Livija – graži, turi laimingą šeimą, geriausią draugę ir viską, ko gali trokšti paauglė. Ji tokia greita, kad geba pagauti vėją. Deja, vieną dieną mergina sužino, kad jos gyvenimas negrįžtamai pasikeis. Netrukus ją apsups tamsa. Jai diagnozuojama genetinė akių liga. Šią žinią Livija išgirsta tada, kai taip norisi būti tokiai pat kaip visi bendraamžiai – laimėti sporto varžybas, eiti į vakarėlius, būti pastebimai. Tačiau viskas tik grimzta į šešėlį. Bręsti Livijai – tai išmokti priimti save kitokią, atsikratyti baimių ir susitaikyti su nauja ateitimi.

Merginos tėvas sumano drąsų dalyką, kad dukra pasirengtų tam, kas jos laukia: kai kas ją mokys naujo šokio žingsnelių. Šis mokytojas padės Livijai suvokti, kokia svarbi kiekviena gyvenimo akimirka, pratins ją žengti tamsoje ir klausytis garsų, bet labiausiai – atsikratyti baimės. Sykiu su Livija suprasime, kad kažkur visada šviečia šviesos spindulėlis. Tereikia jį atrasti.

Sklidiname šviesios vidinės galios romane pasakojama apie vienatvę ir asmenines traumas, apie slapčiausius ir nenusakomus žmogaus jausmus, apie suluošintą gyvenimą, kuris toks atrodo tik žvelgiant „sveikomis“, paviršiais nuslystančiomis akimis.

Apie sprendimą leistis rašytojos keliu, mintį sukurti romaną apie aklumą, pagrindinę veikėją Liviją ir jos ligą, didžiulį pasisekimą, kurio sulaukė knyga, ateities planus su Greta Olivo kalbėjosi knygos vertėja Rasa Di Pasquale.

– Kaip prasidėjo tavo kūrybos kelias? Ar nuo pat mažumės svajojai tapti rašytoja? Su kokiomis knygomis užaugai?

– Turiu pasakyti, kad vaikystėje skaičiau labai daug. Man patiko Roaldas Dahlis, Astrida Lindgren, Eoinas Colferis, viskas, ką pavykdavo gauti, nuo Primo Levi iki „Peliuko Mikio“. Tai tam tikra klišė, bet skaitydama visas tas knygas jausdavausi ne tokia vieniša ir galėjau pasinerti į turtingą pasaulį, kurio taisykles, man regis, įstengdavau perprasti. Ir mokykloje rašydama rašinius mėgindavau jas pritaikyti. Pamėgdžiodavau ritmą ir melodiją, aidėjusius galvoje tada, kai skaičiau vieną ar kitą mane itin įtraukusią knygą, bandydavau atkartoti tempą ir pavartodavau atmintin įstrigusius žodžius.

Tačiau niekada nerašiau vien tik sau, nerašiau dienoraščio, savo kambarėlyje nekurpdavau jokių pasakojimų. Rašydavau tik tada, kai liepdavo. Spėju, tai lėmė drovumas, baimė imtis kažko, kam neprilygstu, nuogąstavimas, kad gali nepavykti. Dėl tos pačios priežasties niekada nemaniau, kad galėsiu tapti rašytoja. Savaime suprantama, žinojau, kad yra tokia profesija, bet niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau tuo užsiimti. Kai manęs paklausdavo, kuo noriu būti, atsakydavau, kad norėčiau dirbti su gyvūnais arba kad man patiktų būti aktore.

Tačiau kai užaugau, nuo tam tikros akimirkos nebegalėjau nekreipti į tai dėmesio. Nerašydama jausdavausi be galo nelaiminga, be to, nebuvo jokių kitų dalykų, kurių taisykles iš tiesų perprasčiau.

– Apie tavo pirmąjį romaną „Smeigtukai“ rašytojas Paolo Giordano pasakė, kad sunku įsivaizduoti geresnį debiutą nei šis. Kokį įspūdį tau padarė tai, kad pirmoji knyga sulaukė tokio didžiulio pasisekimo?

