksperimentinį sodą namuose?

– Gal iš vaikystės. Mano seneliai turėjo sodą, kuriame praleisdavau daug laiko. Matydavau, kaip pavasarį jie ten sodina visokius augalus. Turbūt tas noras kažką auginti ir užsifiksavo. Lepiausias iš visų mano augintinių – kavamedis. Jau turėjo seniai žydėti, uogas vesti – bet, matau, kad kavos dar teks ilgokai palaukti (juokiasi). Gerai, kad aš nesu nuo jos priklausomas.

– Grįžkime prie jūsų botaninių akvarelių. Kur ieškote modelių savo darbams? Gatvėje, parduotuvėje ar tiesiog „Google“ vaizduose?

– Visaip būna. Kartais pastebiu kokį retesnį augalą ir tuomet bandau surinkti apie jį visą informaciją. O kartais, būna, pamatau kažką įdomaus tiesiog eidamas gatve. Tuomet nusifotografuoju arba nusiskinu šakelę – namuose ištyrinėju, paeskizuoju. Tiesą sakant, skinu retai. Dažniausiai, kai būnu pas tėvus sode. Pernai pas juos užaugo tokie labai ryškūs juodos spalvos pomidorai – tai kilo noras juos nutapyti. Kitąsyk nusiskyniau ryškiai žalių agrastų… Seniau, būdavo, piešdavau ir sode. Bet tuomet darbai išeidavo ne tokie kruopštūs. Dabar nufotografuoju savo modelius, kad tapant nekistų šviesa. Dar mėgstu piešti augalų eskizus, kurie man yra tarsi dienoraštis. Pristigęs idėjų perverčiu savo eskizų bloknotą ir visuomet kažką randu, kas buvo nepelnytai pamiršta.

Pozicija: „Aš irgi noriu kažkaip įsitraukti į šitą mūšį. Kadangi ginklo neturiu – kovoju savo vizualine kūryba“, – sako Dovydas. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų namuose veši atogrąžų augalai. Gal kada teko lankytis ir tikrose džiunglėse?

– Ne, bet labai svajoju. Esu parsigabenęs sėklų, vaisių iš artimesnių lankytų šalių. Tarkim, papają vežiausi iš Ispanijos. Jos sėklos sudygo, bet kažką daugiau neišaugo.

– Sodininkai yra pastebėję, kad, skambant muzikai, ypač klasikinei, lauko ir kambariniai augalai greičiau auga. Gal ir jūs duodate saviškiams pasiklausyti muzikos?

– Aš pats jiems pagroju Andų kalnų indėnų instrumentais. Jie panašūs į mūsų skudučius, vadinami siku arba zampona. Turiu ir Lotynų Amerikos fleitą – queną. Nepamenu, kada ir kur pirmąsyk išgirdau gatvėje grojančius muzikantus iš Andų regiono. Prisiminiau juos gal prieš aštuonerius metus, kai Vilniaus senamiestyje pamačiau gatvės muzikantus iš Lotynų Amerikos. Iškilo prisiminimai. Užsimaniau ir pats išmokti groti skudučiais, nes tiesiog užbūrė jų muzika. Praėjo nemažai laiko, kol susiradau instrumentus internete, parsisiunčiau juos iš Peru, išstudijavau knygą, mokančią, kaip jais groti. Išklausiau nemažai pamokų „Youtube“ kanale. Kadangi nesiekiau didelio profesionalumo, greitai išmokau pagroti jais keletą elementarių melodijų. Daug kas domėjosi, kam man tai? Kai visą dieną praleidi paskendęs vizualinėje kūryboje, labai pavargsti. Tuomet norisi atsvaros – kad smegenys persijungtų į kitą režimą, kad imtų dirbti ausys. Grojimas tam puikiai tiko. Būna, atsisėdu tarp savo augalų arba išsidėlioju juos aplinkui save ir groju. Ar jiems nuo to geriau? Nežinau… Man tai geriau. Ryšį su tais augalais turiu labai stiprų: juk laistau juos, prižiūriu, rūpinuosi, o jie atsidėkoja gražiai augdami. Šiuo metu prie jų nemažai darbo: reikia persodinti, išgenėti, sukurti gražesnes formas. Čia panašiai kaip ir sode su medeliais. Beje, perujietiški skudučiai sudaro tik nedidelę dalį mano laiko, kurį praleidžiu muzikuodamas; aš labiau kuriu elektroninius garsus, jais iliustruoju kai kuriuos savo darbus, kartais su draugais rengiame garso performansus.

– Kai dirbate – jums draugiją sudaro kompiuteris, kai ilsitės – augalai. Kiek suprantu, priklausote vienišių kategorijai?

– Esu vienišius, bet ne vienišas. Man tiesiog patinka būti vienam. Šiais laikais žmogui – tai didelė prabanga. Žinau ir tokių, kurie nemėgsta būti vieni, nes tuomet turi atsigręžti į save, į savo vidų, o ten – problemos… Bet kol kas aš puikiai sutariu su savimi.

– Toks kruopštus darbas ugdo kantrybę, skatina pažinimą, bet jei vienas potėpis praslysta pro šalį – juk akvarelė tokia įnoringa… Negi šveičiate visos dienos darbą į šiukšlių dėžę?

– Apie akvarelę mums sakydavo taip: suklydai – mesk lauk. Bet man gaila… Aš kažkaip bandau pataisyti tą klaidingą vietą. Kartais ji būna tokia nekalta – lašas nuteka ir leidžia tau toje vietoje išauginti lapą, kurio nebuvo pirminiame eskize. Per tas paieškas atsiranda kažkas naujo, kas pasirodo puiki, netikėta patirtis, kurią vėliau galima panaudoti ir kituose darbuose.

