Ne šiukšlės, o lobiai
Artūrui atliekos nėra šiukšlės. Tai medžiagos su atmintimi, laukiančios antrojo gyvenimo. Iš jų gimsta kaukės, asambliažai, įvairūs fantastiški gyvūnai, o šįmet – ir šelmiška Morė. Kaip pats sako, ne tik žiemos, bet ir mūsų pačių pertekliaus simbolis.
Menininko kūryboje gausu pasakiškų detalių, vedančių atgal į vaikystę, prabėgusią Kaune. Jis su šypsena prisimena keliones į lėlių teatrą, apsilankymus miesto muziejuose, tačiau labiausiai širdyje išlikęs Antano Žmuidzinavičiaus rinkinių – Velnių muziejus.
„Vaikystės Kaunas man pirmiausia asocijuojasi su kultūra – kinu, teatru ir, žinoma, muziejais. Kodėl būtent Velnių įdomiausias? Todėl, kad kaip ir daugelis vaikų, godžiai skaičiau padavimus apie velnius. Pamenu, turėjau knygelę „Sužeistas vėjas“. Tie velniai man niekada neatrodė baisūs – visai ne tokie, kokius juos piešia krikščioniškoji tradicija. Man jie buvo labiau naivūs, kiek kvailoki – vis bandantys ką nors apgauti, bet galiausiai patys liekantys apgauti“, – juokiasi menininkas.
Pasitaikius progai jis visada stoja ginti velnių ir ragina žmones jų nepainioti su krikščioniškojo pragaro šėtonais ar demonais. Anot Artūro, bijoti reikėtų ne velnių, o velniškai besielgiančių žmonių – tikrų, gyvų. Jie pridaro kur kas daugiau žalos nei bet kuris fantastinis personažas.
Jei mylimas Velnių muziejus paprašytų Artūro sukurti raguočio kaukę? „Be abejo, tai būtų linksmas velnias – šiek tiek panašus į mane: su šypsena ir cigarete dantyse“, – fantazuoja jis.
Radinių medžioklė
Artūras juokais save vadina daikteliautoju. Kartais jis tiesiog išeina į miestą – dabar gyvena Vilniuje – be jokio konkretaus tikslo, tik pasidairyti gerų daiktų. Praeina pro Vilniaus dailės akademijos pastatus, užsuka į kiemus ar kitas tik jam vienam žinomas vietas. Studentų išmesti teptukai su nudžiūvusiais dažais, patapytos drobės, seni paveikslų rėmai jam – ne šiukšlės, o medžiaga naujiems pasakojimams. Iš jų vėliau gimsta saviti koliažai ir asambliažai.
Buvo laikas, kai Artūras gyveno Klaipėdoje, prie jūros. Iš ten į sostinę parsivežė maišą jūros nugludintų spalvotų stikliukų, kuriuos poetiškai vadina Kvailio deimantais. „Tokių ir panašių lobių pas mane – į valias. Esu prisirinkęs kamščių nuo vyno, limonado. Turiu dėžutę su įvairiais kauleliais – jie taip pat iš pajūrio laikų. Ypač daug gėrio rasdavau sulaukėjusiuose Latvijos paplūdimiuose, kur važiuodavome kartu su draugais“, – į prisiminimus panyra jis.
Dabar visi tie radiniai rado vietą nedidelėje, iš draugo pernuomojamoje Artūro darbo studijoje. Vyras džiaugiasi, kad ji vos devynių kvadratinių metrų, nes jei būtų erdvesnė, lobiai imtų plėstis be ribų. Jau dabar dalis koliažų rikiuojasi koridoriuje.
„Gerai, kad plotelis nedidelis – jis mane suvaldo. Nes antraip nežinia, kas būtų. Jei velnias apsilankytų mano dirbtuvėse, turbūt galvą nusisuktų, ragus nusilaužtų…“ – juokiasi.
