Kūčių vakarienė nėra paprasta – ji be galo ritualinė, gili ir prasminga. Jeigu ji būtų paprasta, tikrai vidurnaktį neprakalbtų gyvuliukai, LRT KLASIKOS laidoje kalba etnologė Eglė Plioplienė. Jos teigimu, ant Kūčių vakarienės stalo pats nuostabiausias yra pasaulio medžio, kuris mums suteikia žinystės dovaną, simbolis.

„Kodėl tas stalas reikšmingas būtent žvelgiant per pasaulio medžio prizmę? Ogi todėl, kad kiekvienas augalėlis, ir pats mažiausias, yra pasaulio medžio simbolis. Ir kiekvienas augalėlis turi savo ypatingas, specifines savybes“, – pastebi E. Plioplienė.

Kūčia, primena etnologė, yra pagrindinis Kūčių valgis, gaminamas iš grūdų: kviečių, miežių, avižų, rugių ar jų mišinio, arba ir iš pupų, žirnių: „Visa tai užsaldinama medumi ir aguonos čia taip pat „klesti“. Toks mišinys yra ne tik atnaša mums visiems, nes kūčia siunčiama aplink stalą ir visi šeimos nariai būtinai ją valgo, bet taip pat tai yra ir mirusiesiems, mūsų protėviamsskirtas valgis. Tai – atnaša ir jiems.“

Medžio lają, anot E. Plioplienės, simbolizuoja ir obuoliai, riešutai, o gilių kava – mūsų stiprumą ir jėgą, kurios iš ąžuolo gauname gerdami šį gėrimą.

Be to, etnologės žodžiais, svarbu atrasti ir tai, kas yra po pasaulio medžio šaknimis, – t. y. vandenį, kuriame gyvena žuvys. „Vienas, gal pats esmingiausias, dalykas tas, kad mūsų kalboje „marios“,  „mirtis“, „marinimas“ yra tos pačios prasmės žodžiai, kaip ir „žuvis“, „žūti“, „pražūti“ – žuvęs žmogus mūsų mitologijoje, galima drąsiai sakyti, žuvimi virsta. Mirusiųjų pasaulis ir yra žuvų pasaulis. Jei mes žuvį valgome, ta žuvimi ir tampame, t. y. įgaliname save pažinti protėvių pasaulį, mirusiųjų pasaulį, žuvusiųjų pasaulį. Kaip tik dėl to žuvis (silkė) taip pat yra ant šito stalo“, – sako E. Plioplienė.