Žmogus, pardavęs pasaulį. Taip iš pradžių režisierius Billas Condonas ketino pavadinti savo filmą, pasakojantį apie interneto erdvėje ilgai trunkantį skandalą sukėlusį tinklapio "WikiLeaks" įkūrėją Julianą Assange'ą.

Vis dar ne didvyris

Pretenzingo pavadinimo galiausiai buvo atsisakyta, bet jį pakeitė ne mažiau drąsus noras internetinės ramybės drumstėją pavadinti penktąja valdžia.
Daug slaptų politinių dokumentų neseniai paviešinęs J.Assange'as (kol kas!) negali mėgautis didvyrio statusu. Atvirkščiai, vyras jau daug mėnesių priverstas tenkintis jį priglaudusios Ekvadoro ambasados Londone neliečiamybe. Bet tai visai netrukdo jam iš savo laikinos slaptavietės siųsti pasauliui naujų sensacingos informacijos dozių, rengti virtualių spaudos konferencijų ir pozuoti prieš televizijų kameras. Neliko nuošalėje ir filmų kūrėjai, kurie pasiskubino vaidybiniame filme atskleisti keletą paties demaskuotojo J.Assange'o paslapčių. Tiesa, jos, palyginti su paskelbtu šio pasaulio galingųjų "kompromatu", tėra tik vaikų žaidimai smėlio dėžėje.

Drąsa užkrečia

Žiūrint "Penktąją valdžią" neapleidžia mintis, kad filmo autoriai labai skubėjo, todėl gilesnei charakterių analizei, matyt, nebuvo laiko. Kita vertus, akivaizdu, kad jie ir neketino išradinėti dviračio, o pasinaudojo režisieriaus Davido Fincherio įdirbiu filme "Socialinis tinklas" (2010 m.), kuriame buvo pasakojama apie konfliktus tarp "Facebook" įkūrėjų.

Panašiu rakursu pateikiama ir "Penktoji valdžia". Kai 2007-aisiais prie "WikiLeaks" įkūrėjo australo J.Assange'o veiklos prisijungė jaunas vokietis Danielis Domscheitas-Bergas (jį suvaidino Danielis Brühlis), azarto šiai porelei tikrai nestigo. Iš pradžių juodu vadovavosi šūkiu "Drąsa užkrečia" ir jokių suvaržymų nepaisančią informacijos laisvę vadino nauja socialinio teisingumo forma.

Neilgai trukus jų tinklas paviešino daugiau informacijos, nei visos žinių tarnybos kartu sudėjus, tačiau bičiulius ima kankinti dvejonės, ar šiame laisvame pasaulyje tikrai verta besąlygiškai tempti į dienos šviesą visą turimą informaciją?
Dvejonės greitai sugriovė darnaus tandemo "monolitinį" vientisumą ir išprovokavo ginčus, kurie virto atvira abipuse neapykanta.

Tiesa ar pramanai?

Pats J.Assange'as jau spėjo urbi et orbi pareikšti, kad pagal jį išdavusio kompaniono knygą sukurtas filmas "Penktoji valdžia" yra prieš jį nukreiptas priešiškų jėgų propagandinis išpuolis, demonizuojantis "WikiLeaks" įkūrėją ir paverčiantis jį karikatūriniu personažu.

Su tokia nuomone galima ir nesutikti, nors J.Assange'ą vaidinantis aktorius Benedictas Cumberbatchas pabrėžia savojo (anti)herojaus fanatizmą ir mizantropiją. Būtent tokį jį pavaizdavo buvęs partneris, savo knygą "WikiLeaks" viduje" pavertęs asmeninio keršto įrankiu. O kerštas, žinia, blogas patarėjas.

Akivaizdu, kad tikrosios tiesos filmo autoriai ir neieško, o kino priemonėmis kuria dar vieną naujųjų laikų mitą. Bet mitai su realybe visada būna susaistyti keistais ryšiais, todėl dar anksti atsakyti į klausimą, kas gi iš tikrųjų yra tas J.Assange'as? Rimtesnės jo asmenybės ir darbų analizės dar reikės palaukti. Gal jau neilgai...

"Penktoji valdžia" ("The Fifth Estate") ***
Biografinė drama. JAV, 2013 m. Rež. B.Condonas. Vaidina B.Cumberbatchas, D.Brühlis, Danas Stevensas, Laura Linney, Moritzas Bleibtreu.
veiksmas 2
humoras 1
įtampa 2
erotika 1
siaubas 1
Nuo 2013 10 18
Trukmė 124 min.

Ketvirtoji valdžia – žiniasklaidos atstovai

Ketvirtąja valdžia ligi šiol buvo įprasta vadinti žiniasklaidos atstovus. Toli gražu ne visus, o tik tuos, kurie savo drąsiais reportažais demaskuodavo korumpuotus valdžios atstovus, įžūliai meluojančius politikus ir net Konstitucijai ciniškai nusižengiančius prezidentus. Garsiausiu tokios ketvirtosios valdžios pergalės pavyzdžiu dažniausiai laikomas JAV prezidento Richardo Nixono atsistatydinimas 1974 m. rugpjūtį po to, kai du laikraščio "The Washington Post" žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas įrodė, kad ponas prezidentas asmeniškai davė įsakymą prieš Demokratų partijos atstovus imtis antikonstitucinių veiksmų. Šis visame pasaulyje didžiulį rezonansą sukėlęs incidentas tuoj pat buvo pavadintas Votergeito skandalu, o aukščiausiu politiniu lygmeniu rezgamas intrigas atskleidę žurnalistai tapo tautos didvyriais.