„Diringas“ – www.šiuolaikinio kino bandymai.lt

„Na, šiaip lyg ir nieko, bet tai, nu... Lyg ir trūksta ko, bet pagaliau ar ne taip ir galėjo būti? Šiaip tai ypatinga lyg ir neišspausta, bet vis dėlto šis tas... Na, nelabai kas, bet į tą pusę. Gal kas ir geriau būtų išėję, jei... Na, bet žiūrėti galima...“

Tokia būtų išsami nuomonė apie lietuviškąjį „Diringą“ jo paties kalba. Tiksliau, nuomonės kaip ir nėra. Nėra kaip ir filmo. Bet gabaliukai ir mintelės yra. Manifestas yra. Noras įkąsti lietuviško kino nuoboduliui. Noras kalbėti apie šiandieną, o ne apie pokarį, rezistenciją ar sovietmetį. Už tai verta pagirti režisierių Igną Miškinį. Už bandymą. Už kino bandymus. Už šiuolaikinį scenarijų ir už nenugludintą tikrovišką herojų kalbą be aukštosios literatūros. Už aktorių panašėjimą į kino, o ne teatro aktorius. Už šiokį tokį modernų filmavimo ritmą be pusvalandžiui sustingusių kadrų. Bet ne iki galo.

„Diringo“ pradžia kaip tik teatrališka ir kelia tiesiogines sąsajas su lietuviška kino bei teatro mokykla. Ilgoki planai, tamsokas vaizdas. Po to pasipila reklaminių klipų gamintojų kalba. Gal kelios dešimtys įmantrių pavadinimų, iš kurių aiškiai išsiskiria „brendas“. Ne paslaptis kuo užsiima filmo režisierius. Jam ši kalba artima. Man ir dar tuzinui televizininkų – taip pat. Piliečiui iš gatvės sunku susigaudyti. Ne jo kompanija. To nepaisydamas Miškinis organizuoja nuobodų vakarėlį savo profesijos asmenims. Vakarėlis yra ir filme. Labai ištęstas. Su daugybe nereikalingų frazių ir žvilgsnių. Iš esmės „užmušinėjamas“ ekrano laikas. Kai pradedi snausti, užsimezga siužetėlis...

Viskas sukasi aplink „diringo“ sąvoką. Prekinis ženklas, kurio kaip ir nėra, bet jis kaip ir yra visur, kur kvepia pinigais. Kažkas panašaus į puikią anglų satyrą „Naujas kostiumas“, kur prodiuseriai pešasi dėl neegzistuojančio tobulo scenarijaus. Tik ten, kur britai viską sprendžia subtiliai gyvenimiškomis situacijomis ir su doze ironiško humoro, Ignas Miškinis pasinaudoja absurdo žanro antklode. Kur nebesiseka išvynioti siužeto, „Diringo“ kūrėjai tiesiog mosteli stebuklinga lazdele – čia toks mūsų filmo stilius. Nuo Kventino Tarantino kriminalo iki „Oušeno vienuoliktuko“. Logikos pelkės tiesiog peršokamos nekreipiant dėmesio.

Pora karštų epizodėlių su seksualiąja Neringa Varnelyte liudija – seksas lietuviškame kine egzistuoja. Ir labai egzotiškose vietose. Kazino tualete ir didingai judančiame limuzine. Mes tai irgi mokame, tik pažiūrėkit. Kraujo šlakelis irgi bus. Koks kriminalas be šaltos lavonienos?!. Norite abstrakčių verslininkų – naujųjų lietuvių portretų? Šekit – sėdi trys. Reklamos kūrėjai dėsto mintis dėl projekto, šie kiauliškai šlamščia karbonadus. Tai beveik labiausiai vykusi scenelė.

Malonių netikėtumų bus ir daugiau. Ką nušaus, ką pagrobs ir suspardys. Lietuviškos realijos. Bet tik pradedi tikėti, bac, vėl tau kilogramas absoliučiai nelogiško absurdo. Su pikantiško humoro priedu, nors per seansą sėdėję žiūrovai linksmai krenkštelėjo gal du kartus. Tų krenštelėjimų nusipelnė teisingai improvizuojantys aktoriai. Pirmiausia – neatpažįstamas Pobedonoscevas su impulsyviuoju herojumi. Ir tie, kas sukūrė įdomius antraplanius reklaminio klipo režisieriaus Makso bei asistento Baslio charakterius. Labai „saviakai“ tie jų personažai. Be jokio perdėto dirbtinumo – tiki iš pirmo žvilgsnio. Ir tai iškart suteikia pasitikėjimą pačiu filmu. Veiksmas juda į priekį.

Niekur Ignas Miškinis neišsisuks – montažas ne toks jau manifestinis, kaip skelbėsi. Paprasto televizinio filmo montažas. Nors kameros ir bando imituoti skandinaviškąją „Dogmą“, naujovių ir standartų laužymo nepastebima. Kaip tik viskas konservatoriškai pedantiška. Ir nepaieškota kokių nors įdomesnių filmavimo planų. Na, gal išskyrus, kai butelis iš vieno laiko ir erdvės parskrenda į kitą laiką bei erdvę. Buvo galima kažką originaliau sunarstyti.

Kitas dalykas – ta pati siužeto nelogika ir netikrovė. Pradėjo kaip reklamos „rykliai“, baigė kaip konkretūs nusikaltėliai? Kažkaip nepagrįstai visi pavirto baisiais cinikais, net jautraširdžiai menininkai. Toje vietoje prasprūsta vienintelis žodis – melas. Aišku, prisidengęs juodosios komedijos absurdu.

Vis dėlto, kiek ko „Diringe“ bepasigestum, šis tas gero jau įvyko. Bent jau judame iš lietuviško kino mirties taško. Tad būtina palaikyti nacionalinį kino meną ir patriotiškai eiti žiūrėti. O pažiūrėjus – ginčytis. Filmas po filmo ir pakvips atgimimu.

Mes galime daugiau nei studijas amerikiečiams nuomoti. O mūsų aktoriai gali išgyventi ilgiau nei iki dešimtos minutės. Pakaks kino pasaulyje būti statistais.