Du nusivylimai viename

Taip nutiko, kad per vieną savaitgalį teko du sykius nusivilti dviem absoliučiai skirtingais filmais. Abu skambiai išreklamuoti. Vienas – „prie meno”. Kitas – „prie liaudies”. Vienas – neva šedevras. Kitas – atseit kino „hitas”. Neva ir atseit. Kartais susuka pilvą nuo retorinio klausimo – kur žiūri kino kritikai? Ir kur publikos akys? Pradėkime nuo rimto kino.

Didysis pasivaikščiojimas po klišes

Taigi – žinovų ir gurmanų išliaupsintas „Atpirkimas”. Du „Auksiniai gaubliai” (tarp jų – geriausiam filmui), daugybė nominacijų BAFTA prizų dalybose ir septyni „pareiškimai” „Oskarams”.

O štai šios recenzijos raitytojui kilo ne vienas piktas noras pasiųsti „Atpirkimą” į „Auksinių aviečių” ceremoniją. Už ką? Už apsimetinėjimą svarbiu filmu kino istorijoje. Pretenzinga rašymo mašinėlės muzika. Pusvalandžiui sustingęs veiksmas bohemiškoje rezidencijoje, kur visi – nuo mažo iki seno yra Pulicerio premijos laureatai. Dramaturgai, poetai, kankiniai. Ir viena nelaiminga mergaitė, matanti viską atvirkščiai. Garbusis režisierius Joe Wrightas prasuka porą epizodų du kartus. Vargšės mergaitės ir nelaimingų herojų akimis. Nors tai, kas rodoma, yra tas pats, kas jau parodyta. Istorija su prievartavimu ir neteisingai apkaltintu „geriečiu” matyta ir „nudrožta” iki nuplikimo. Puiki medžiaga parodijai.

Ekrane visiškas štilis. Baigiasi pirmoji valanda. Robis iškeliauja į karą. Sesilija kantriai laukia. Visą antrąją valandą aktorius Jamesas McAvoy’us su draugužiais žygiuoja per mūšių laukus. Vieną sykį pavėluoja į „Gelbstint eilinį Rajaną” pradžią. Kitą kartą vos ne kaip „Kuprotame kalne” jį ilgai glosto kovos bičiulis. Skamba graudi muzika. Šalia kaip ašaros rieda laiškų tekstai. Robis mintimis bendrauja su mylimąja. Vėl eina, eina ir eina. Padainuoja kareiviai, nurausta ir pamėlsta dangus. Vaizdai kaip iš atvirukų. Įtampos jokios. Tik klišė po klišės.

Taip nusibaiginėja antra valanda. O po to prasideda tikrasis atpirkimas. Atsiduodantis kvapniausiu Meksikos telenovelių muilu. Štai dabar neteisingai apkaltinusioji gaus nuo likimo per makaulę. Užeis į vestuves ir susivoks, kad tą naktį matė ne tą. J.McAvoy’us bučiuosis lange su Keira Knightley, ir tiek naujienų. Mat vienas prisivaikščiojo, o kita prisilaukė.

Lyg idiotizmo dar būtų maža, J.Wrightas pabaigoje prieš kamerą pasodina senyvą rašytoją, kad ši patvirtintų visos šios istorijos svarbą. Nusilenkimas „Titanikui”, kuris klišes atpirko įspūdingu nugrimzdimu. O „Atpirkimo” neatperka net žavuolė K.Knightley undiniškai žaliu apdaru.

Nelabai juokingas filmas

Apie „Labai rusišką filmą” – trumpiau ir aiškiau. Gal tikėjausi verto atsako pirmai ir trečiai „Labai baisaus filmo” daliai. Tačiau populiarios Rusijoje komikų komandos „Comedy Club” kino kūrinys geriausiu atveju gali lygiuotis į antrą ir ketvirtą minėtos amerikiečių klounados grandis. Žinoma, vykusių pokštelių yra. Neprasta pradžia. Smagios Porečenkovo ir Dimos Bilano parodijos. Kūlverstukas turguje – tiesiog juoko šedevras. Ir banditų mašinos išsirikiuoja kaip migruojantys paukščiai. Kompiuterinė grafika nė kiek nenusileidžia ge-riausiems Holivudo variantams. „Draivo” filmui tikrai netrūksta.

Tačiau juokingos situacijos (tiksliau, situacijos, kurios turi būti juokingos) dažnai šaudo tuščiomis. Dar dažniau girdimas tik apgailėtinas lėkštų „bajerių” aidas.

Didžiausias „Comedy Club” laimėjimas – jie pirmieji apsėjo kino parodijų dirvą Rusijoje. O kadangi rusų kinas įgauna Holivudo tempus, tęsinys tikrai bus.

P.S. Po pirmųjų kadrų nustėrau – ką ten veikia Mattas Damonas?