Dailininkė negali ramiai klausytis koncertų

Praėjusią savaitę Etnokultūros centro sienas išpuošė klaipėdiškės dailininkės Elenos Matulionienės ir jos studentų austos juostos bei siuviniai, menantys šimtmečių tradicijas. Dailininkės kurtus tautinius kostiumus vilki Neringos, Šilutės ir Klaipėdos folkloro ansambliai. Šiandien Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros dėstytoja E.Matulionienė Etnokultūros centre pristatys savo knygą „Klaipėdos krašto tautiniai drabužiai“.

– Tautiniu kostiumu domitės jau seniai. Iš kur atsirado tas pomėgis?

– Mano mama – profesionali audėja. Dar vaikystėje nueidavau į jos darbovietę Dailės kombinate. Mamai tekdavo austi ir pagal užsakymus kostiumus dainų šventėms ar įvairių kolektyvų šokėjams. Stakles turėjome ir namie, todėl man tai nebuvo svetima. Studijų metais tuometiniame Valstybiniame dailės institute lankiau folkloro ansamblį. Kartais juokauju, kad dėl ilgų kasų mane ten priėmė. Jau tada mąsčiau, kad reikia kažkuo apsirengti, juk nuo drabužių ir pats vaizdas scenoje kitoks. O jei drabužis lyg koks neestetiškas kubilas – iškart vaizdas sugadintas.

Manau, kad lietuviai per kuklūs, vis aiškina, kad nieko neturime, kad nėra ką parodyti atvykėliams. Reikėtų labiau pasitikėti savimi, juk ne visi turi tiek, kiek mes, o kiek giriasi...

Man tautinis kostiumas – didžiausias pomėgis. Malonu, kai už hobį dar ir pinigus moka.

– Ar sunku sudominti studentus tautodaile?

– Kai per paskaitas pradedame siuvinėti delmonus (klaipėdietiško tautinio kostiumo detalė – aut. past.), iš pradžių studentai spyriojasi, neva nemoka. Tačiau vėliau taip pamėgsta, kad net po kelis padaro. Studentams reikia susipažinti su senosiomis technologijomis, kad vėliau jas atpažintų muziejuose, jų saugyklų fonduose.

– Parodoje iškabinti delmonai atrodo tokie skirtingi. Ar jų kūryba – be jokių apribojimų?

– Nevisiškai... Pirmiausia yra spalvinės gairės. Šviesesnių spalvų nėra visiškai autentiški. Labiausiai Klaipėdos krašto etnokultūros paveldą perteikia tamsių spalvų, dažniausiai juodi ar raudoni delmonai.

– Ar jau išugdėte studentų, kurie žengia jūsų pėdomis?

– Kad būtent tokia linkme, tai dar ne. Tačiau mokančių austi yra. Kai kurie buvę studentai, dirbantys mokyklose, turi savo ansamblius. Būna, kad ir dabar atvažiuoja, pasikonsultuoja.

– Jūsų rankos papuošė ne vieną Klaipėdos krašto kolektyvą.

– Žinote, man dabar yra blogai, nes nebegaliu ramiai klausytis liaudies muzikos koncertų, jei yra prastai parinkti atlikėjų kostiumai. Dažniausiai susiduriu su kolektyvais, kurių kostiumuose sumaišytos regionų tradicijos. Tai ryškios klaidos. Tikiuosi, kad laikui bėgant atsiras daugiau informacijos, ir žmonėms bus lengviau jų nedaryti. Gaila, kai kostiumams išleidžiami pinigai, o jie pasiūti netaisyklingai. Smagu, kai prašo pakonsultuoti, padėti.

– Neseniai pasirodė jūsų knyga „Klaipėdos krašto tautiniai drabužiai“. Gal ji užpildys informacijos spragą?

– Stengiausi, kad besidomintys tautiniu kostiumu galėtų susipažinti su jo ypatumais ar net pasigaminti. Knygelėje yra daugiau nei trys šimtai nuotraukų, dauguma jų – mano. Gal todėl ta knyga ir vertinga, nes gali būti profesionalus fotografas, bet taip ir nerasti pagrindinių vaizdo akcentų. Dailininkas kur kas geriau įžvelgs svarbiausias detales.

– Tikriausiai Jums pačiai nereikia rūpintis apdarais, darbščios rankos viską geba...

– Ne. Tiesiog nėra kada. Kažkaip anksčiau nekreipiau į tai dėmesio. Gal ir būtų malonu, gal ir norėtųsi, bet nėra kada. Aš kaip koks šiaučius be batų ar kriaučius be rūbų. Na, turiu, išsiaudžiau, pasisiuvau, išsisiuvinėjau sau tautinį kostiumą, bet visada kuriu ir vis noriu ką nors keisti.