E. Frank: tekstuose įdomiausia įsijausti į visiškai priešingas nei aš asmenybes

Rašytoja Eglė Frank vardu dalijasi su viena tragiškiausių lietuvių mitologijos moterų – Egle, žalčių karaliene. Ši sąsaja, aišku, atsitiktinė ir netiesioginė, tačiau perskaičius Eglės novelių rinkinį „Mirę irgi šoka“ atrodo labai tinkama.

Kultūros dvisavaitraščio „Šiaurės Atėnai“ autorės debiutinės knygos veikėjos – šiuolaikinės moterys, tačiau rašytoja geba prisikapstyti iki ikikrikščioniško mąstymo modelių, atskleisti tamsiąją moteriškumo pusę, paliesti tokias temas kaip nemeilė vaikams, artimiesiems, sau pačiai. Neriame giliau į šiuos klodus kartu su Egle Frank.

„Knyga apie moterį su daugybe veidų“ – rašoma knygos anotacijoje. Kuris moters veidas tau, kaip rašytojai, svarbiausias?

– Turbūt ir svarbiausias tas daugialypis. Visos aprašomos veikėjos iš pažiūros gyvena įprastą gyvenimą, vaikšto tarp mūsų. Norėjosi parodyti ir kitas jų puses, išduoti, kas vyksta jų viduje, pasąmonės užkulisiuose, kokie kontroversiški jų poelgiai tampa netikėti ne tik aplinkiniams, bet ir joms pačioms.

Realiame gyvenime nuolat vertiname kitus, patys esame vertinami. Vadovautis stereotipais – paprasčiausia, ir dažnai pirmas susidarytas įspūdis apie žmogų būna klaidingas. Vėlgi – ar tikrai klaidingas, jei pastebimas tik vienas veidas ir nepastebimi likusieji. Galbūt jų net nenorima rodyti. Todėl, jei žūtbūt reikėtų įvardyti, man artimiausias – paslapties veidas. Tas, kuris niekada nepasirodo aplinkiniams, lieka tik tavo.

Kaip apibūdintum savo pirmąją knygą?

– Kaip pakankamai vientisą novelių seką, kuriose veiksmas vyksta ne horizontale, bet vertikale. Kur svarbiau ne pats įvykis, o jo priežastis – kodėl įvyko. Kur kartais horizontalėje tarsi neįvyksta nieko, bet vertikalė sminga labai giliai. Taip pat viskame, kas vyksta, dar dalyvauja ir kažkas abstraktesnio – visa jungianti ir lemianti jėga.

Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė tavo knygą pavadino atstovaujančia tamsiajam moteriškumui, kuris lietuvių literatūroje tabuizuojamas. Ir pati sakai, kad tavo kūryboje labiau dominuoja tamsa. Kas tas tamsusis moteriškumas?

– Kai knyga dar tik buvo ruošiama spaudai, iš aplinkos girdėjau džiugių paraginimų – laukiame, skaitysime. Atsargiai sakydavau – na, knyga nebus lengva. Dabar galvoju – kam tas apsidraudimas? Tarsi bandyčiau apsaugoti skaitytoją nuo to, ką parašiau? Jei tariuosi galinti nuspėti skaitytojo lūkesčius ir žinau, kad jiems nepataikausiu... Gal nepataikauju, nes turiu tam pagrindo? Moters nejautrumas, abejingumas, žiaurumas, negebėjimas mylėti, motinystės jausmo neturėjimas. Formalus, techniškas požiūris į santykius, į seksą – savybės, kurias esame linkę priskirti vyrams.

Aprašydama kai kurių veikėjų mintis ir ketinimus tik įgarsinu tai, kas galbūt niekada nebus įgyvendinta, bet vis vien gali papiktinti ar sukelti atgrasumo jausmą. Man tiesiog norėjosi aprašyti dalykus, kurie irgi egzistuoja, net jei jiems nėra moralinio pateisinimo.

Pati domiesi lietuvių literatūra, bendrai kultūros lauku. Ar pritartum Virginijai, kad tamsusis moteriškumas – tabu lietuvių literatūroje? Kodėl taip yra?

