Režisierius Gytis Lukšas kino filmą "Duburys" skiria pirmiausia savo amžiaus žiūrovui: "Kino teatruose jie dabar jaučiasi lyg prievartaujami: uždusę, priversti bėgti paskui veiksmą, nesuspėję pajausti."

Atpildas - žiūrovų tyla
"Duburys" dar nebuvo parodytas viešai, o jau susišlavė tris "Sidabrines gerves". Ilgai laukta jo premjera Vilniaus kino teatre "Forum Cinemas Vingis" įvyko tik praėjusią savaitę.
"Nelinkiu jums malonios peržiūros - ne viskas ten bus malonu. Man norėtųsi, kad žiūrėdami filmą neliktumėte abejingi, kad ką nors pamiltumėte, su kuo nors ginčytumėtės, ko nors gal imtumėte nekęsti, dėl ko nors pasidarytų liūdna ir kad išėję iš kino salės kalbėtumėte ne tik apie filmą, bet ir apie savo gyvenimą tada ir dabar", - prieš premjerą kalbėjo G.Lukšas.
Net ketverius metus kurtą filmą apie sovietmetį, jame savęs ieškantį žmogų režisierius vadina kelione atgal. Ji skirta ne tik pažvelgti į skausmingą, tačiau kupiną vilties praeitį, bet ir vėl atrasti ilgai saugotą tautinį savitumą, lietuviškumą ir pasididžiavimą juo.
"TV dienai" G.Lukšas prisipažino, kad maloniausią įspūdį jam paliko žiūrovų tyla ir susikaupimas. Režisierius taip pat pasidalijo mintimis apie sovietinių laikų antspaudą savo širdyje ir lietuviško kino likimą.

- Filmu "Duburys" žiūrovus sugrąžinate į sovietmetį. Kodėl jums atrodo svarbu atsigręžti į tuos laikus dabar?
- "Duburį" kūriau ne dėl "tarybinės" formos. Tiesiog man labai patiko Romualdo Granausko romanas - jis manyje pabudino kažką, kas buvo pamiršta mano paties gyvenime. Mano jaunystė sutapo su tuo laikotarpiu. Kurdamas filmą prisiminiau savo studijas Maskvoje, gyvenimą klaikiame bendrabutyje. Supratau, kad per šį romaną galiu papasakoti tai, kas rūpi ne tik man vienam. Juk įdomu iš atstumo pažvelgti į praeitį, atsisukti atgal, paviešėti tame laike, kur gyvenai. Tarsi laiko mašina nukeliauti ten, pasisvečiuoti ir vėl sugrįžti.

- Kokius jausmus jums pačiam kelia kelionė atgal?
- Visokius. Visą jausmų skalę. Ne viskas sovietmečiu buvo baisu, juoda - ir tais laikais žmonės juokėsi, pokštavo, mylėjo, buvo laimingi. Be liūdnų, niūrių dalykų buvo ir nuostabių. Tik nuo tavęs priklausė, ar leisiesi, kad ta mėsmalė sumaltų, ar nesileisi. Žmonės kūrė nuostabius kūrinius ir tada. Lietuviški filmai istorine tema - "Herkus Mantas", "Skrydis per Atlantą" ir kiti - buvo sukurti tuo baisiu sovietmečiu. O per 20 Nepriklausomybės metų nepadaryta nieko panašaus.

- Kodėl kino kūrėjai vis rečiau imasi ekranizuoti lietuvių literatūros kūrinius, kurti filmus Lietuvos tematika? Ar tai - atgyvena, nedominanti žiūrovų?
- Blogiausia, kad mes patys išsižadame savitumo, kurį saugojome sovietmečiu. Kyla įspūdis, kad pradedame išsižadėti, gėdytis, varžytis Lietuvos, nebent per krepšinio varžybas šaukiam: "Lietuva!" Imame tolti nuo tradicijų, norime būti į kažką panašūs, tačiau taip tik slepiam savo silpnumą.

-  Daug kas tvirtina, kad lietuviškas kinas - niūrus, liūdnas, provincialus, žvelgiantis į praeitį, o ne svajojantis apie ateitį. Jis užkrečia ne optimizmu, o  juodomis mintimis. Galbūt iš tiesų toks kinas neturi ateities?
- Lietuviško kino mirtis gali būti susijusi tik su neprofesionalumu. O pirmiausia nereikia žvalgytis nei į Rytus, nei į Vakarus, turėti savigarbos, būti pačiam savimi - tada būsi įdomus kitiems. Štai Danija už Lietuvą yra mažesnė, bet ji - didi kino valstybė. Būkime ir mes išdidūs, saviti, būkime gero kino šalis, kaip esame gero teatro šalis. O dėl linksmumo... Išgyvenu, kad lietuvių kine dingo toks žanras kaip komedija, bet visada būsiu prieš, jei į meną žiūrėsime tik kaip į pramogą. Menui ir kultūrai pražūtinga virsti tik pramoga - tai, ką mums kasdien kemša komerciniai kanalai.