„Caro tarnas“ – rusiška istorinio kino pirtis

Po kelių iš eilės plačiai išreklamuotų („brangiausias Rusijos kino istorijoje filmas“, „pirmasis Rusijos tikras siaubo filmas“), bet nevykusių rusų „blokbasterių“ iš „Caro tarno“ nieko gero nesitikėjau. Didžiojo kaimyno kinas pastaruoju metu stipriai orientuotas į greitą pinigų susišlavimą. Rusai tiesiog mėgaujasi reklaminiais šūkiais, milijoniniais biudžetais ir tomis pačiomis aktorių pavardėmis. Kokybė kažkur prapuolė...

Istorinis nuotykių filmas „Caro tarnas“ tą kokybę įnirtingai stengiasi grąžinti. Tad jau po dvidešimties teisingų pirmųjų minučių, manyje tūnojęs skeptikas išėjo iš salės. Sėdėti liko optimistiškai nusiteikęs smalsuolis, kuriam buvo žingeidu, kur nuves įmantriai supintas siužetas ir kaip rusai nufilmuos dvikovas bei mūšių epizodus.

Istorinio veiksmo scenos nufilmuotos pagirtinai efektingai, o kai kur tai ir absoliučiai nokautuoja įspūdingumu, ir kartu – paprastu rusišku tikroviškumu. Na, o pats siužetas... Labai originalus „Infiltruotų“ scenarijaus palikuonis, apie du šnipelius skirtingose barikadų pusėse. Ką jie darys, kai švedų ir rusų armijos susidurs lemtingoje kovoje? Štai čia ir intrigėlė, pagrindinis perliukas.

Kas iš karto krinta į akis – tiesiog autentiškos herojų dvikovos. Jie abu persisunkę špagų žvangėjimo įkarščiu. Susiremia ne juokais, filmavimo aikštelėje traumų turbūt išvengti nepavyko. Nuo pirmos iki paskutinės dvikovos kolegos ir varžovai negaili nei savęs, nei nekenčiamo varžovo. Atrodo, tuoj pasipils kraujas, ir kuris nors kris. Bet palūkėkit, dar toli gražu ne vakaras.

Mūsų laukia įvairus istorinio epo meniu. Kiekvienam pagal skonį. Kam patinka didvyriški poelgiai – De Brezė stos į nelygią kovą su tuntu priešų, kad išlaisvintų draugą. Kas pasiilgo didingų kautynių – Poltavos mūšis įvairiausiais rakursais. Štai jums artilerija, o štai – pėstininkų ataka. Virš ausų kaukia sviediniai. Čia pat verda grumtynės plikomis rankomis. Nufilmuota su ugnele, už tai plojimai operatoriui. Kaip desertas puotoje akims – mažyčiai trumpų gaudynių epizodėliai.

Personažai taip pat ne šiaip, kad tik papuoštų veiksmą. Jie – filmo širdis. Kaip patikėsi tuo, kas vyksta, jei netikėsi, kad prieš tave – Petras I? Kaip įsijausi į nuotykius, jei varžovų duetas savo vaidyba šaudys pro šalį? O pataiko, žalčiai, oi, kaip pataiko!.. Taip pat tiksliai, kaip ir scenaristai, sumanę, kad vienas personažas Voronovas bus „svieto“ juokintojas. Tinkamu metu pažers tinkamus juokelius. Labai net į temą.

Scenaristui ir režisieriui Olegui Riaskovui belieka patapšnoti per petį. Pirmas iki šiol vien dokumentinių bei televizijos filmų ir serialų autoriaus blynas didžiajame ekrane neprisvilo. Užkūrė tikrą rusišką pirtį pramoginio istorinio kino gerbėjams. Žiūrėti lengva ir užtikrintai įdomu.