– Neseniai išėjusioje Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygoje „Tamsieji amžiai“ taip pat jo gausu. Kai kurios mudviejų su Lina gvildenamos temos panašios, tik ji apie jas rašo poezijos, aš – prozos kalba. Manau, šiais laikais, kai galima rašyti apie viską, svarbiau, kaip rašai. Tavo idėja turi besąlygiškai paklusti plunksnai. Jei apsižioji per daug, imiesi aprašyti dalykus, kuriuos įtaigiai perteikti pritrūksta meistriškumo, tai ir pakiš koją. Negaliu kalbėti už literatūros kritikus, bet tikiuosi, kad knyga bus vertinama pastaruoju aspektu.

Kas, tavo akimis, yra tavo knygos skaitytojas? 

– Kiek galiu spręsti iš atsiliepimų knygai tik pasirodžius, „Mirę irgi šoka“ patiko ar bent jau kažką atliepė labai skirtingiems – tiek amžiumi, tiek interesais – skaitytojams. Skaitydama pati, vadovaujuosi „vienų metų taisykle“. Paprastai po metų galiu įvertinti, ką perskaitytas kūrinys manyje paliko. Ką iš jo atsimenu. Kartais dalykai, kurie skaitant atrodė labai įdomūs, pasimiršta labai greitai. O atminty išlieka, kas sutrikdė, pasirodė neįprasta, kam galbūt nepritari. Būna, pats gyvenimas pateikia netikėtumų, įrodymų, kuriuose atpažįsti skaitytas situacijas.

Mano knygos skaitytojas – nebūtinai tas, kuriam iš karto patiks „Mirę irgi šoka“.

Knygoje daug autobiografinių motyvų. Kaip tai subalansuoji – kiek savęs pateiki skaitytojui?

– Specialiai nebalansuoju, man svarbiau, kad tekstas būtų įtaigus. Turbūt labiausiai bijau parašyti drungną kūrinį, nesukeliantį skaitytojui jokių emocijų. Personažus konstruoju iš realių prototipų, bet knygoje jie neatpažįstami, nes sukuriu jiems kitas gyvenimiškas situacijas, arba atvirkščiai – realiai įvykusioms situacijoms sukuriu realybėje neegzistuojančius personažus. Todėl net ten, kur tariuosi esanti aš, jau tarsi ir nebesu.

Man pačiai tekstuose turbūt įdomiausia  įsijausti į visiškai priešingas nei aš asmenybes, gyvenančias gyvenimą, kurio aš niekada negyvenau, – kad ir į bevaikės, kuri savaip laiminga, vienišės, užsiimančios desperatiška savinaika vien dėl savinaikos, į moters, bet kokia kaina trokštančios kūdikio ir tik tame matančios gyvenimo prasmę, vaidmenis. Galima klausti: kiek jose manęs? Turbūt tiek, kiek man pavyko įtikinamai perteikti jų paveikslus: per gyvenimišką patirtį, nuolat stebint aplinką ir žmones.

Kuri veikėja tau artimiausia? Kodėl?

Turbūt Ilma iš „Pabėgusio briedžio meto“ . Kai pradėjau rašyti šią novelę, buvau jai sugalvojusi visai kitą siužetą. Rašydama pajutau, kad veiksmas krypsta visai kita linkme, ir tai buvo viena iš tų mistinių patirčių, kai tekstą tarsi rašė kažkas kitas, o aš stebėjau iš šono, pati suintriguota, kaip vis dėlto jis baigsis. Kol supratau, kad ne tik stebiu, kad aš pati jau jame, tarsi sapno slogutyje. Esu Ilma, susitinku su Lona, kalbu su ja, bijau jos, bet, nepaisant to, leidžiuosi su ja į kelią. Ir, žinoma, bevardė iš „Aš esu Romka“.

Ne vienoje novelių ryški meilės tarp moterų (ir sekso tarp moterų) linija. Kodėl? 

– Vienose novelėse moteris artėja prie kitos moters tikėdamasi, kad toji atlieps tam tikrus jos jausmus, kuriuos galbūt ne visada supranta vyras. Kūniškasis suartėjimas tėra vienas iš santykio etapų. Kitose – tiesiog seksualinis tenkinimasis, nesugebant užmegzti santykio ir trokštant užslopinti tuštumą, bent tą akimirką nejausti vienatvės.

Aprašau nesąmoningą pastangą su kita moterimi pažaisti motinystės modelį, tikintis, kad jis, skirtingai nuo vaikystėje patirto, bus kitoks. Deja, besąlygiška meilė, kaip duotybė, įmanoma tik iš motinos pusės (krikščionybė teigia, kad ir iš Dievo), tad tikėjimasis to iš kito žmogaus  visada pasmerktas didesnei ar mažesnei frustracijai. Suaugusiųjų santykiuose, kad gautum, privalai ir pats duoti.

