Dailininko tapyboje vyrauja mėlynos, raudonos, geltonos spalvos ir jų atspalviai, tapę nuolatiniais menininko kūrybos palydovais. 

„Man norisi kažkokio tos spalvos skaistumo ir jos atvirumo, o tada – jau su jomis kalbėtis. Yra, tarkim, mėlyna, vadinamas ultramarinas, man ji – be pabaigos ir aš ją kartais naudoju kaip kažkokią begalybės spalvą, kaip anapusinio gyvenimo spalvą. Geltona, ochra, oranžas – tai man yra žemės, smėlio, dulkės spalva, tokių žemiškų dalykų spalva. Dažnai personažai yra dėliojami kaip diskusija tarp to žemiškojo, mus supančio pasaulio, ir kito“, – savo kūrybą aiškina tapytojas.

V. Marcinkevičiaus darbai dažniausiai yra didelių formatų. Menininkas sako, kad jaunystėje buvo sunku įsivaizduoti, jog ateityje galės tapyti tokius darbus taip nesudėtingai.

Dailininko kūriniuose vyrauja įvairios temos, dažniausiai paveikslų motyvai susiję su asmeniniais potyriais, žmogaus vidiniu pasauliu, jausmais. Kaip bebūtų, menininko darbuose galima aptikti ir politinių, istorinių temų, pavyzdžiui, tokių kaip Holokaustas. V. Marcinkevičius teigia, kad įdomu tai, jog temos nuolat keičiasi, o tai skatina augti ir eksperimentuoti.

Daugiau apie tapytoją – reportaže.