Fotografija – ne žaidimas

V.Karaciejus tris dešimtmečius su fotoaparatu braido Klaipėdos rūkais

Turbūt Klaipėdoje nerastum tokio žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie fotografą Vytą Karaciejų. Nuo 1975 metų jis čia gyvena ir dirba. Ir jo kūryba neatsiejama nuo šio miesto, jūros ir kranto. Iki 1988-ųjų daręs juodai baltas nuotraukas ir fotografiką, pastaruosius 15 metų V.Karaciejus užsiima spalvota fotografija. Sukūrė peizažų ciklus „Smėlio legenda“, „Jūros paslaptys“, portretų galerijas „Prie amžiaus slenksčio“, „Klaipėdos menininkai“, „Draugai ir kaimynai“, seriją „Būties miražai“, dalyvauja šalies ir užsienio parodose, jo fotografijos puošia ne vieną fotoalbumą apie Lietuvą ir Klaipėdą, pats yra išleidęs fotografijų knygą „Klaipėda: buvimo ženklai“.

Jaučiasi savo vėžėse

Nuo 1977 metų V.Karaciejus – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2005-aisiais jam suteiktas meno kūrėjo statusas, o dar 1997-aisiais – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) vardas.

V.Karaciejus – fotografijos meistras. Pripažintas ir gerbiamas. Kuklus ir labai darbštus žmogus. Jis jaučiasi savo vėžėse, kai pats spausdina nuotraukas savo studijoje. Arba, papūtus palankiam vėjui, kai per kopas patraukia pajūriu ar pamariu, nepaleisdamas iš rankų fotoaparato.

Mėgsta jis ir neskubėdamas pereiti Klaipėdos senamiesčiu, įsižiūrėdamas į žmonių veidus. Bet labiausiai mėgsta, kai jie patys užsuka pas jį į svečius. Nebūtinai su reikalais.

Malonu, kai ateina apžiūrėti naujos ekspozicijos, pasidalija įspūdžiais. Jo studijoje užtenka vietos ir įrangai, ir fotografijoms. Čia nuolat veikia paties šeimininko kūrybos paroda, kurioje galima pamatyti jo naujausius darbus.

Mėgsta klasikinį potėpį

„Man patinka klasikinio tipo fotografija ir komponavimas, – sakė fotomenininkas. – Mėgstu klasikinį potėpį ir gamtoje, ir portrete. Žinoma, vertinu šiuolaikinius ieškojimus, reportažinius pastebėjimus, kai pagaunamas judesys, juntamas greitis, dinamika. Bet tai ne mano fotografija. Nors darau ir tokią, kai būna ūpas ar gaunu užsakymą“.

Fotografas daug reikšmės teikia fotodarbų pasportavimui, įrėminimui. Ir apgailestauja, kad mūsų fotomenininkai nėra tokie turtingi, kad tai taptų norma. „Toks pateikimas atrodo lyg ir saloninis... Bet interjere fotografija turi būti būtent tokia. Tai paskutiniai štrichai, užbaigiantys paveikslą. Ypač tai dera klasikiniam fotokomponavimui. Klasika turi būti klasiškai ir pateikta. Kitaip praras savo vertę, neturės jai būdingo taurumo“, – įsitikinęs fotografas.

Kūryba – kasdien

Klausiau Vytą, kaip jam sekasi padalinti save kūrybai ir verslui? Jis pamąstęs atsakė: „Sunkiai, nes gyvenu iš fotografijos. Man kūryba – kiekvieną dieną. Tai, matyt, priklauso nuo požiūrio į savo profesiją ir darbą. Aš į kiekvieną fotografiją žiūriu kūrybiškai. O mano žvilgsnis į gyvenimą – fotografinis. Turiu begalę visokių etiudų. Nors iš to, ką darau, parodoms tinkamų variantų – gal tik penktadalis“.

Fotografuoja jis viską. Nuo natiurmorto (įvairi produkcija) iki interjerų ir eksterjerų. „Nevaikštau tik į vestuves ir laidotuves“, – liūdnai šypsojosi. Jis daro įspūdingų formatų (nuo 1,5 iki 2 m ir didesnes) reklamines nuotraukas vitrinoms, taip pat spaudiniams – kalendoriams, katalogams, žurnalams, knygoms. Pas jį galima užsisakyti savo portretą ar šeimos nuotrauką. Be to, vienas iš Vyto hobių – restauruoti, perdaryti senas fotografijas. „Techninės galimybės man leidžia daryti net sunkiai padaromas, nestandartinių dydžių nuotraukas, pagal poreikį išgauti bet kokią spalvinę gamą. Tokio efekto negalima pasiekti fotoautomatais“, – tvirtino fotografas.

Pirmenybė – žmogui ir peizažui

Vis dėlto V.Karaciejui labiausiai patinka fotografuoti žmonių portretus ir peizažus. Anot jo, peizažai leidžia atsipalaiduoti, išeiti į gamtą, pasigrožėti ja, leisti vėjams išpūsti sunkias mintis iš galvos, pamėtėja naujų idėjų. Gamta jam visąlaik atneša džiaugsmo ir atgaivos. Tai galima suprasti ir iš jo pamario bei miesto fotopeizažų. „Gal paprastam žmogui jie neįdomūs, komercinės spalvos iš jų išblukę... Ir pastebėjimai, kuriuos ne kiekvieną dieną žmogus pamato... Bet džiaugiuosi padaręs ir tokių darbų, kurie, kaip žmonės sako, – gražūs, nors meniškai gal ir nelabai vertingi“, – sakė V.Karaciejus.