Kita gana stipri linija novelėse – nemeilė vaikams. Tai skamba gan drąsiai, nes įprasta tikėti besąlygiška motinos meile atžaloms. Kodėl apie tai daug rašai? Kodėl tau tai svarbu?

– Esu gimusi sovietmečiu, priklausau kartai, kurią augino tėvai, patys gimę pokariu. Daugelis išaugome sistemingai patirdami fizinį smurtą. Tiesiog toks buvo auklėjimas, jau vien ko verta patarlė „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Į kailį galėdavai gauti ne tik už neklausymą, atsikalbinėjimą, bet ir už tai, kad netyčia pargriuvai, suplėšei drabužį, sudaužei kažką iš indų. Viena bičiulė vaikystėje dūkdama sudaužė svetainės stalelio stiklą. Paskui pati prasipjovė kaktą stiklu, kad tėvai nemuštų už padarytą žalą. Kažką mušdavo už blogus pažymius, kažką už tai, kad šlapinasi naktimis, – dažnai tėvai net minimaliai neišmanė vaiko psichologijos. Suaugusiųjų ir vaikų psichologai buvo naujas dalykas, juolab lankymasis pas tokį specialistą neretai buvo laikomas gėdingu.

Ne mažiau nei fizinis smurtas traumuoja ir emocinis nejautrumas – tėvų šaltumas, emocinio intelekto nebuvimas, nenorėjimas ir nemokėjimas reikšti jausmų savo vaikui.

Ne mažiau nei fizinis smurtas traumuoja ir emocinis nejautrumas – tėvų šaltumas, emocinio intelekto nebuvimas, nenorėjimas ir nemokėjimas reikšti jausmų savo vaikui – skatinti  išsikalbėti, užjausti, palaikyti.

Rašau apie tai, nes tai mano kartos vaikų patirtys. Kai nemylėta mergaitė užauga tokia pat emociškai nebrandžia motina, pradeda suktis uždaras nemeilės ratas.

Knygoje svarbus mirties motyvas. Kai kurie tavo personažai yra arti mirties, su ja tarsi žaidžia: viena eina į svetimas laidotuves, kiti tūsina, bet taip tuščiai. Toks pats ir jų gyvenimas – tuščias ir negyvas. Kas tau yra mirtis kaip sąvoka?

– Tai, ką išvardijai, tėra veikėjų flirtas su mirtimi, stengiantis taip nugalėti jos baimę. Matuotis mirties pavidalus, būti maksimaliai arti jos  tarsi ekstremalui, kuris kiekvieną kartą nežuvęs tariasi ją nugalėjęs.

Vykstančio karo kontekste gana sunku kalbėti apie knygos personažų sąmoningą savinaiką. Bet nesistengsiu jų teisinti, advokatauti. Literatūrą paliksiu literatūrai. Nors knygos pristatymas sutapo su pirmąja karo Ukrainoje diena ir kažkuriuo metu buvo apnikęs beprasmybės jausmas – šiuo metu žmonės sunkiai susikaupia skaityti knygas, tikiu, kad „Mirę irgi šoka“ ras savo skaitytoją.

– Knygoje ryškus tavo gebėjimas persismelkti iki ikikrikščioniško mąstymo modelių, kurie ryškiausi tekste „Pabėgusio briedžio metas“, – jame yra žmogaus ir žvėries suartėjimas. Moters ir žvėries, tokio laukiniškumo motyvas yra ir kitose novelėse, tai įdomi tema: iš kur ta gamta prasiveržia šiuolaikinio civilizuoto žmogaus sieloje?

– Gamta visada yra šalia šiuolaikinio žmogaus, klausimas, kaip jis nori joje būti: ar įsiklausydamas į gamtos taisykles, gyvendamas jos ritmu, ar vis dėlto mėgindamas bet kokia kaina įvesti savą tvarką. Taip turbūt yra ir su kolektyvine pasąmone, archetipais, instinktais – jais vadovaujasi ir kai kurių novelių veikėjos, vėlgi – pačios dažnai išsigąsdamos, nepasitikėdamos savo pojūčiais ir galiomis. Šią temą liečiau atsargiai, norėjosi parodyti būtent šiuolaikinės moters jausenas.

Be nemeilės vaikams, knygoje yra ir daugiau nepatogių temų: neįgalių vaikų, ligonių seksualinis patenkinimas, nemeilė vyrui. Kodėl tau svarbu apie tai kalbėti?