– Skaitant P. Giordano žodžius ir kitų rašytojų per šiuos mėnesius išsakytas mintis apie mano knygą, apėmė jaudulys. Visada džiaugsiuosi dėl to, kaip romanas buvo sutiktas, ir būsiu už tai dėkinga.

Į viską reaguoju ir viską įsisąmoninu labai lėtai, tik prabėgus daugybei mėnesių suvokiu, kas iš tikrųjų įvyko, esu linkusi smarkiai nerimauti, susitelkiu į tai, kas galėtų nepasisekti, ir mažai gėriuosi tuo, kuo gyvenu konkrečią akimirką. Tik visai neseniai supratau, kad mano romaną išleido leidykla „Einaudi“, kad tiek daug keliavau jį pristatydama, kad dabar tai mano darbas, apie kurį vaikystėje niekada nedrįsau svajoti. Tikiuosi, kad kada nors permanysiu ir visa kita.

Smeigtukai yra tie dalykai, kurių Livija apakusi nebegalės matyti, maži kasdieniai dalykai, kurie dažnai būna patys svarbiausi ir iš kurių susideda mūsų pasaulis.

– Kaip gimė mintis parašyti šį romaną? Kodėl nusprendei pasakoti apie aklumą? Ir kas įkvėpė sukurti pagrindinę veikėją Liviją?

– Mintis apie romaną buvo beužgimstanti galvoje. Turine lankiau kūrybinio rašymo mokyklą, bet paskui prireikė trejų metų, kad tikrai suprasčiau, apie ką noriu rašyti. Kai sutikau literatūros agentę Raffaellą Lops, teliko garsiai papasakoti manyje giliausiai įsišaknijusią baimę – netekti regėjimo.

Mano senelis aklas, jis prarado regėjimą dėl priežasčių, kurios visiškai nesusijusios su pagrindinės veikėjos liga, tačiau jis mane visada žavėjo ir sykiu kėlė pasidygėjimą. Nepakenčiamas, piktas, priešiškas mums, savo šeimai, bet kažkuo įdomus pasakojimo prasme, nors buvau maža ir nepajėgiau iki galo suprasti, kodėl visuomet žvelgiu į jį smalsiu (ir išsigandusiu) žvilgsniu. Vėliau, bėgant laikui, suvokiau, kas mudu sieja: aš vienintelė šeimoje iš jo paveldėjau stiprią trumparegystę, be to, manęs niekada neapleido įtarimas, kad sykiu su ta yda paveldėjau ir dar kai ką – jo niūrumą, nesugebėjimą susidoroti su traumomis, instinktą apėmus nevilčiai nusitempti su savimi ir esančius šalia. Aišku, ši baimė nepagrįsta, bet dėl šito ji ne mažiau reali. Taigi pradėjau rašyti turėdama omenyje būtent tai, mergaitę, iš senelio paveldėjusią ligą, pigmentinį retinitą. Norėjau sužinoti, kas jai nutiks.

– Knygos pabaigoje esančiose padėkose paaiškini, kad pavadinime pavartotą žodį „smeigtukai“ nugvelbei iš Annos Marios Ortese apsakymo „Akinių pora“. Kodėl pasirinkai kaip tik šį žodį?

– Rašytojos A. M. Ortese apsakymą nešiojausi širdyje nuo tada, kai jį perskaičiau prieš begalę laiko. Kas be ko, jį prisiminiau supratusi, apie ką noriu rašyti. Vėl jį perskaičiau ir žodis „smeigtukai“ liko galvoje. Man patinka epizodas, kuriame rašytoja pavartoja šį žodį, kai pagrindinė veikėja Eudženija lankosi pas okulistą ir didžiuliame plakate mato mažas tarytum smeigtukai raides, būtent toks epizodas yra ir mano romane. Kai buvau tik įpusėjusi knygą, prieš išsiųsdama rankraštį leidykloms, parašiau negalutinį pavadinimą „Smeigtukai“. Leidyklai „Einaudi“ toks pavadinimas patiko ir tada, regis, rašant kitas knygos dalis, viskas sugulė apie tą žodį, įgavo prasmę. Smeigtukai yra tie dalykai, kurių Livija apakusi nebegalės matyti, maži kasdieniai dalykai, kurie dažnai būna patys svarbiausi ir iš kurių susideda mūsų pasaulis. Mažas tarytum smeigtukas – tai ir tam tikras dydis, tokiu taps Livijos pasaulis ligai progresuojant. Be to, Oidipas smeigia sau į akis sages, kai sužino tiesą apie save. Man susidarė įspūdis, kad, rodos, puikiai žinomame ir įprastame žodyje „smeigtukai“ glūdi daug prasmių ir kai kurios iš jų yra labai miglotos.