Kadangi prakalbome apie fotografiją – kaip prekę, įdomu, kiek ji verta. Anot fotografo, parduodi ją, susigrąžini pinigus už medžiagas – ir būk laimingas. „Juk fotografija – ne pažaidimas, kaip daug kas mano. Tai labai brangus dalykas...“ – atsiduso jis.

Romantikas iš prigimties

Klaipėdos Baroti galerijoje rytoj neįprastu laiku – 15.30 val. V.Karaciejus draugams ir bičiuliams, visiems jo fotografijos gerbėjams pristatys jubiliejinę – 60-mečio parodą, kurią pavadino kaip vieną seniausių, iki šiol vis papildomą savo fotografijos ciklą – „Pajūrio peizažai“.

Joje įkurdins pluoštą naujausių spalvotų fotografijų, traukiančių akį romantiškais Baltijos jūros ir kranto bei uostamiesčio vaizdais. Vien tik ūkanotą Klaipėdą, jūrą ir dar truputėlį kranto užgriebė autoriaus žvilgsnis.

„Šįkart – jokių eksperimentų, tik klasikinė fotografija, daugiau ramaus, svajingo, paslaptingo pajūrio, – sakė apie būsimą fotoparodą autorius. – Prie „Smėlio legendos“ ir „Pajūrio peizažų“ ciklų naujausių darbų dar pridėsiu „Ūkų krantinių“ seriją. Pastaruoju metu bandau jas išbraidyti. Ir jūra niekada nedingsta iš mano kūrybos akiračio. Retai nueinu prie jos, bet kai einu – visuomet su fotoaparatu. Padarau kokį 100 kadrų vienu nuėjimu – vis kas nors lieka. Kas – parodai, kas – kalendoriui, spaudai“, – pasakojo V.Karaciejus.

Jaučiasi esąs klaipėdietis

Jam brangiausi „natūralios fotografijos trupiniai“. Kai spausdinama iš negatyvų, fotografija daroma rankomis. „Pasiilgau tokios – tikros fotografijos... Skaitmeninę įsisavinau ir vis dažniau grįžtu prie tikros, natūralios, bet spalvotos fotografijos. Man spalvos svarbios. Nerėksmingos, tikroviškos“, – aiškino fotomenininkas.

Šios fotografijos darytos skirtingais metų laikais, bet Vytas prisipažino, kad jam prie jūros labiausiai patinka rudenį: „Tas metų laikas man sodresnis spalvomis, gilesnis...“.

Paklaustas, kuriai iš dviejų savo fotografijos aistrų – peizažui ar portretui – teikia pirmenybę, nesudvejojo: „Gamtai. Kai pavargstu nuo žmonių, einu prie jūros, į kopas. Ten fotografuodamas savotiškai pailsiu, atsigaunu, pasikraunu energijos“.

Gimęs 1948-aisiais Dzūkijos krašte, fotografijos ir kitų menų mokęsis Kauno dailės technikume, V.Karaciejus jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena Klaipėdoje.

„Jaučiuosi esąs tikras klaipėdietis. Jau tikrai daugiau niekur iš čia nebesikelsiu, čia sukasi visas mano pasaulis. Viskas – čia. Šiame mieste išmokau dirbti, čia prasidėjo mano kūrybinis kelias, užaugo dukros, čia viskas miela ir artima. Savęs neįsivaizduoju kur nors kitur. Myliu šį miestą prie jūros, jaučiuosi jame laimingas ir jam už tai skolingas“, – tvirtino V.Karaciejus.

Ateities neplanuoja

Fotografijoje jam rūpi daug kas. „Kam ateina įkvėpimas, tai ir darau, – šypsojosi menininkas. – Ypač traukia uostamiestis, jo erdvės ir veidai žmonių, įprasminančių mano miesto būtį. Juose, kaip ir gamtoje, atsispindi laikas...“

Fotografas prasitarė, kad šiemet jo laukia dar viena didžiulė autorinė paroda – Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerijoje Vilniuje. Ten jis nuveš savuosius „Būties miražus“. Nes per tris dešimtmečius dešimtimis skaičiuojantis savo parodas V.Karaciejus žino, kad menininkas tol gyvas žmonių širdyse, kol geba juos nustebinti. Ir „Būties miražų“ cikle, pernai eksponuotame Klaipėdos dailės parodų rūmuose, jis pateikė ant drobės spausdintus darbus, gerokai nustebindamas visus, kurie tikėjosi pamatyti realybės atspindžius. V.Karaciejaus fotomiražai – tik virpantys realybės atspindžiai ir mistiški regėjimai, spalvos ir judesio žaismė, nuolat kintančio laiko nuotrupos ir nuojautos.

Laikas... V.Karaciejus sakė į praeitį žiūrintis nostalgiškai, į dabartį – ramiai, o ateities neplanuojąs: „Juk nė vienas nežinom, kiek jos mums skirta... O kol mes dar čia, nepamirškime, kas ir kodėl esame, ir branginkime tai, ką turime. Toks mano kredo ir kūryboje“.