– Kaip prasidėjo „Twin Dive“ istorija? Pradžioje grupė susikūrė ne Lietuvoje ir buvo visai kitokios sudėties...

Robertas: Grupė tokiu pavadinimu ir tokio žanro susikūrė Danijoje ir gyvavo bene penkerius metus. Prieš pusantrų metų nusprendžiau grįžti į tėvynę ir vos grįžęs paskambinau Eglei. Sakau, kuriame grupę. Taip pat parašiau feisbuko grupėje „Muzikantų brolija ir seserija“, kur ieškojau kitų instrumentalistų ir radau Jonathaną. Labai gražiai iš pirmo smūgio pavyko surasti naujus muzikantus ir bendraminčius.

Nenorėjau groti to paties repertuaro ir iš karto pradėjau kurti naują. Pradžioje svarstėme apie kitus pavadinimus, bet apsistojome ties „Twin Dive“.

N. Koshkarovos nuotr.

Eglė: Mes su Robertu pažįstami jau bene 20 metų. Anuomet dirbome viename skambučių centre. Tada grojau merginų grupėje „Zimbabwe“. Teko groti ir Roberto išleistuvėse.

Robertas: Eglė man pristatė rokenrolo žanrą. Ji grojo toje grupėje ir mane labai sužavėjo rokenrolas, punk’as, gitaros ir būgnai. Nuo to prasidėjo mano, kaip roko muzikanto, kelias.

Eglė: Kol Robertas buvo Danijoje, mes nenustojome bendrauti. Kai jis grįžo, aš jau buvau atsižegnojusi nuo būgnų, grojimo ir buvimo scenoje. Daug metų to nedariau. Kai man paskambino ir pasiūlė groti, sakiau: „Nenoriu, ar tu juokauji? Aš tikrai negrosiu. Pamiršau, kaip tai daryti. Būgnų neturiu, tik ką pardaviau.“ Pasijuokėme, bet jis neatlyžo. Atėjau padžeminti į Lukiškių kalėjimą, Jonathanas irgi buvo. Taip viskas ir prasidėjo.

Robertas: Jonathanas atsirado per „Muzikantų brolijos“ grupę. Buvo parašę keli, bet iš pirmo žvilgsnio mačiau, kad ne tie. Jis buvo tik palaikinęs... Parašiau jam, o jis sakė, kad planavo parašyti kitą dieną, nes jau buvo vėlyvas vakaras. Mano nuomone, jis genialus gitaristas, neįkainojamas instrumentalistas.

– Kokių planų turėjote? Juk nauja sudėtis... Negalvojote ką nors keisti?

Eglė: Man atrodo, aš turėjau vieną planą, o Robertas – kitą. Mano planas buvo gerai praleisti laiką, pažaisti ir eiti toliau, tačiau Robertas turėjo ambicingesnę viziją.

M. M. Andrulytės nuotr.

Robertas: Aš iš karto sakiau, kad mes tapsime garsiausia roko grupe, kilusia ne vien tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų Baltijos šalių. Viskas įmanoma ir padaroma. Žinau, kad tokie žodžiai gal skamba naiviai, bet vėliau atėjo dainos, koncertai, sulaukėme palaikymo iš aplinkos ir buvo lengviau tuo patikėti.

Eglė: Ta ambicija, laikui bėgant, mes irgi patikėjome. Kai manęs klausdavo, ką veikiu, anksčiau sakydavau, kad dirbu komunikacijos srityje, o dabar pirmiausia sakau – groju grupėje.

Robertas: Mes turėjome ir turime didelių tikslų – tapti žinomi, rengti turus po Lietuvą, Baltijos šalis ir pasaulį. Tam numatėme mažesnių žingsnių ir šiais metais sėkmingai juos žengėme – parašėme ir įrašėme albumą, išleidome singlų, koncertavome, pristatėme keturis vaizdo klipus, padarėme įrašų su kitais muzikantais, pasirodė remiksų EP su „Partizanais“... Dabar reikia judėti toliau.

– Kaip kito grupės skambesys?

Robertas: Aišku, grupės skambesys pasikeičia savaime. Iš tikrųjų garsas pasislinko labiau ten, kur mano širdis geidė. Tam buvo ne vienas faktorius, bet jų visuma – mano užsidegimas ir muzikantai. Paprastas faktas, kad Eglė groja greitai, paspartino visą muziką ir suteikė naują kontekstą. Iš to gimė gabalas „Vorele“. Susiformavo kažkoks grupės kūnas ir jis formuojasi toliau.

