Supančią aplinką, įvykius, žmones stebintis fotomenininkas, į save dėmesį nukreipia retai. Tačiau, jei jau žvelgia, – tai kitaip, neįprastai.

Pokalbis su A.Gudu – apie odontologės kabinete sukurtą autoportretą, improvizacijas kasdienybėje ir buvimą savimi.

– Autoportrete atsisakote reprezentatyvumo, kuris yra būdingas šio žanro kūriniams. Ar tuo siekėte atsitraukti nuo savęs, kaip asmens, ir susikoncentruoti į akimirkos būseną, emocijas?

– Visada ir visur su savimi turiu fotoaparatą, todėl fotografija man yra niekuo neišsiskiriantis dalykas. Šiame kūrinyje nebuvau susikoncentravęs tik į autoportretą, man buvo svarbi visuma, tai, ką ji pasakoja, nes be jos nuotrauka būtų tik plokščias paveiksliukas. Per daug įsimylėjus savo atvaizdą galima nebematyti visumos. Egzistuoja ne tik veidrodinis atspindys, bet ir tai, kas yra, kas vyksta aplinkui. Būna, kad kyla mintis, – imu ir užsirašau ją užrašų knygutėje, o būna, jog pajaučiu nuotaiką ir noriu ją fiksuoti kadre. Taip sulaikau ne tik vaizdą, bet ir pasakojimą, susijusį su juo.

– Ar jums svarbu, kad žiūrovas tą pasakojimą perskaitytų taip, kaip jį skaitote jūs?

– Palieku žiūrovui laisvę, nes viską, ką norėjau pasakyti, sudėjau į fotografiją. Kai kurie dalykai yra universalūs ir jų nereikėtų aiškinti.

– Autoportretą fotografavote netradiciškoje aplinkoje – odontologės kabinete. Kuo ši situacija jums pasirodė svarbi, kad norėjosi ją užfiksuoti kadre?

Pasilieku prabangą būti nepastebėtam. Fotografijose stengiuosi perteikti veiksmą, įvykį, emociją taip, lyg pats būčiau joje.

– Pirmąsias patirtis, susijusias su odontologo kabinetu, ne vienam prisiminti yra nemalonu. Man norėjosi į šią situaciją pažvelgti su juoku, priartinti ją prie įprastų dalykų. Virtualiojoje erdvėje nesunku pastebėti, kad didžioji dalis viešinamų fotografijų yra labai glamūriškos – fotografuojant maistą, kaip nors specialiai padedamas šaukštas, peilis ar šakutė, arba, kai fotografuojamas žmogus, jis pats atsistoja ar yra pastatomas į tam tikrą pozą. O gal reikėtų paieškoti nepatogiausios situacijos ir, pavyzdžiui, nusifotografuoti tik atsikėlus?

– Reikia drąsos parodyti tikrą save.

– Žmonės vengia nepatogių situacijų, nepatogių pokalbių. Man, lankantis pas odontologę jau ne pirmą kartą, atrodė, kad reikia fotografuoti. Stebėjau situaciją, tikrinausi, kaip į objektyvą reaguoja ji, ir, vedamas intuicijos, pasidaviau akimirkai. Maniau, kad tuo momentu būtent taip reikėjo pasielgti, tai nebuvo planuota. Jei apie kiekvieną žengiamą žingsnį pradėtume galvoti, tikriausiai nieko nepadarytume.

– Pasitikite savo intuicija ir nebijote klysti?

– Mūsų santykiai su žmonėmis, situacijos, aplinkybės, kurios mus supa, – tarsi skirtingos žaidimų aikštelės, kuriose galioja skirtingos taisyklės. Taip ir žaidžiame. O klaidomis galėčiau įvardyti nebent sąmoningą žmogaus norą daryti blogus dalykus, buvimą blogu žmogumi. Visa kita yra netinkami pasirinkimai, o ne klaidos.

Impulsas: „Viską, ką norėjau pasakyti, sudėjau į fotografiją. Kai kurie dalykai yra universalūs ir jų nereikėtų aiškinti“, – žiūrovus laisvai interpretuoti jo kūrinį ragina A. Gudas. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Šį autoportretą fotografavote kamerinėje – kabineto – aplinkoje, todėl užmegzti santykį su kadre matoma odontologe tikriausiai nebuvo sunku. Tačiau, ieškodamas akimirkų, kurias norisi sulaikyti kadre, jūs fotografuojate ir teatro scenoje, ir gatvėje, ir miške. Šiose – atvirose – erdvėse jums taip pat yra svarbus žmogus. Ar, iš kamerinės erdvės perėjus į atvirą, santykį su žmonėmis užmegzti nesunku?

– Man nesvarbu, kokiose erdvėse fotografuoti, nes svarbiausia yra tai, su kokiais žmonėmis esu, koks mūsų santykis, kokią nuotaiką sukuriame. Pažvelgus į vienus žmones – norisi pasikalbėti, į kitus –   geriau tiesiog praleisti pro šalį. Norisi, kad nors ir trumpo mūsų susitikimo patirtis būtų teigiama tiek tiems žmonėms fotografijose, tiek ir man pačiam.

– Nesunku pastebėti, kad kitiems esate itin atidus, o sau?

– Man įdomu fiksuoti procesus, kurie paprastai yra nelabai matomi. Sau skiriu dėmesį, kai žiūriu filmą ar skaitau gerą knygą.

– Šią fotografiją priskirdamas autoportreto žanrui (eksponavote ją virtualiojoje autoportretų parodoje "Neatšauktų atidarymų" platformoje "Facebook"), netiesiogiai žiūrovui atskleidžiate, kad ir gyvenime esate antrojo plano veikėjas, kuriam įdomu stebėti, o ne pačiam būti stebimam?

– Pasilieku prabangą būti nepastebėtam. Fotografijose stengiuosi perteikti veiksmą, įvykį, emociją taip, lyg pats būčiau joje. Tai svarbu todėl, kad žmonės prieš mano fotoobjektyvą nebandytų būti kažkuo kitu, kad pasitikėtų manimi. Man patinka judėti tarp žmonių, su žmonėmis. Dažniausiai būna taip, kad surandu aplinką, apšvietimą, ir žinau, kad kažkas kažkuriuo metu praeis pro šalį. Nekviesiu specialiai, o lauksiu. Tačiau kartais ir niekas nepraeina.

– Ar jus galima pavadinti kasdienybės dokumentuotoju?

– Jei pradėsiu save kaip nors vadinti, neliks vietos improvizacijai. Man svarbiausias yra pats procesas. Norisi būti jame ir bent kuriam laikui užmiršti, kas aš esu, ką man reikės daryti, norisi susilieti.

– Būnate čia ir dabar akimirkoje, kartu stebite viską iš šalies. Kaip tai pavyksta?

– Svarbu būti, stebėti ir negalvoti apie nieką kitą. Džiaugiuosi, kad galiu būti tas, kuris ateina pirmas ir išeina paskutinis.