Pirmasis Dainiaus Vanago romanas „Oderis“ – distopinis pasakojimas apie ateities miestą eksperimentą, garsėjantį radikaliomis socialinėmis politinėmis reformomis ir tarpusavyje susipynusius kelių jo gyventojų likimus. Romanas išsiskiria ne tik originaliu siužetu, bet ir neįprasta struktūra, stilių ir žanrinių elementų įvairove.

Su knygos autoriumi kalbamės apie romaną, kūrybinį procesą, apie tai, ką reiškia debiutuoti ir kas nutinka žengus tą lemtingą pirmąjį žingsnį.

– Oderis – miestas, atsitvėręs siena. Mūsų šalis taip pat tveriasi, imigrantų srautai didėja, problemos gilėja. Kai kurie valdžios pasisakymai ir veiksmai radikalėja, visuomenė skaldosi. Ar galima sakyti, kad knygos idėjos (kurias užfiksavai gerokai anksčiau) išpranašavo ateitį? Jei taip – ar tai nutiko netyčia? O galbūt šis naratyvas – ne tavo fantazijos, o studijų, aktyvaus ir gilaus domėjimosi bei įžvalgios analizės (esi baigęs kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro bei semiotikos magistro studijas, domiesi politika, aktualijomis ir pan.) nulemtas rezultatas?

– Man rodos, ateities išpranašauti negalima – ją galima nebent atspėti. Netyčia, nes jokios studijos, joks įsigilinimas ar analizė negali aprėpti tos kintamųjų gausos, kuri ir nulemia ateitį. Galų gale, rašydamas „Oderį“ aš daugiau galvojau ne apie ateitį, o apie dabartį – menama 30 metų distancija (romano veiksmas vyksta 2050 m.) leido išryškinti ir radikalizuoti jau šiandien matomas, bet vis dar švelnias, tik įsibėgėjančias tendencijas.

– Viename tavo interviu skaičiau, kad „Oderį“ rašei galvodamas apie tuos žmones, kurie knygų neskaito, tarsi mėgindamas pakeisti ar kitaip pateikti dalykus, kurie jiems galėtų nepatikti. Ar gali plačiau pakomentuoti, ką konkrečiai darei kitaip? Ir gal sulaukei kokio nors knygų nemėgėjo prisipažinimo, kad, nepaisant to, tavo romanas vis dėlto patiko ar bent jau buvo perskaitytas?

– Rašydamas tekstą iškart sumažinau būdvardžių ir aprašymų, detalių skaičių, pirmenybę teikiau daiktavardžio ir veiksmažodžio deriniams. Politinį naratyvą pateikiau interviu forma, kuri tradiciškai yra patogi ir lengvai skaitoma. Alano, vieno pagrindinių veikėjų, istorija fragmentuota, netgi miglota, bet vis tiek lengvai įveikiama. Kaip ir esė tekstai, kurie yra intensyvūs, grubūs ir per daug gerai atpažįstami, todėl skaitytojo taip pat labai nesunkiai sugeriami. Norėjau, kad knyga plauktų ir turėtų nervingą, dirginantį ritmą – tik iki šiol nežinau, kiek tai pavyko, nes tikro knygų nemėgėjo, kuris būtų šią knygą perskaitęs, dar nesutikau.

– Knygų neskaitantys žmonės galbūt žiūri filmus, žaidžia kompiuterinius žaidimus, nuolat lankosi teatrų ar koncertų salėse. Bet bent jau man susidarė įspūdis, kad visa romano idėja puikiai žaidžia būtent su knygos medija. Jo pabaiga apskritai išduodama ne personažams, o  tik pastabiam (!) skaitytojui. Galbūt čia buvo dar viena – skaitymo malonumą jo nepatyrusiam atverianti – tavo taktika? Kaip ir tik skaitytojui matomas raidžių pasikartojimas pagrindinių personažų varduose: Alanas, Ana, Trumanas ir pan.?

– Tokie literatūriniai triukai man iš tiesų buvo labai svarbūs ir leido suteikti knygai savybių, kurias sunkiau realizuoti kitose medijose, pavyzdžiui, sakyti viena, o reikšti – visai ką kita. Rašydamas „Oderį“ daug galvojau apie tai, kuo knyga skiriasi nuo kitų meno formų: kuo joms pralaimi ir kuo pranoksta. Būtent dėl to romane atsirado šią temą paliečianti esė pavadinimu „Knygos“.

– Kai kurie „Oderio“ istorijos ir struktūros elementai tarsi primena matytus gerus filmus ir serialus (pavyzdžiui, „Maniac“, „Westworld“, „Minority Report“). Galbūt turi minčių šią istoriją perkelti ir į ekraną? Pafantazuokime – kaip manai, kokie aktoriai geriausiai tiktų atlikti pagrindinius vaidmenis?