– Pagrindinei veikėjai patinka bėgioti, ji dalyvauja įvairiose varžybose. Romane viską aprašai labai detaliai. Kodėl Livija užsiima būtent šia sporto šaka?

– Viena vertus, dėl to, kad vaikystėje aš irgi bėgiojau, užsiėmiau atletika toje pačioje vietoje, kurioje ja užsiima Livija, be to, norėjau rašyti apie sporto šaką, apie kurią nusimanau. Kita vertus, gerai pagalvojus, bėgimas turi ir metaforišką prasmę: iš esmės Livija nuo mažumės bėga, norėdama pasprukti nuo kažko, ko ir ji pati nesuvokia, nuo ją sučiumpančio likimo, nors jos kojos ir greitos.

– Livijos ligą aprašei be galo išsamiai. Kaip į ją gilinaisi?

– Dar prieš parašydama pirmuosius romano žodžius susisiekiau su centru akliesiems ir silpnaregiams Romoje, pavadintu šventojo Alekso vardu. Aš tik iš dalies nusimaniau apie aklumą ir tų žinių nepakako, žinojau apie tai iš patirties su seneliu. Norėjau suprasti, kaip aklieji vaikšto, kai jų gyvenimus apgaubia tamsa, ką reiškia nematyti 2021-aisiais (absurdas, kad praėjo tiek daug laiko). Centre susipažinau su Marku, sergančiu pigmentiniu retinitu. Mudviem vaikštant po kiemą, jis papasakojo apie ligą ir apie save, atsakė į mano klausimus, aš įrašiau kai kuriuos dalykus, apie kuriuos jis kalbėjo, o visa kita gimė savaime.

– Iš kur žmonės, susidūrę su tokia sunkia liga, ir tie, kurie yra šalia jų, gali semtis jėgų gyventi toliau ir tikėtis, kad pavyks su viskuo susidoroti?

– Pasakysiu atvirai, neįsivaizduoju. Nežinau, iš kur semtis jėgų, kad įveiktum tam tikrus dalykus. Aš irgi nesu tikra, kad susidoročiau su viskuo. Nemanau, kad visada galima rinktis viltį, tai priklauso ir nuo išskirtinių sąlygų, kurias, be jokios abejonės, turi Livija. Dažnai man sako, kad Livija drąsi, galbūt iš dalies tai tiesa, bet aš visuomet maniau, kad ji – praradusi viltį. Išgyvenant traumą, neviltis ją paskatina veikti, tačiau tai nereiškia, kad jos gyvenime visada taip ir bus. Mano nuomone, reikia lygiai taip pat gerbti ir tuos, kurie pasirenka kitokį kelią, jaučiasi gyvenimo slegiami taip, kad nebeįstengia žengti nė žingsnio, nusprendžia pasiduoti. Niekada nesužinosime, kaip reaguosime į tai, kas mums nutiks.

– Gal galėtum papasakoti apie savo planus? Galbūt jau rašai naują knygą?

Kai tik galėsiu trumpam sustoti ir kur nors pabūti gana ilgą laiką, norėčiau vėl rimtai imtis rašymo. Norėčiau kiekvieną rytą pabusti tą pačią valandą, rašyti baruose, grįžti namo ir kamuotis dėl to, ką neseniai parašiau, – man trūksta šios rutinos. Jau keletą mėnesių galvoje sukasi nauja istorija, susijusi su mano amžiumi, su tuo, kas mane jaudina dabar, o ne tuo, kas jaudindavo anksčiau. Jei šiuos du dalykus galima atskirti...