Iš pradžių atrodo, kad virtualioji erdvė atveria tiek daug galimybių. Tiek visko gali veikti – gali žiūrėti Domo Raibio ar Olego Šurajevo stand up, gali dalyvauti Lietuvos ir užsienio muzikos bei kino festivaliuose, pavyzdžiui, tuo metu vyksta normaliame gyvenime išsvajoto „Icelandic Airwaves“ renginys „Live from Reykjavík“, daugybė atlikėjų transliuoja savo repeticijas socialiniuose tinkluose, Lietuvoje tai aktyviai daro FC Baseball, su kuriuo interviu rasite šiame numeryje. Gali užsiimti joga, klausytis gongų garsų (feisbuke randu tokį renginį) ar mokytis kurti elektroninę muziką, galima rinktis įvairius Stanfordo ar Jeilio universitetų kursus. Visada galima tiesiog kepti grikių duodą ar gaminti kambučią, arba pagaliau atnaujinti savo „Linkedln“ profilį, o kai viskas nusibosta – tiesiog įsijungti visų šiuo metu žiūrimą „Netflix“ serialą „Karalienės gambitas“ (Queen‘s Gambit). Dar galima ruoštis sugrįžimui į normalų pasaulį ir patobulinti įgūdžius ar paieškoti atsakymų į klausimus, kuriems neturėjote laiko anksčiau, į pagalbą pasitelkiant neišsemiamą „YouTube“ išmintį. Pavyzdžiui, kaip gražiai supjaustyti avokadą, kaip pasidažyti akių pieštuku, kaip tvarkingai susisegti plaukus (man niekaip neišeina) ar kaip užmegzti emocinį ryšį. Likusį karantiną taip pat norėčiau skirti daugiau dėmesio sušių vyniojimo įgūdžiams tobulinti. Grįšiu į pasaulį tobula!

Atrodo, visko net daugiau, nei galėtų būti. Gal ir buvo visada, tik to nepastebėdavau. Viskas tampa prieinama – tik reikia nueiti iki kompiuterio ir gali visur suspėti. Gyvendama Berlyne dažniausiai turėdavau pasirinkti tik vieną renginį per vakarą, skubėdama visur ir važinėdama per visą miestą tik save išvarginčiau. Virtualybė išsprendžia tai vienu mostu.

Gailiuosi lapkričio 14-osios vakarą pražiopsojusi jautrų šiuolaikinio šokio kūrėjos ir atlikėjos Gretos Grinevičiūtės „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“ (jau rašydama tekstą atrandu, kad jį vis dėlto galima pamatyti, tik teks susimokėti; išsaugau nuorodą, vėliau paaiškės, kaip seksis sugrįžti prie dalykų iš šio sąrašo).

Sekmadienis, lapkričio 15 d.

Taigi savo dienoraštį pradedu su „Tilto namų“ radijo festivaliu. Įsijungiu jį šiek tiek prieš prasidedant pirmiems gyviems pasirodymams. Tarp pasirodymų leidžiami specialiai atrinkti lietuvių atlikėjų muzikos įrašai. Vėliau prasideda šiltai paslaptingas „Kamanių šilelio“ pasirodymas. Man laikinai tenka atsijungti, kad persijungčiau į „Scanoramos“ industrijos renginių serijos „Scakryptys“ diskusiją apie filmų išleidimą ir platinimą COVID-19 kontekste. Pasirodo, kad kovidas tapo šansu tiek lietuviškiems, tiek mažesniems užsienio filmams, labiau pastebėtiems kino teatruose, kai jie veikė. Sužinau įdomų faktą, kad, pasirodo, lietuviai Europoje – vieni pirmųjų pagal nacionalinio kino žiūrimumą: net ketvirtadalis žiūrovų renkasi nacionalinį kiną. Neblogai. Tik klausimas, kokį. Bet prie to galima dirbti.