Eglė: Jonathanas turi savo grojimo charakterį, aš atėjau su savo grojimo stiliumi. Tikrai negroju kaip „Twin Dive“ iš Danijos, nes ateinu iš visai kito bekgraundo.

– Kaip patys apibrėžiate savo muziką ir auditoriją?

Eglė: Kad grojame rokenrolą – faktas, bet vienas žurnalistas pridėjo – charizmatišką rokenrolą, paskui kažkas – sportinį rokenrolą, dabar atsirado dar nepatogus rokenrolas... Visą laiką prašosi to apibūdinimo. Man tai maloniai skamba ir smagu, kad vis kinta. Tai duoda dinamikos ir mūsų neįpareigoja. Auditorija yra labai įvairi, labai nuoširdi ir tokia intelektuali. Vaikų labai daug.

Robertas: Taip, man pora mūsų gerbėjų siunčia vaizdo klipukus dukters, kuri labai mėgsta „Vorele“ ir ją dažnai dainuoja.

N. Koshkarovos nuotr.

Eglė: Man rašė žmonės ir klausė, ar negaliu jų dukrų pamokyti groti būgnais, nes štai pamatė „Vorele“ ir dabar nori groti būgnais. Labai miela.

Robertas: Man labai patinka, kad matau tarp publikos labai skirtingo amžiaus žmonių. Tai rodo, kad mūsų muzika yra universali.

– Albumas pasirodo jau netrukus. Ką jau galite atskleisti apie jį?

Robertas: Taip, vasario 17 d. Planuose yra ir muzikinių vaizdo klipų, ir interviu, kad pasiektume didesnę auditoriją. Jau pradedame planuoti, kas vyks vasarą. Iki to laiko labai norime nuvažiuoti į mažus miestelius. Tikiuosi, kad klausytojai šiame albume ras ką nors savo. Ką nors, kas atspindi jų sielą, širdį ir mintis.

Eglė: Albumas atspindi mūsų metus ir kūriniai yra gana skirtingi. Smagu, kad pagaliau jie bus vienoje vietoje ir klausytojai galės išgirsti, susikurti savo santykį su mūsų kūryba.

– Albumo pavadinimas „Metai“. Kaip atsirado pavadinimas ir albumo koncepcija?

Robertas: Šie dešimt gabalų buvo parašyti lygiai per metus. Tačiau ne todėl albumą pavadinome „Metai“. Prie to priėjome netikėtai. Sėdėjau, dėliojau albumo dainų tracklistą ir pirmiausia sudėliojau pagal pavadinimus. Tada pagalvojau, kad įdomu pažiūrėti, kokiomis tonacijomis jie parašyti. Pasirodė, kad, sudėliojus tracklistą pagal tonacijas, du kartus pasikartoja AGE AGE. Visų pirma pagalvojau apie elementus. Pirma – AG, o tai yra sidabras. Galvojau, pažiūrėsiu, ar yra elementas GE. Yra. Tai germaniumas – metaloidas, kuris turi metalo ir nemetalo savybių. Tai labai surezonavo. Paėmėme tą raidžių seką AGE, išvertėme ir pavadinome albumą „Metai“, o viršelyje bus germaniumo gabalėlis.

– Su kuo dar bendradarbiavote leisdami albumą?

Robertas: Žmonės, su kuriais teko dirbti, yra Dievo siųstos dovanos ir aukščiausio lygio profesionalai. Vienas jų yra mano geras draugas Markas Vesterlundas, kuris sukūrė kone kiekvieno mūsų išleisto singlo ir albumo viršelius ir logotipą. Šis viršelis irgi yra fotografo ir Marko, kuris apipavidalino nuotrauką, bendradarbiavimo rezultatas.

Taip pat Jurgis Masilionis – mūsų garso inžinierius ir prodiuseris. Jis įdeda begalę darbo, kad šios dainos skambėtų taip, kaip skamba. Jis supranta mūsų muziką ir esame meniškai artimi. Garso dizainas – Tomo Verbaičio.

Labai ačiū ir mūsų draugams, kurie prisidėjo prie muzikinių klipų: Simui Lindešui, Mantui Frolenko, Benui Ąžuolui Šarkai ir jų komandoms.

Eglė: Taip pat Lukui Malinauskui ir Ericai Jennings, kurie kartu dirbo prie bendrų kūrinių atsiradimo dainuodami, pristatydami, filmuodamiesi klipuose...

Robertas: Rimvydui Černiauskui, kuris garsiai apie mus kalbėjo ir kalba. Ievai Čepaitei – mūsų PR atstovei. R. Liutkutei, padėjusiai kuriant įvaizdį. Ačiū jiems visiems.