– Pabandysiu spėti: esate didelis perfekcionistas, preciziškumas visur – jūsų esminis charakterio bruožas. Na, kaip – ar pavyko?

– Ne visai… Viena iš mano asmenybės pusių turi tą didelį preciziškumo troškimą, bet man patinka ir chaosas. Darbai su augalais yra išties išdailinti, tikslūs, kruopštūs, bet kompiuteryje turiu ir tokių, iš kurių trykšte trykšta absoliutus chaosas, purvas, efektai. Kodėl taip yra? Kartais pavargstu nuo tos tvarkos, tikslios struktūros. Tuomet užsimanau veiksmo, ekspresijos, efektų. Ateina noras išsitaškyti. Arba galva sproginėja nuo idėjų ir norisi jas tuoj pat – čia ir dabar – įgyvendinti. Tada sėdi ir taškaisi.

Objektai: „Man visada patiko vadinamasis mokslinis realizmas. Mėgdavau nagrinėti žmogaus ar augalo anatomiją, žiūrėti, kaip ant objekto krenta šviesa“, – teigia iliustratorius. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar turite omenyje savo kurtus plakatus karo Ukrainoje tematika?

– Ir tuos, ir savo darbus iš trijų spalvų – juodos, raudonos, baltos. Visus keliu į savo socialinius tinklus – feisbuką, instagramą.

– Kai kuriuos iš jų lydi tekstai rusų kalba, adresuoti Rusijos armijos kareiviams. Bandote parodyti jiems tikrąjį Vladimiro Putino veidą? Iš kur mokate rusų kalbą? Ar gaunate atgarsių, kad jūsų darbus išvysta tie, kam jie yra skirti?

– Mokykloje mokiausi rusų kalbos, deja, taip ir neišmokau. Prisimenu gal vieną eilėraštį (juokiasi). Bet juk šiais laikais kalba ne problema – yra „Google“ vertėjas. Įdomiausia, kad kai kurie mano darbai yra gimę gerokai anksčiau nei rusai įžengė į Ukrainos teritoriją. Ištraukiau juos į dienos šviesą, nes šių dienų įvykių akivaizdoje jie pasidarė labai aktualūs. Aš irgi noriu kažkaip įsitraukti į šitą mūšį. Kadangi ginklo neturiu – kovoju savo vizualine kūryba.

– Jūsų darbus galime išvysti socialiniuose tinkluose, o gal botanines akvereles įmanoma pamatyti ir gyvai? Minėjote, kad darbų yra daugiau nei 100.

– Prieš trejus metus eksponavau jas Vilniaus universiteto botanikos sode, Kairėnuose. Bet didelio noro rengti gyvas parodas neturiu. Jei pakvies – dalyvausiu, darbą nunešiu, bet savo noru į sceną nesiveržiu. Man užtenka ir socialinių erdvių. Visi kūrėjai turi narcizo savybių, tad šiokio tokio dėmesio, įvertinimo norisi ir man. O jei negalėčiau savo darbais dalytis? Vis tiek kurčiau, nes kitaip negaliu. Čia tas pats kaip su vaikais, kurie stato smėlio pilis dėl to, kad jiems smagu, o ne todėl, kad galėtų kažkam jas parodyti. Kuriu dėl savęs, nes jaučiuosi laimingas tai darydamas. Man visko užtenka. Nėra kliūčių įgyvendinti norus – tai svarbiausia. Visa kita – materialumai: brangesni dažai, pigesni – man nerūpi. Aišku, jei neturėčiau priemonių tapyti, idėjų galvoje, tuomet būtų blogai. Bet dabar aš galiu daryti tai, ką mėgstu. Vadinasi, esu laimingas!

Vienovė: vėtrungių gamyba tarsi sujungia visus Dovydo hobius į visumą – ten susilieja ir tapyba, ir architektūra, ir dizainas. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tą laimę papildo dar vienas, pats naujausias jūsų hobis – vėtrungių gamyba?

– Neringa – mano meilė. Kiekvieną vasarą ten važiuoju. Ir vis žaviuosi to karšto vėtrungėmis, jų ženklų simbolika, spalvomis. Pamažu įsigijau ir staliaus įrankius (laikau juos pas tėvus, Šiauliuose): juk vėtrungę reikia iš pradžių išpjauti. Dariau, mokiausi, ne iš karto viskas gerai išėjo, bet dabartinė – trečioji vėtrungė – atrodo, bus tikrai graži ir kokybiška. Man patinka, kad jų gamyba tarsi sujungia visus mano hobius į vieną visumą: ten susilieja ir tapyba, ir architektūra, ir dizainas. Ar jas kopijuoju? Tikrai ne. Kuriu pats. Naudoju ne turistinius, o archajiškus simbolius, kurių seniausi atėję dar iš baltų laikų: užtai tenka pasigilinti ir į istoriją.

– Tai iš kokių patirčių gimsta visa jūsų kūryba?

– Iš chaoso, emocijų, muzikos, vaizdų. Ji padeda atsitraukti nuo sudėtingos kasdienybės, atsiriboti. Kai mintys nukrypsta į vieną kurią veiklą, patiriu savotišką meditaciją. Kartais atsikeliu ryte, dirbu ir visą dieną neapleidžia jausmas, kad reikia kažką nutapyti. Gal būnu matęs kokį egzotinį augalą, kurį noriu pavaizduoti ant popieriaus. O gal galvoje gimsta kažkokia vizija karo Ukrainoje tema. Tos kūrybinės mintys galvoje užima labai daug vietos. Visą dieną negali apie nieką galvoti, kaip tik apie tą idėją. Kai ją įgyvendini, nutapai ar kaip kitaip realizuoji – išlaisvėji. Tuomet lauki naujų vizijų.