„Dienos sargyba“ – šluotą keičiame į sportinį automobilį

„Nakties sargyba“ - revoliucinis (komercine prasme) filmas Rusijoje. Po jo sėkmės vietinė rinka pradėjo bokso kovą su pasaulį valdančiu Holivudu. Režisierius Timūras Bekmambekovas ir jo pagalbininkų būrys įrodė, kad rusai moka dirbti su specialiaisiais ir vaizdo efektais, gerai išmano, ko reikia masėms ir kas „eina ant bangos“. „Nakties sargyba“ – kažkas tarp „Meistro ir Margaritos“, „Matricos“ bei „Žiedų valdovo“. „Popsas“, užpiltas filosofiniais milteliais. Veiksmas su atsuktu humoro kraneliu. Rytų Europa kraustėsi iš proto. Mūsų kino platintojai nerizikavo atvežti į kino teatrus. Teko gaudyti DVD diską. Kai pagavau, rijau akimis kaip karštą bulvę, nuo mačiusiųjų pagirų svaigo galva. Bet kur išankstinės pagyros, ten dažnai ir netikėtos pagirios. O gal nuotaika ne ta, o tada ir gražiausia nuotaka ne prie širdies...

Kas sąžiningai įsigraužė į kritiškas smegenis – vizualiai prie filmo neprikibsi. Spalvingas, ryškus, trenksmingas. Tačiau siužetėlis – tokia makalynė, kad Sibiro taiga per maža gali pasirodyti. Senovė įpinta į šiandieną, kliedesiai sumišę su realybe. Labai daug tuščių plepalų, kaip „Matrica – Perkrauta“. Superherojaus akinukai nugvelbti nuo Neo – Kianu Ryvso, apranga iš „Ašmenų“, o mūšis su šarvais ant stogo – visiškai nesuprantamas absurdas. Tas pats, kas drakonai virš Maskvos. Tiesa, viena scenelė, kai nuo lėktuvo atsiskyrusi detalė sklendžia žemėn, – čia tai bent...

Paskatinti „Naktinės sargybos“ triumfo Rusijoje ir gerokai už jos ribų, mūsų kino platintojai drėbtelėjo tęsinio – „Dienos sargybos“ - premjerą. Tėvynėje per penkias dienas filmą kino teatruose pažiūrėjo minios fanatikų ir juosta surinko sensacingą, beveik 12 milijonų dolerių sumelę. Pirmosiomis rodymo valandomis liaudis pažiūrėti nacionalinio „hito“ plūdo kaip kadaise amerikiečiai į „Žvaigždžių karus“. Eilės sovietinės, bilietų nėra, kai kas ir po du kartelius spokso į veiksmažudišką fantastinį folklorą.

„Dienos sargyba“ perspjauna pirmąją dalį viskuo, išskyrus siužetą. Efektai galingesni, vaizdeliai stebuklingesni, veiksmas dinamiškesnis. Bet siužetas – vėl visiškas sąmyšis Honkonge... Belieka užversti galvą, nesigilinti į milijonus temų bei potemių, kurios tik akių muilinimas ir laiko vilkinimas, ir pasinerti į kartkartėmis pasikartojančius reginių fejerverkus. Ragana „Greitų ir įsiutusių“ stiliumi sportiniu automobiliu skraido namo sienomis. Mergužėlė, į kurią įsikūnijo blogiukas, šlamščia dešrą ir spokso futbolą. Keldami šuorus pasakų arkliai prasmenga šiuolaikinio didmiesčio tunelyje. Apžiūros ratas su pasididžiavimu ridinėjasi žlungančio pasaulio griuvėsiuose. Katastrofą palydi trankus filmo garso takelis, vietomis užgožiantis natūralius aktorių balsus. Ir pagaliau – po kojomis prasiveria žemė. Tiems, kam pusvalandis 4D kino teatre pasirodė per mažai. Kino pasakoje pagal Sergejaus Lukjanenkos knygas (sako, nuo originalaus turinio nukrypta nepagydomai) rusai „mačialina“ Holivudo stebuklinius filmus su neslepiamu pasimėgavimu. Štai jums Haris Poteris su tankais arba Frodo su kalašnikovu. Bus pabaisos, magai, smarkuoliai ir gražuolės. Su savo betono sakmėmis. Ir išlaikys ekvilibriumą tarp senojo bei naujojo pasaulio. Ir sukels visišką chaosą žiūrovų galvose. Koks čia žanras? Siaubas, fantastika, trileris, komedija? Ką tuo norėta parodyti? Kino technologijų galybę, pasakų išmintį ar tiesiog intelektualiai „pamačialinti“? Jei nieko nesuprasite, bent jau su naujuoju kaimyninės šalies kultu susipažinsite.