P. Žižliausko nuotr.

– Robertai, iki šiol kūrei angliškai, o šis jūsų albumas – lietuvių kalba. Kaip sekėsi pereiti į lietuvių kalbą? Dažnai atlikėjams tai būna gana nelengva…

Robertas: Buvo labai lengva. Lietuvių kalba yra daug lankstesnė ir turtingesnė. Labai mėgstu sėdėti prie tekstų ir juos dėlioti. Kiekvienos dienos žodžiai atsiranda knygutėje ir galiu ilgai juos perrašinėti iki norimo rezultato. Man žodžių rašymas visada prasideda nuo fonetikos. Niūniuojant atsiranda kažkokie skiemenys ir į juos bandau talpinti žodžius. Dėl lietuvių kalbos lankstumo man buvo daug lengviau užpildyti tas balses ir skiemenis žodžiais. Dar nagrinėju kalbą ir matau daug neišbandytų užkampių, kuriuos tikrai su laiku išbandysiu. Labai myliu lietuvių kalbą. Ne paslaptis, kad tai gal viena sudėtingiausių kalbų, bet čia ir grožis.

– Ką dar naujo atradote su šiuo albumu?

Eglė: Man su šia grupe atsirado mažesnė scenos baimė. Jeigu koncertą galiu pagroti, tai bet ką galiu padaryti. (Šypsosi.) Apskritai pasitikėjimo gyvenime atsirado. Dar atradau, kad net artėjant prie keturiasdešimties galima susirasti naujų gerų draugų ir begalę pažįstamų.

Robertas: Pritariu dėl draugų. Menas ir muzika įgalina įeiti į naujus ratus, kuriuose gali susirasti draugų, kas reta tokiame amžiuje.

– Albumas jau parengtas ir žiemos pradžioje koncerte nemažai dainų gerbėjai išgirdo gyvai. Kokie pirmieji atsiliepimai?

Robertas: Visas dainas vieną po kitos kol kas klausėme tik mes. Be to, žmonės girdėjo šias dainas koncertuose. Smagu, kad žmonės, dainą išgirdę vos vieną kartą, ją jau prisimena ir klausia, ar grosime kitą kartą. Negana to, kiekvienas turi savo favoritą, ir jie skirtingi.

Eglė: Tarkime, „Vorele“ yra ryški, įsimenanti ir žinojome, kad ji turi potencialo, tačiau matome, kad nesame tik vieno gabalo grupė, ir tai labai džiugina.

Robertas: Labai mėgstu tą dainą, bet rašydamas likusį albumą, nenorėjau, kad taptume grupe, kuri bus asocijuojama su viena daina. Manęs tai netenkina. Dėl to nieko blogo nėra, tiesiog svarbu neužsisėdėti. Norime kurti kultūrą, kuri kinta, turi prasmę ir istoriją.

N. Koshkarovos nuotr.

– Albume yra kūrinių su E. Jennings ir su L. Malinausku, išleidote remiksų mini albumą su „Partizanais“… Kaip atsirado šie bendri darbai ir eksperimentai? Gal ką nors dar esate suplanavę?

Eglė: Smagu, kad kolabai labai nuoširdžiai įvyksta. Ir ne tik įrašų studijoje, bet ir scenoje. Vasarą mūsų koncertas vyko ir su remiksų setu su didžėjais, ir su tautinių šokių kolektyvu, kuris puikiai sušoko „Vorelę“. Lukas, Erica irgi visuomet kartu, jei tik gali. Turime daug tokių kolegų ir partnerių.

Robertas: Taip, tikrai reikia padėkoti tautinių šokių kolektyvui „Neris“. Jie puikiai pasirodė „Vasaros terasoje“ ir tikrai tai kartosime. Kolabai atsiranda savaime, nes tam vieta ir laikas. Čia yra prasmė. „Partizanai“ padarė remiksų, kurie skamba nuostabiai. Erica visiškai tobula, kai dainuoja mūsų bendrą dainą. Taip pat daina „Nepalaidos“ būtų kitokia be Luko, kuris labai palaiko dainos žinutę. Buvome nepažįstami, bet dėl idėjos, žinutės tikrumo ir noro sutiko prisidėti prie kūrinio atlikimo.

Eglė: Gera, kad atsiranda žmonių, kurie nori su mumis bendradarbiauti. Atsimenu, dar pradžioje po „Novus“ Benas (Benas Aleksandravičius – aut. past.) pasiūlė su jais po dviejų savaičių „Juodoj Palangoj“ pagroti. Kažkaip mes traukiame gerus žmones, jie mumis patiki ir pasitiki.