– Jei leisčiau fantazijai įsisiautėti... Norėčiau, kad Alaną vaidintų nuostabus aktorius Johnas Turturro – tiesa, jaunystės metais, kai dar vaidino filme „Barton Fink“. Tą filmą labai mėgstu ir jo mistinė atmosfera gana artima Alano istorijai. O štai Oderio merą puikiai suvaidintų Gary Oldmanas. Kalbant rimtai, pasvarstymų adaptuoti romaną scenarijui yra – jau vien iš kūrybinio smalsumo ieškant sprendimų, kaip šią istoriją reikėtų papasakoti visiškai kitokia kino kalba.

– Bene kiekvienas rašytojas savo knygose kalba skirtingais personažų balsais – tarsi jo paties sąmonė skyla į daugybę aidų, knygoje sujungiamų į vieną bendrą istoriją. Tai, labai daug neišduodant, mano galva, ypač svarbu ir sykiu įdomu „Oderyje“. Kita vertus, tavo kurtus personažus vargiai galėtume sutikti gatvėje, t.y. jie sąmoningai kuriami ir pateikiami netolygūs, abstraktūs, gal net kiek panašūs vienas į kitą. O gal vis dėlto juos įkvėpė kokie nors realūs tavo aplinkos žmonės ar konkrečios tavo paties savybės? Ir kuris, nepriklausomai nuo to, kas lėmė jo sukūrimą, labiausiai tau pačiam patinka? Su kuriuo norėtum pabendrauti akis į akį? Aš, pavyzdžiui, mielai kavos pakviesčiau Vangą.

– Jokios knygos veikėjų niekada nelaikau žmonėmis ar jų atspindžiais. Pavyzdžiui, kine, teatre, kai matau priešais save tikrus, kad ir apsimetinėjančius kūnus, šiai tikrovės manipuliacijai aš vis dėlto pasiduodu. Literatūroje, matydamas tik raides ir žodžius, – ne. Todėl mano santykis su „Oderio“ veikėjais gana sterilus – aš nė vienam nejaučiu prielankumo, nė su vienu nenorėčiau pabendrauti, nes jie tėra įkūnytos mintys, nuoskaudos, sėkmės ir nesėkmės – mano, mano pažįstamų, nepažįstamų žmonių ar kitų kino ar literatūros veikėjų. Užtat Oderis, kaip miestas, mane labai intriguoja, šiurpina, bet kartu ir jaudina, todėl aš tiesiog pasirinkčiau išgerti kavos puodelį kokioje nors Oderio kavinėje. Vienas.

– Tavo brolis knygų mėgėjų interneto svetainėje „Goodreads“ labai taikliai, mano nuomone, parašė: „Perskaičius anotaciją knyga baugina. Perskaičius knygą baimė išnyksta. Baimė vėl atsiranda supratus, kad knyga nebaugina.“ Panašu, kad apie romaną, pagrindines idėjas, struktūrą ir juo labiau pabaigą niekam, net patiems artimiausiems, nieko nepasakojai. Ar tikrai visas rašymo procesas ir pasakojimo kūrimas vyko slaptai, vien tavo galvoje?

– Taip, iki pat knygos pasirodymo apie jos turinį, idėjas ar intrigas artimieji žinojo tik bendrais bruožais. Neturėjau didelio noro apie tai pasakoti ne dėl to, kad bandžiau išsaugoti kažkokią paslaptį – paprasčiausiai komplikuota knygos struktūra lėmė, kad daug taisiau, perrašiau ir kitaip keičiau: atrodė beprasmiška pasakoti žmonėms dalykus, jei nebuvau tikras, ar jie apskritai liks galutiniame variante.

Leidyklos nuotr.

– Minėjai, kad „Oderį“ rašei maždaug trejus metus. Ar gali trumpai pasidalyti, kaip vyko kūrybinis procesas: ar rašydavai kasdien, ar rašydavai kavinėse, ar kaip tik vengdavai triukšmo ir bet kokių aplinkos trikdžių, o gal kūrei kur nors fone ošiant jūros bangoms?

– Būdavo savaičių, mėnesių, kai neparašydavau nė žodžio ir buvau užsiėmęs kitais darbais. Bet kai jau rašydavau, tai rašydavau reguliariai, kasdien, po penkias šešias valandas ramioje bibliotekos aplinkoje, nes triukšmingoje kavinėje (bandžiau) visuomet esu linkęs klausytis triukšmo, jis visuomet įdomesnis už rašymo procesą. Susikaupti rašymui man pavyksta tik tada, kai viskas aplink mane klaikiai nuobodu.

– Nors knyga vis dar nauja, jau praėjo šiek tiek laiko nuo jos pasirodymo knygynuose. Pažvelkime į viską iš šiandienės perspektyvos. Ar daug ir kokio dėmesio sulaukei? Gal kaip nors ėmė ir pasikeitė visas gyvenimas? O gal kilo noras ar mintis kurią nors knygos vietą perrašyti, pakeisti, ištrinti, patobulinti? Kokių šiaip minčių kilo, galbūt idėjų kitai knygai?