Kadangi A. Rožkovo kūrybą maitina pasaulio folkloras, o ypač vaikystėje skaitytos lietuvių liaudies pasakos, jo darbai ne visiems atrodo „rimti“. „Patalpų savininkas, pamatęs mano piešinius ir koliažus koridoriuje, pamanė, kad tai dailės mokyklos vaikai surengė parodą“, – su šypsena pasakoja ir visai nepyksta – priešingai, tokią reakciją priima kaip savotišką komplimentą.
Paklaustas, ar kasdien leidžiasi į radinių medžioklę, purto galvą. Tik tada, kai nusprendžia, kad „šiandien bus pasivaikščiojimų diena“. Pirmiausia aplanko knygų stoteles – vadinamus „inkiliukus“, paskui suka į VDA kiemus. Ypač sėkmingos dienos būna po studentų darbų peržiūrų ar mokslo metų pabaigoje, kai tvarkomos auditorijos. „Tuomet atrandu tikrai gerų dalykų, tinkančių mano kūrybai“, – džiaugiasi jis. Labiausiai liūdina prie konteinerių išmesti vaikų žaislai – Artūro žodžiais tariant, plastikinės vaikystės liudytojai. Studijoje jų jau visa armija. Vadina juos savo draugeliais, naminukais ir juokauja, kad amžėjant vaikystė iš tiesų sugrįžta. „Jaučiu, kaip vaikėju“, – kvatojasi.
Iš atliekų sukonstravo Morę
Artūro sukurtos kaukės vargu ar pritaptų tradiciniame Užgavėnių karnavale. Kaip pats sako, jos labiau skirtos kabėti ant sienos nei būti užsidedamos. Jei reikėtų jas pritaikyti praktikai, tektų ieškoti kitų techninių sprendimų – bent jau akis išpjauti. „Mano kaukės labiau sienų dekoras. Nebent laikytum jas prispaudęs prie veido“, – fantazuoja kūrėjas.
Tikrosioms Užgavėnių kaukėms labiausiai tinka papjė mašė technika, kurios vaikai mokosi mokyklose. Nors pats studijoje yra sukaupęs net tris dėžes įvairaus popieriaus, bet „popieriaus košės“ pasigaminti vis dar neprisiruošia. „Kaukės iš papjė mašė dar laukia savo laiko. Bet užtai spėjau draugams Morę padaryti“, – didžiuodamasis rodo dar nebaigtą darbą.
Ši Morė gimė iš to, ko Artūro studijoje – nors vežimu vežk. Pagrindui panaudojo senos spintelės dureles, ant jų lipdė ir tvirtino pagalius, juos dažė. Iš miško parsineštomis šakomis papuošė galvą – taip atsirado karūna. „Buvo labai smagu ją konstruoti. Tik štai bėda – išėjo labai sunki, ir dar nebaigta: trūksta sijono“, – šypsosi Morės sumanytojas ir planuoja vietoj sijono aplink juosmenį išdėlioti suremtas kartis.
Beje, kurdamas Morę Artūras net trumpam pamynė savo kūrybinį principą – niekada nedaryti jokių eskizų. „Aš niekada nepiešiu eskizų, nes žinau, kad pabaigoje vis tiek viskas bus kitaip. Bet draugai labai prašė, tai kažką pakeverzojau“, – prisipažįsta jis, jau gavęs kvietimą ir į Užgavėnių šventę.
Paklaustas, kokią kaukę pats dėsis, vėl nusijuokia: „Mano veidas ir taip kaip kaukė – visas barzda apaugęs, lyg iš miško. Pasitepsiu žandus suodžiais ir būsiu velnias. Žinote, tampi tuo, ką mėgsti.“
„Serga“ katalige
Artūras prisipažįsta, kad jo silpnybė – ne tik velniai, bet ir katinai. Savo meilę jiems jis šelmiškai vadina „katalige“ ir juokiasi, kad ši liga ypač paūmėjo tada, kai socialiniuose tinkluose ėmė plisti milijonai juokingų vaizdelių, kurių pagrindiniai herojai – katinai.
