„Da Vinčio kodas“ prieš „Iksmenus 3. Žūtbūtinį mūšį“

Neskaičiau Deno Brauno skandalingosios knygos. Nevarčiau populiariųjų „Iksmenų“ komiksų. Todėl abu didžiuosius vasaros sezono kino „blokbasterius“ galiu įvertinti grynai pagal filmus. Pagal tai, kas pavyko ir kas nepavyko, ir be jokių simpatijų ar antipatijų kultui.

Dėl „Da Vinčio kodo“ – pritrenkiantis pamišimas. Jau beveik 500 milijonų dolerių - pasaulio kinuose, beveik milijonas litų - iš Lietuvos kodų šifruotojų.

„Iksmenai 3“ - kur kas kuklesni. Pas mus - tik 55 tūkstančiai litų, pasaulyje -255 milijonai dolerių.

Tačiau pagal pačius filmus rezultatas turėtų būti priešingas.

Patyręs „Da Vinčio kodo“ režisierius, „Oskaro“ laureatas Ronas Hovardas akivaizdžiai nemėgsta rizikuoti. Netgi jo garsiajame „Nuostabiame prote“ labai mažai intriguojančių aferų. Tikslus siužeto sekimas, aktorių „įstatymas į rėmus“, visiška duoklė prodiuserių nurodymams. Būtent to tikėjausi prieš „Da Vinčio kodo“ peržiūrą. Tai šimtu procentų ir gavau. Lėtos scenos, ilgi dialogai, paprastas detektyvas su mistikos priemaišomis. Iki statistinio vaidmens sumažėjęs Tomas Henksas ir pati save vaidinanti Odri Totu.

Tiesa, vienas dalykas, kurio iš Holivudo tikrai nesitikėjau NUOBODULYS. Ko gero, didžiausia „Da Vinčio kodo“ nuodėmė. Ypač klaiki filmo pradžia. Kol įsibėgėja veiksmas, jis dešimtis kartų sustoja, nors žiūrovui ir be knygos aišku, į kurią pusę siužetas plėtosis.

„Paskubėkit, profesoriau“, – nuskamba maždaug toks tekstas, o R.Hovardas nesirengia skubėti. Jis ilgai krapštosi po pilkus pokalbius, kol sumąsto „nepralenkiamą“ triuką – O.Totu herojės šuolius į praeitį. Į darbą paleidžiamas pilnas kino klišių istorijos arsenalas. Intrigos nesukuria nei Polo Betanio, nei Žano Reno, nei Alfredo Molinos personažai. Garsios žvaigždės atvirai nuobodžiauja. Išskyrus serą Janą Makeleną. Šis dėdulė ir iš š... geba išspausti įdomų charakterį.

Tačiau ar su juo, ar be jo, „Da Vinčio kodas“ – labai labai vidutiniškas trileris.

Su filmu „Iksmenai. Žūtbūtinis mūšis“ - visai kas kita. Dviejų „Piko valandų“ ir „Raudonojo drakono“ režisierius Bretas Ratneris ne tik visavertiškai pakeitė šio kino serialo sumanytoją Brajaną Singerį (netrukus išvysime jo „Supermeno sugrįžimą“). Jis net gerokai pranoko pirmuosius du filmus, kurie buvo pakankamai vykę.

Naujas režisierius suteikė daugiau realistiškumo. Siužetas taip pat dramatiškas, scenaristai paaukoja kelis personažus. Tai suteikia nuotykiams nenuspėjamumą ir pažeidžiamumo jausmą. Efektai tiesiog stulbinantys, ypač Auksinio San Francisko tilto skrydis ir paskutinis mūšis.

Veikėjai nėra paskirstyti į konkrečius teigiamus ir neigiamus. Visi turi privalumų, silpnybių ir asmeninių motyvų vienaip ar kitaip elgtis. Šioks toks meilės trikampis, tėvų ir vaikų konfliktas. Pakantumo „kitokiems“ pamoka visuomenei. Niekur nesustojantis veiksmas ir gausybė šalutinių istorijų. Neprasti tekstai ir iki galo išsemta vaidyba.

Tas pats Janas Makelenas čia turi ne vieną konkurentą geriausio vaidmens titului. Tiek Hju Džekmanas, tiek Ana Pakvin ar Halė Beri verti atskirų plojimų. Viskas - labai atidžiai, su didele meile ir nedidele improvizacija. Su humoru taip pat neprasilenkta, jis - tam, kad neprailgtų būtini dialogai. Ir jie neprailgsta, kaip ir patys maloniai nustebinę „Iksmenai“. Trilogija turi tęstis...