Einu pasivaikščioti, kol dar šiek tiek šviesu, ir jungiuosi vėl prie „Tilto namų“. Savo tamsų ir intensyvų pasirodymą baigia „Solo ansamblis“. Po jų į radijo sceną žengia „Egomašina“. Šios grupės aš, man atrodo, niekada ir nesuprasiu, bet tikriausiai ir nereikia. „Rieda“ ir „Spąstai“ mane prabudina.

„Tilto namų“ radijo festivalis su pertraukomis fone sukasi visą dieną. Suteikia šilumos ir bendruomeniškumo jausmą, kai žinai, kad savo namuose jį įsijungę ir tavo draugai. Taip pat tai buvo šansas lietuviškos muzikos selekcijoje atrasti tokius kūrinius kaip Keanu Blunt ir Virgio Stakėno duetas „Nepripratau“, kurio kažkodėl negirdėjau anksčiau. Šis festivalis – tai tokia pramoga, kuri, nepykčiau, jei egzistuotų ir normaliame pasaulyje.

Prieš miegą dar įsijungiu „Scanoramos“ filmą. To vakaro pasirinkimas nepalieka didelio įspūdžio, nes daugumą geriausių filmų pažiūrėjau vos prasidėjus festivaliui (dabar užsiimu perliukų paieškomis), tad apie tai nesiplėsiu.

Pirmadienis, lapkričio 16 d.

Po intensyvaus savaitgalio virtualiojoje erdvėje sunkiai ima miegas. Esu tikra, kad tai gali būti ir dėl to, kad, prieš eidama miegoti, duše klausiausi naujo Monique singlo „Nemiga“.

Šiandien virtualiojoje erdvėje nevyksta tiek daug. Vedu paskaitą studentams, po jos einu pasivaikščioti. Lapkritis jau neabejotinai persiritęs į savo gotiškąją pusę, visi vaikšto po temstantį Vilnių su skėčiais, rūkuotoje tamsoje skęsta nuplikę medžiai ir Vilniaus bromos.

Jungiu „Scanoramos“ filmą. Šiandien pasirenku „Karpį“ (rež. Patrice Toye). Šį filmą pasirinkau dėl drąsios jo temos ir jautrios istorijos – jis pasakoja apie namo iš kalėjimo grįžtantį jaunuolį, kaltintą pedofilija, ir šalia jo naujai įsikrausčiusią jauną mergaitę, beviltiškai ieškančią draugų.

Antradienis, lapkričio 17 d.

Šiandien online vyksta renginys „Solidarumo akcija su Lenkijos moterimis“, tačiau ne iki galo suprantu, kaip veikia protestai internete. Na, matyt, tik užtenka paspausti „dalyvauju“.

Mane labiausiai sudomina atsitiktinai paskutinę minutę surastos Kauno menininkų namų organizuojamos slemo poezijos rašymo dirbtuvės „Slemo lyrika irgi trankosi!“ Paskutinę sekundę įsiprašau bent kaip stebėtoja.

Oho, neblogai, visur suspėju! Mano kultūrinis gyvenimas gal nuo bakalauro studijų laikų nebuvo toks aktyvus. Primena auksinius gyvenimo laikus, kai studentai po paskaitų vakarais dar eidavome į visokias diskusijas, peržiūras, parodų atidarymus ir pan. Vėliau tai darėme vis rečiau ir rečiau. Panašu, kad pasinėrimas į šitą virtualybę – ir galimybė išlįsti iš savo socialinio burbulo padiktuotų įpročių.

Po truputį renkasi dalyviai, visi į savo „Zoom“ kambarėlius, kai kas – dar pakeliui namo, fone girdisi Kauno garsai. Erdve ir garsu jau po truputį persikeliu į kitą erdvę. Skirtingi žmonės savo langeliuose, kambariuose tampa tarytum savo pačių sukurtais personažais (per virtualiąsias scenarijaus dirbtuves praeitą savaitę išmokau, kad erdves už mūsų „Zoom“ galima laikyti mizanscena ir jos gali būti be proto įkvepiančios ieškant istorijų).