„Man patinka ir šunys, bet katinai – labiau. Vaikystėje buvo toks animacinis filmukas apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas. Jis labai tiksliai perteikia katiniško charakterio filosofiją. Man atrodo, kad būtent vaikystėje ir slypi visų vėlesnių dalykų ištakos“, – svarsto jis.
Dažnai žymeklius į rankas imantis menininkas sako, kad katinus piešti lengva. Ir gera. Jų piešimas – tarsi terapija. Artūras prisimena ir mėgstamą vaikų knygų iliustruotoją bei rašytoją Kęstutį Kasparavičių, kuris taip pat mėgsta sužmoginti gyvūnus ir daiktus – aprengia juos drabužiais. „Tai sukuria atsvarą griežtai realybei. Man patinka pasakos. Štai dar vieną mėgstamą prisiminiau – „Katinėlis ir gaidelis“, – šypteli.
Namuose katinų jis nelaiko – vienas artimas žmogus jiems yra alergiškas. Tačiau draugai dažnai patiki Artūrui savo augintinius, kai kur nors išvyksta. „Turiu nueiti pašerti ir su jais pažaisti, tik jie ne visada to nori… Kartais taip gerai pasislepia, kad ieškok užsimušdamas – nerasi“, – juokiasi katinų mylėtojas, kuo toliau, tuo geriau perprantantis miauklių psichologiją.
Vaikai – rimčiausi kritikai
Klaipėdos lėlių teatre vis dar veikia Artūro Rožkovo autorinių darbų paroda „Fantastiška kelionė“. Joje menininkas kviečia ir vaikus, ir suaugusiuosius leistis į jo vaizduotės pasaulį, susitikti su jo gyventojais ir trumpam pamiršti kasdienybės logiką. Save jis pristato kaip laisvą menininką ir svieto margintoją, piešiantį „margučius“ – supraskite, labai spalvingus piešinius – vištos kojelės ir oželio kanopos technika.
Gyvendamas Klaipėdoje jis kartą dalyvavo Užgavėnių šventėje su savo kurtomis kaukėmis. Iš tos dienos labiausiai įstrigo vienas epizodas. „Prie mano stalelio priėjo du berniukai. Ilgai žiūrėjo į tas mano keistenybes, tada vienas bakstelėjo pirštu į kažkurią kaukę ir pasakė: „Šitas geriausias!“, – juokiasi Artūras, vaikus vadinantis rimčiausiais savo kūrybos kritikais.
Suaugusieji, anot jo, meną dažnai vertina kitais matais – klausia, kiek laiko užtruko sukurti vieną ar kitą darbą, tarsi nuo to priklausytų jo vertė ar meistrystė. Tuo tarpu vaikai reaguoja intuityviai, be išankstinių nuostatų, atviriau. „Aš nesilyginu su amatininkais, kurie turi ištobulintas technikas. Iš esmės darau tą patį, ką ir vaikai. Ir man labai patinka mintis, kad kurdamas galiu likti truputėlį vaiku“, – atvirauja jis.
Jei savo darbu galiu sukelti bent mažą šypsnį, gerą emociją, mintį ar asociaciją, kuri vėliau galbūt taps įdomia įžvalga – vadinasi, mano misija įvykdyta.
Miesto atspindžiai – asambliažuose
Viską, ką sukuria, Artūras kelia į socialinius tinklus ir juokauja, kad taip „imituoja darbą“. Iš tiesų jis labai nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu kvietimu surengti parodą. Tuomet pradeda galvoti, kas konkrečiai erdvei labiausiai tiktų – piešiniai, kaukės, asambliažai ar visų jų derinys.
„Asambliažus kurti labai smagu. Gyvenant mieste tai viena geriausių technikų. Nereikia daug pinigų – nebent varžteliams ar klijams. O medžiagos pilna prie konteinerių, ypač ten, kur vyksta statybos: seni rėmai, dėžės, kartonai… Iš jų gali padaryti visokių kaukių, ištisą lego miestą pastatyti“, – hiperbolizuoja jis, niekada ramiai nepraeinantis pro potencialų radinį.