Robertas: Tikrai. Kai man būna niūri diena, tereikia pagalvoti, su kokiais žmonėmis mes turėjome galimybę dirbti ir kokią tyrą ir tikrą paramą jie mums duoda.

– Su Luku pristatėte dainą „Nepalaidos“, kuri yra apie smurtą prieš moteris. Gali papasakoti, kaip atsirado ši tema ir bendras kūrinys?

Robertas: Smurto prieš moteris tema vis iškyla mano gyvenime ir vis girdžiu moterų pasakojimus apie tai. Neinu per gyvenimą jausdamas neapykantą, bet didžiausią ją jaučiu vyrams, kurie smurtauja prieš moteris. Suprantu, kad viena daina nieko nepakeis, bet norėjau įtvirtinti savo požiūrį, nes apie tai reikia kalbėti, kartoti, bet tuo negali viskas pasibaigti. Tai tikrai viena labiausiai manyje įsitvirtinusių dainų su labai konkrečia misija.

– Kokios dar albumo dainų temos?

Eglė: Daina „Aitvarai“ skirta Ukrainai. Beje, kaip ir Lietuvos specialiųjų operacijų būrys tuo pačiu pavadinimu.

Robertas: Taip. Neseniai sužinojau. Kai kūriau, mano galvoje „laisvės aitvarai“ buvo nuoroda į dronus… Labai palaikome Ukrainą. Aš ten važiuoju kartą per metus. Turiu ten mažą fondą, kuris rūpinasi 50 vaikų Zaporižioje, mano tėvo gimtajame mieste. Ten finansuoju jų užsiėmimus / menines veiklas.

Iš esmės beveik visos dainos yra apie meilę. Nebūtinai meilę konkrečiam žmogui, bet meilę laisvei, sportui, rokenrolui, meilę draugams, stiprybei, vertybėms ir t. t.   

P. Žižliausko nuotr.

Eglė: Yra dainų, kur nebūtinai reikia ieškoti gilių prasmių.

Robertas: Tikrai taip. Norisi interpretaciją palikti klausytojams.

– Kuo dar gyvenate be muzikos? Kokie esate nulipę nuo scenos?

Eglė: Dirbu komunikacijos agentūroje, esu kūrybos vadovė. Jonathanas rašo tekstus ir augina dukrą.

Robertas: Turiu meditacinės muzikos leidyklą. Tuo užsiimu gerus penkerius metus ir platinu daug neblogos meditacinės / miego muzikos. Turiu keletą mokinių, kuriems vedu vokalo pamokas. Dar labai patinka muaitai.

Eglė: O man – krosfitas. Mus vienija ir sportas. Užtenka veiklos – dirbi, sportuoji ir groji. Viskas.

– Kokios muzikos klausotės namuose?

Eglė: „BLINK182“ yra mano guilty pleasure ir man negėda tai sakyti. Dar esu „Rancid’ų“, „H2o“ ir „The Interrupters“ gerbėja. Nusipirkome bilietus į „The Offspring“ koncertą.

Robertas: Jonathanas klauso labai įvairios muzikos. Jis pasiūlo man paklausyti daug naujų grupių. Daug kūrėjų turi savo mėgstamiausius kūrėjus ar grupes, o naujų dalykų pasiūlo aplinka. Tai tinka ir man. Jonathanas pasiūlė man paklausyti begalę rokenrolo grupių. Pats namuose klausau klasikinės muzikos. Turiu klasikinį išsilavinimą nuo vaikystės, kai dešimt metų grojau pianinu. Man klasikinė muzika yra palaima ir negaliu jos atsiklausyti. 

– Kokie planai išleidus naują albumą? Vaizdo įrašai, koncertai?

Robertas: Jau pradėtos rašyti dainos kitam etapui. Viena jau užbaigta ir netgi turi konceptą muzikiniam vaizdo klipui. Tikrai ties šiuo albumu nesustosime. (Šypsosi.) Laukia albumo pristatymo koncertas, jis planuojamas vasario 22 d. dainykloje „Estradà“. Pavasarį norime aplankyti mažesnius Lietuvos miestus, kaip jau buvome Kazlų Rūdoje ir Ukmergėje, o vasarą galvojame dalyvauti festivaliuose.

Eglė: Jau pernai mums siūlė pasirodyti festivaliuose, bet atsisakėme, nes buvo dar ankstoka. Viskam savas laikas ir festivaliams jis bus šią vasarą.

Robertas: Tuo metu tikrai kursime daugiau. Gal šiais metais dar vieną albumą ar EP išleisime. Tad sekite naujienas.