– Kad gyvenimas pasikeitė kardinaliai – nepasakyčiau, bet teigti, kad viskas liko taip pat, irgi negaliu. „Oderis“ atvėrė man naujų galimybių ir pažinčių, suteikė tam tikro pasitikėjimo, sustiprino norą toliau tęsti literatūrinį darbą. Aišku, minčių perrašyti, pakeisti, patobulinti „Oderį“ ar jo dalį kyla visada, o skirtingomis dienomis, būnant skirtingos nuotaikos, už akies kliūva vis kiti dalykai, bet stengiuosi į juos nebekreipti dėmesio. Juk negalima teksto perrašinėti iki begalybės, kažkada jį reikia užbaigti ir pradėti kitą. Tai dabar ir darau.

– O jei dar grįžtume į pačią pradžią, ar viskas – nuo knygos idėjos atsiradimo iki jos pasirodymo, pristatymų viešojoje erdvėje, atsiliepimų ir pan. – vyko taip, kaip ir planavai? Ko tikėjaisi ir kas galbūt buvo ar yra visiškai kitaip? Pavyzdžiui, daugeliui kūrėjų koją kišo ar kaip tik labai padėjo prasidėjusi pandemija. Kaip tau?

– Niekas nuo–iki nevyksta taip, kaip planuoji, bet kažkaip vis tiek atsiduri prie finišo linijos, net jei ir ne tuo metu ir ne ten, kur tikėjaisi finišuoti. Man buvo lygiai taip pat: galvojau, kad parašysiu per metus, užtrukau trejus. Galvojau, kad istorija bus linijinė, o išėjo konstruktas iš trijų, veik keturių lygių. Maniau, kad pirmą kartą dalyvausiu Knygų mugėje ne kaip lankytojas, o kaip autorius, tačiau mugė taip ir neįvyko. Galvojau, kad knygos pristatymas bus kokioje klasikinėje vietoje, tačiau leidykla „Baltos lankos“ labai pasistengė ir renginį suorganizavo įspūdingame Lukiškių kalėjimo kiemelyje. Daug kas vyko ne pagal planą, bet dabar nieko nekeisčiau, nes tai  mano istorija.

– „Oderis“ – distopinis romanas. O kokio žanro knygas pats labiausiai mėgsti skaityti? Gal turi keletą pačių pačiausių, kurias rekomenduotum perskaityti kiekvienam?

– Mėgstamas knygas pagal žanrą man apibrėžti labai sunku – užtat lengva išvardyti: Maxo Frischo „Tarkime, aš Gantenbainas“, Virginios Woolf „Į švyturį“, Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčiai“, Franzo Kafkos smulkioji proza, Dino Buzzati „Totorių dykuma“, Jacko Londono „Martinas Idenas“, Antoine de Saint-Exupéry „Naktinis skridimas“, Laurent Binet „HHhH“. Na, ir kad nebūtų vien užsienio kontekstas – Antano Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“. Visos šios knygos dėl vienokių ar kitokių priežasčių man yra absoliutus literatūrinis kanonas – kūriniai, kurių pavydžiu jų autoriams.

Debiutanto anketa

– Iš kur sėmeisi motyvacijos ir įkvėpimo rašyti? Kas labiausiai skatino? Ir kas padėjo žengti tą pirmą žingsnį, kad knyga išvystų dienos šviesą?

– Tiesiog norėjau papasakoti apie dalykus, kurie man atrodo labai svarbūs, ir pažiūrėti, ar rasiu bendraminčių.

– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, tiesiog darbas / užmokestis ar dar kas nors?

– Debiutas man reiškia startą, atspirties tašką, leidžiantį judėti toliau, nes be debiuto neįmanomas antras, trečias ar ketvirtas kūrinys.

– Ar dar turi ambicijų debiutuoti kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Norėčiau išmėginti jėgas režisūroje ir sukurti filmą. Taip pat – nutapyti paveikslą. Dar norėčiau išmokti keletą kokybiškų triukų, kuriuos galėčiau parodyti cirke arba namuose draugams per vakarėlį.

– Ko labiausiai reikia (ar ko palinkėtum) tam, kuris taip pat siekia ir galbūt nedrįsta debiutuoti?

– Debiutuodamas negali nieko prarasti, užtat nedebiutavęs gali prarasti visą savyje slypintį potencialą. Lengva pasverti, kuris kelias geresnis.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį gavai geriausią ar, priešingai, triuškinantį atsaką iš kito žaidėjo (skaitytojų, kritikų, mamos, gyvenimo, o gal savęs paties)?

– Džiaugiuosi, kad šaškės ir šachmatai yra tik žaidimas, todėl visi geri ar triuškinantys ėjimai lentoje nėra fatališki, toli siekiantys. Baigiasi partija, nelieka ir padarinių. Kitaip tariant, naujas rytas išaušta iš išblunkančios vakarykštės dienos.