Temas, anot Artūro, dažnai padiktuoja pačios medžiagos. Pastaruoju metu jis pamėgo rinkti knygas iš lauko bibliotekėlių – inkiliukų. „Ieškau tų, kurių viršeliai atrodo juokingi ar keisti. Dažniausiai tai pigūs meilės romanai. Iš pirmo žvilgsnio – grynas kičas, bet kai sudedi šalia kelias knygas, jos pradeda kalbėtis“, – aiškina menininkas. Draugai turi skaitytų knygų knygynėlį „Juodas šuo“, tad Artūras planuoja ten surengti asambliažų iš knygų parodą. „Tikiuosi, nesupyks, kad tas senas, jau nelabai skaitomas knygas taip perdirbu.“
Klausiu, ar įmanoma pragyventi iš tokio specifinio meno? „Sunkiai, vos galą su galu suduriu, – traukia save per dantį. – Bet jei mes šiandien kalbamės, vadinasi, esu dar gyvas“, – nusijuokia.
Paklaustas, ar galėtų pataikauti klientams ir kurti tai, kas jam pačiam nemiela, Artūras sako griežtą „ne“. „Nėra prasmės. Tada meluoji sau ir kitiems. Darbuose nelieka nuoširdumo, dvasios. O žmonės juk nekvaili – jie jaučia apsimetinėjimą, apgaulę, jaučia, kai bandai jiems prakišti chaltūrą“, – aiškina.
Anot menininko, šiandien kūrėjų tiek daug, kad kiekvienas užsakovas gali rasti tai, kas atitiktų jo skonį. Arba paprašyti sukurti paveikslą dirbtinio intelekto (DI). „Manau, ateityje DI bus puikus įrankis tiems, kurie norės, kad jų fantazija būtų išpildyta mikroskopiniu tikslumu“, – svarsto Artūras, pats vis dėlto liekantis ištikimas netobulai, bet gyvai ranka brėžiamai linijai.
Savita misija
Sugrįžkime į jaukią A. Rožkovo studiją ir joje šventinio debiuto laukiančios Morės. Tradiciškai ji simbolizuoja žiemą, blogį, visa, kas sena ir atgyvenę, todėl šventės pabaigoje sudeginama. O ką ji galėtų reikšti šiandien? Kokias šiandienės visuomenės blogybes galėtų įkūnyti?
Jo Morė – ne tiek blogio, kiek atgimimo simbolis. Sukonstruota iš atliekų, ji tarsi pati savaime siunčia žinią: „Žmonės, mažiau šiukšlinkite!“ Artūras supranta, kad šiandien visi skuba, ne visada turi laiko rūšiuoti. „Pastebėjau, kad žmonės labai nemėgsta, kai jiems pradedi kažką aiškinti. Net jei tai geras patarimas – vis tiek susierzina“, – pastebi ir neslepia, kad šiuo klausimu pats nėra šventasis, nors stengiasi rūšiuoti. „Jei būčiau labai turtingas ir galėčiau viską pirkti iš eko parduotuvėlių, gal būtų kitaip“, – svarsto jis.
Menininkas laikosi nuostatos, kad viskas šioje žemėje laikina – ir darbai, ir patys žmonės. Kaip sakoma, iš dulkės į dulkę. „Neturiu misijos sukurti šedevrų. Sakote, menininkai nori palikti pėdsaką? Man atrodo, jis paliekamas dabartyje. Jei savo darbu galiu sukelti bent mažą šypsnį, gerą emociją, mintį ar asociaciją, kuri vėliau galbūt taps įdomia įžvalga – vadinasi, mano misija įvykdyta. Pėdsakas yra, nors po kelių akimirkų jis ims ir išsitrins. Kaip jūroje – atsirita banga ir viską nuplauna“, – filosofuoja Artūras.
Ko palinkėtų skaitytojams žiemos išvarymo proga? „Tegul degina riebalus, – iš širdies kvatojasi. – Ypač tuos, kurie širdį aptekę...“ – surimtėjęs priduria.
Naujausi komentarai