„Bėgikė“

Šiemet festivalis „Scanorama“ parodė ne vieną lietuvišką premjerą, kurias galima pamatyti kino teatruose ir festivaliui pasibaigus. Noriu pristatyti porą gana skirtingų, bet vienodai dėmesio vertų filmų. Pirmasis – režisieriaus Andriaus Blaževičiaus vaidybinis filmas „Bėgikė“. Jeigu matei ankstesnį režisieriaus filmą „Šventasis“, bus nesunku numanyti, ko gali tikėtis ir šiame filme. Abiem filmams scenarijus režisierius kūrė bendradarbiaudamas su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis, turinčiomis talentą kasdienius dalykus ir realias opias mūsų visuomenės problemas pavaizduoti itin paprastai ir kartu nepatogiai giliai, sukuriant emociškai stipriai paveikią ir drauge protą įtraukiančią istoriją.

„Šventajame“ vaizduojamas kasdienis paprastų žmonių gyvenimas, kuriame veikėjai ieško to, ko ir visi: meilės, palaikymo, savirealizacijos galimybių, geresnės materialinio gyvenimo kokybės. Tokio provincijoje gyvenančio jauno vyro, vardu Vytas, pagrindinį vaidmenį filme vaidino režisieriaus mylimas aktorius Marius Repšys, savo natūralumu prikaustęs dėmesį nuo pirmų kadrų ir visą jį supančią banalią bei net šlykščiai beprasmę kasdienybę pavertęs tarsi mitologine istorija.

„Kasdienybės mitologija“ juntama ir „Bėgikėje“, kurioje taip pat vaidina M.Repšys ir kuria personažą tokiu pat vardu – Vytą. Tik šįkart jis nėra pagrindinis, priešingai, aktoriaus gerbėjai gali kiek nusivilti, kadangi filme jis pasirodo vos kelis kartus. Jis nėra užmiestyje gyvenantis darbininkas, kaip „Šventajame“, šįkart aktorius kuria kitokią Vyto tapatybę: jis yra universitete dirbantis, neseniai daktaro disertaciją apsigynęs mokslininkas, kamuojamas bipolinio sutrikimo. Šiam psichikos sutrikimui būdinga stipri nuotaikų kaita ir panikos priepuoliai, kurie destruktyviai paveikia Vyto gyvenimą ir santykius su artimaisiais.

Tai, kaip gyvenimas slysta iš po kojų šiai ligai paūmėjus, režisierius vaizduoja ne paties ligonio, o jo artimiausio žmogaus akimis. Tai – Vyto mylimoji Marija, kurią vaidina aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė. Tai ji visą filmą bėga Vilniaus gatvėmis tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Vieną rytą nubudusi ji leidžiasi ieškoti mylimojo, kuris, priepuoliui užėjus, naktį išėjo iš namų ir dingo. Ji skuba jį surasti ir įkalbėti keliauti į ligoninę, kol neįvyko nelaimė. Tačiau tai padaryti yra kone neįmanoma misija, nes Vytas slepiasi, nenori bendrauti ir yra net agresyvus. Būtent iš Marijos vaidmens galima suprasti, kas tai per liga ir koks visuomenės požiūris į ja (ir apskritai visomis psichikos ligomis) sergančius žmones.

Mergina (kartu su ja ir žiūrovai) išgyvena daug stiprių prieštaringų emocijų, kurias taikliai perteikia operatoriaus Narvydo Naujalio kadrai. Filme kamera, regis, kone priaugusi prie aktorės. Visa tai, kas vyko anksčiau šios poros gyvenime, kokie buvo jų abiejų asmeniniai gyvenimai, santykiai su artimaisiais ir draugais, koks galų gale šiandien Lietuvoje gyvenančio jauno žmogaus gyvenimo tempas, – galima numanyti stebint vien šią veikėją, ir dažniausiai – stambiu planu. Kartais Ž.E.Jakštaitės veikėjos būna per daug. Ne vaidybos prasme, o todėl, kad kraštutinės situacijos, kuriose ji skendi viso filmo metu, virsta neatslūgstančios įtampos kupinu veiksmo filmu. Jai ne tik nesiseka, bet, atrodo, kad jai nori pakenkti visas pasaulis – ir žmonės, ir dieviškos jėgos.

Tai aktorės pirmas vaidmuo kine, tačiau blynas neprisvilęs. Ji parodo savo veikėją daug rakursų. Marijos portretas ir savijauta skleidžiasi per santykius su kitais personažais – tėvais, draugais, bendradarbiais, pažįstamais, gydytojais, buvusiu vaikinu ir atsitiktinai sutiktais žmonėmis. Visi jai siūlo savąją versiją, kaip ji turėtų ar neturėtų elgtis šioje sudėtingoje situacijoje, kaip turėtų žvelgti į savo mylimąjį. Jei ji jų būtų paklausiusi, iš karto būtų nutraukusi santykius su Vytu ir nebesirūpintų, kur jis ir kas jam gali nutikti. Niekas iki galo jos nesupranta ir net atstumia, tad ji lieka viena su savimi. Šį jos vidinio pasaulio ir aplinkos kontrastą filme dar labiau išryškina gamta – veiksmas vyksta gražią, šiltą, romantika ir ramybe dvelkiančią vasaros dieną.

„Bėgikė“ vienaip ar kitaip neišvengiamai paveikia. Vieni, atpažindami save, gali tapatintis su pagrindine veikėja ir kartu pabėgioti sudėtingais likimo vingiais, kiti gali pasipiktinti ir visiškai jai nepritarti. Filmas verčia pamąstyti ne viena tema. Ne vien apie požiūrį į psichikos sutrikimų turinčius žmones, bet ir apie šiuolaikinės moters, gyvenančios posovietinėje Lietuvoje, tapatybę, kurią įkyriai bando užpildyti stereotipai ir vyresnės kartos požiūris. Taip pat ir vyrų. Sakome, kad esami laisvi, tačiau kiek iš tiesų galime būti savimi ir rinktis, ką norime veikti ir mylėti?

Rekomenduojama: tiems, kuriems kiekviena diena – tarsi nesibaigianti kova.

Nerekomenduojama: nemėgstantiems kine justi gyvenimo sunkumo.

„Sinefilija“

Miestų gatvėse pasirodę Algimanto Puipos filmo „Sinefilija“ plakatai iš karto dėmesį patraukė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai vieno žymiausio šalyje tamsų (psichologine prasme) kiną kuriančio režisieriaus naujausias darbas. Antra, jame vaizduojamos dvynukės mergaitės kelia tiesioginę asociaciją su vienu pasaulyje žinomiausių režisierių Stanley Kubricko klasika tapusiu siaubo filmu „Švytėjimas“. Tad su dideliu nekantrumu skubėjau į kino salę išsiaiškinti, ką čia A.Puipa sumanė. Pasirodo, „Švytėjimo“ citata – tik gėlytės. Filmą sudaro daugybė atviresnių ar subtilesnių nuorodų į įvairių kitų režisierių filmus, ypač siaubo ir mistinius, o tai šį filmą paverčia visiškai nepuipišku. Tie, kurie domisi kinu, jo istorija ir seka kino naujienas, lengvai atpažins kitų užsienio režisierių kūrybinį braižą ir konkrečius filmus. Tačiau tai nėra vien kinematografinių citatų rinkinys, į visą šį fantasmagorišką ir kiek komišką kino pasaulį režisierius įtraukia ir Lietuvos kiną, charizmatiškus ir laiko įvertintus kino ir teatro aktorius, kuriuos stebėti tikrai malonu: Juozą Budraitį, Valentiną Masalskį, Jūratę Onaitytę, Vytautą Anužį, Kostą Smoriginą ir kt.

Šiame filmų mišinyje veikia naujosios kartos aktorių kuriami personažai, taip sujungiantys užsienio ir Lietuvos kiną, kino klasiką ir šiuolaikinį kiną, elito kiną mėgstančius gurmanus ir paprastus žiūrovus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad filmas gali būti sudėtingas, sunkiau suprantamas, kad, norint iki galo jį suprasti ir juo mėgautis, reikia nuo vaikystės domėtis kinu. Vis dėlto taip nėra, nes jį galima žiūrėti ir tiesiog kaip atskirą filmą. Filmas turi savo unikalią istoriją, kurioje veikia jaunas aktorius Rolandas, patenkantis į beprotiškas, logiškai nepaaiškinamas situacijas, kurias stebėti kartais baisu, o kartais juokinga. Filmas iš tiesų nuoširdžiai prajuokina. Ne veltui pats režisierius filmo žanrą įvardija juodąja komedija. Apibendrinant filmo atmosferą galima apibūdinti kaip panašią į tą, kurią savo kūryboje kuria Franzas Kafka, ypač „Procese“. Jis tampa keistų kitų personažų poelgių liudininku, jį patį apkaltina nebūtais dalykais ir įsuka į absurdiško gyvenimo procesą.

Rolandą vaidina vienas įdomiausių jaunosios kartos aktorių tiek teatre, tiek ir kine – Mantas Zemleckas. Kiek tenka matyti jo vaidmenis teatro scenoje, aktoriui pavyksta sukurti išskirtinį ir „sau pakankamą“ personažą, kurį be galo įdomu stebėti. Kiekvieną kartą jis būna skirtingas ir kai kuriuose spektakliuose net sunku patikėti, kad tai vaidina tas pats aktorius. Dar kitoks jis yra ir šiame filme – balansuoja tarp vaidybos ir buvimo savimi. Kaip ir visas filmas, tai verčia ir įsijausti bei patikėti kino magija, tai atsiriboti ir pažvelgti, kaip ji yra kuriama.

„Sinefilija“ – savirefleksyvus žvilgsnis į tai, kas apskritai yra kinas, kaip jis gimsta ir kokią vietą užima šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Ar jo misija – linksminti, ar padėti ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus? Ir kiek iš esmės jis gali būti tikroviškas? Juk tai fiktyvus pasaulis. O galbūt yra atvirkščiai – gal kinas tikroviškesnis už patį gyvenimą? M.Zemlecko Rolandas apsigyvena paties kino pasaulyje, kuriame viskas įmanoma ir daug kas atrodo įtikinamai tikroviška, kaip kad ir naktį šviečiantys du mėnuliai.

Tai brandus, drąsus, nustebinantis A.Puipos filmas, nenusileidžiantis žinomiems užsienio režisierių darbams. Kas jį iš tiesų privertė eiti kitokiu, netikėtu keliu nei iki šiol, ko gero, gali atsakyti tik pats režisierius. Galima tik pasvarstyti, kas dėl to kaltas. Gal S.Kubrickas, kaip kad klausia vienas filmo personažų? Kaip minėjau, filmas turėtų būti įdomus daugeliui žiūrovų, tačiau jeigu jauti, kaip tavo siela džiūsta nepamačius bent vieno vertingesnio filmo per savaitę, nedvejok svarstydamas – eiti ar ne. Filmas leidžia patirti ne tiek kokį nors konkretų pasakojimą, kiek paties kino malonumą.

Rekomenduojama: sinefilams ir siaubo filmų mėgėjams.

Nerekomenduojama: nemėgstantiems juodojo humoro.