Jame – per 200 nuotraukų, prie kiekvienos – kryžiaus istorija ir žmonių prisiminimai.

Kryžius nuo seno naudojamas įvairių religijų ir tikėjimų, jis simbolizuoja keturias stichijas, keturias pasaulio šalis, dieviškumo ir pasaulio sankirtą.

Dainavos krašte, ilgiau nei kur kitur Lietuvoje, kryžiaus ženklu žymėta svarbesnių darbų pradžia ir pabaiga. Kryžius – ir dažnas apeigų palydovas. Ir dabar kaimuose prieš beriant grūdus į žemę, ji peržegnojama, kad kryžius derlių apsaugotų nuo gamtos stichijų, o kepdamos duoną dzūkės į kepalą įspaudžia kryžiaus ženklą.

Knygoje galima susipažinti ir su jau sunykusiais, ir su naujai pastatytais, tašytais, mediniais, kaltiniais kryžiais. Dainavos kraštui jie būdingi aukšti, dauguma statyti po Pirmojo pasaulinio karo.   „Iš tikrųjų tie kryžiai yra liudijimas. Gal mums buvo ne tiek svarbi tų kryžių meninė vertė, bet kam tie kryžiai buvo pastatyti. Juk kiekvienas žmogus, kuris statė tuos kryžius, turėjo intenciją. Tie kryžiai žymi ar tai žmonių žūties, ar mirties vietą, ar sodybų, kurios nebeišliko, vietą“, – pasakoja Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų informacijos centro vedėjas, fotografas Algimantas Černiauskas.

Paprotys Dainavos krašte kaimų kryžkelėse stovinčius kryžius puošti juostomis, nertomis prijuostėlėmis išlikęs lig šiol.

„Kryžių gyvenimas Dainavos krašte yra išskirtinis, nes kur galima surasti Lietuvoje dar tokį kraštą, kur kryžiai būtų sudeginami Vėlinių metu? Kaip kad Margionių kaime. Vėlinių laužas dega ir Marcinkonių kaime, ir Zervynų, bet pačios seniausios tradicijos išlikusios Margionių kaime“, – aiškina fotografas.

Tekstus albumui „Tarp žemės ir dangaus“ parašė etnografė Nijolė Marcinkeviečienė. Juose – kryžių istorijos bei žmonių prisiminimai, užrašyti dzūkų tarme.