– Išvardytų aplinkybių man reikėjo, kad galėčiau papasakoti vieną istoriją apie vieną moterį. Dėl šios istorijos labiausiai jaudinausi, bet ne dėl to, kad kažką diskredituoju, o dėl to, kad mano tekstas gali įskaudinti neįgaliuosius slaugančias motinas. Nemeilė knygoje pasireiškia ne tik vyrams, bet ir kitoms moterims – tos pačios lyties santykiuose. Tai vėl tos pačios nemeilės vaikystėje išdava, besitęsianti uždara grandinė.

Papasakok apie įtakas, ką pati mėgsti skaityti iš lietuvių autorių ir iš visų laikų literatūros.

– Šiuo metu skaitau Ievos Toleikytės verstą neseniai išėjusį Kimo Leine‘ės romaną „Raudonas žmogus. Juodas žmogus“. Labai jo laukiau, nes K.Leine‘ės „Amžinybės fjordo pranašai“ prieš keletą metų paliko didelį įspūdį. Paauglystėje buvau knygų rijikė, skaitydavau viską iš eilės, per daug nesirinkdama autorių. Buvau įnikusi į Charlesą Dickensą, skaitydavau jo romanus po kelis kartus. Grįžusi iš mokyklos, pamenu, ruošdavau ne pamokas, bet skaitydavau Johno Golsworthy „Forsaitų sagą“. Iš lietuvių autorių jaunystės metais buvo svarbi Ievos Simonaitytės, paskui Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Mokiausi vadinamajame devintame forte, 9-ojoje vidurinėje mokykloje, literatūrinėje klasėje. Literatūros pamokos būdavo neeilinės, mus mokė garsi to meto mokytoja Violeta Tapinienė. Vienu periodu ją pavadavo studentė, atlikusi mūsų klasėje mokytojo praktiką. Per jos pamokas būdavo taip neįdomu, kad ir aš, ir mano moksladraugės, kad laikas bėgtų greičiau, pasikišusios po suolu skaitydavome knygas. Dabar gal ir sunku įsivaizduoti, bet mano kartos vaikams knygos nuolat būdavo po ranka tiesiogine prasme; ir aistringai skaitomos.

Iš vėlesniais metais perskaitytų svarbiausios kažką gyvenime pakeitusios knygos. Kad ir Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“.

Šiuo metu suryju bet ką, parašytą Giedros Radvilavičiūtės ir Danutės Kalinauskaitės. Gaila, jos rašo retai. Žaviuosi Dainos Opolskaitės ir Bitės Vilimaitės novelėmis. Domiuosi literatūriniais žurnalais, stengiuosi perskaityti viską, ką spausdina „Metai“, „Naujasis židinys. Aidai“ ir, savaime aišku, „Šiaurės Atėnai“. Kartkartėmis atsiverčiu Šventąjį Raštą.

Rašydamas turi būti drąsus. Jei bijai, visada galima rašyti į stalčių.

Knygos anotacijoje, dalelėje apie save, rašai: „Esu ištekėjusi, turiu tris vaikus ir tris kates.“ Gana provokuojančiai skamba, kai rašytoja save taip apibūdina.

– Provokuojančiai, nes rašau apie santykius, kurie nebūdingi tradicinei šeimai? Taip, esu už laisvą žmonių pasirinkimą, ką vadinti šeima. Rašau apie homoseksualius santykius ir nesiruošiu to gėdytis lygiai kaip ir to, kad pati gyvenu tradicinėje šeimoje. Šeima man labai daug reiškia. Turbūt bet kuriam kuriančiam žmogui, kuris linkęs atitrūkti nuo realybės, labai svarbu jausti, kad šalia kaip atrama egzistuoja pastovūs, pamatiniai dalykai.

Kaip reagavo artimieji, perskaitę knygą? Tavo vyras?

– Rašydama apie tai stengiausi negalvoti. Rašome ne artimiesiems. Vyras skaitė, neišsigando. Esame kartu jau ketvirtį amžiaus, ir tai daug pasako. Būtų klaiku, jei kaskart tektų jungti savicenzūrą, mąstant, ką dėl vieno ar kito pagalvos aplinkiniai ar tavo artimas žmogus. Jei taip yra, galbūt esi ne su tuo žmogumi? Rašydamas turi būti drąsus. Jei bijai, visada galima rašyti į stalčių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių