Kaip teigia jis, roko opera „Eglė“ – viena geriausių Lietuvos istorijoje, tačiau tobulybei ir kūrybiniams laimėjimams ribų nėra.

– Roko operos „Eglė“ libretą Sigitas Geda rašė bene žymiausio mūsų tautos epo „Eglė žalčių karalienė“ motyvais. Tačiau S. Gedos librete žinomas siužetas – tik būdas perteikti gilesnį filosofinį kontekstą. Gal galite papasakoti plačiau, koks jis?

– „Eglė“ pirmiausia yra roko opera, vadinasi, muzikos vaidmuo čia labai svarbus. Džiaugiuosi, kad Laimis Vilkončius sugebėjo parašyti tokią stiprią muziką, kuri išryškina poetinio teksto esmę ir jį įprasmina. Šiuo atveju S. Gedos eilės ir L. Vilkončiaus muzika nekonkuruoja – jos atitinka, papildo viena kitą. Pagrindinė „Eglės“ libreto idėja – tai dviejų stichijų, žemės ir vandens, susidūrimas, kūrinyje metaforiškai keliamas tautų išlikimo klausimas. S. Geda remiasi „Eglės žalčių karalienės“ istorija, bet tik tiek, kiek tai padeda atskleisti mūsų būties ir filosofines temas. O L. Vilkončiaus muzika stipriai pakelia visas šias idėjas iki gražių meninių aukštumų.

– S. Gedos librete atsiranda naujas personažas – Rupūžė. Kokia jo vieta siužete?

– Iš tiesų S. Geda į žinomą siužetą įveda naują veikėją – Rupūžę, kuriam suteikia ypatingą vietą savo librete. Nepaisant neigiamų asociacijų lietuvių tautosakoje, „Eglės“ librete Rupūžė tampa išminties simboliu. Kai kada šis simbolis labai emociškai išgyvena dėl to, kas vyksta aplink, kai kada tik konstatuoja įvykius, tačiau bet kuriuo atveju jis yra pranašas ir tam tikros objektyvios tiesos skleidėjas.

– Minėjote, kad roko operoje „Eglė“ keliamas ir tautų išlikimo klausimas. Panašu, kad S. Gedos libretas aktualus ir šiandien?

– Žinoma, mums tai labai aktualu. Mano manymu, kuo toliau, tuo mažiau žmonių leidžia sau negalvoti, kas bus su lietuvių tauta po penkiasdešimties ar šimto metų, kas bus su jų vaikais ir anūkais. Man yra tai svarbu. Nesu toks kosmopolitas, kuris užmirštų, kokiai tautai priklauso. Ir šioje roko operoje tikrai apie tai kalbama. Esame tokioje situacijoje, kad jeigu ir toliau viskas taip vyks, mūsų tauta išnyks. Mes turime tai aiškiai sau pasakyti. Yra per mažai laiko, kad galėtume apie tai negalvoti.

Kuo toliau, tuo mažiau žmonių leidžia sau negalvoti, kas bus su lietuvių tauta po penkiasdešimties ar šimto metų, kas bus su jų vaikais ir anūkais. Man yra tai svarbu.

– Projektui surinktos neeilinės muzikinės pajėgos – kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir ritmo grupe roko operą atliks du chorai – Kauno valstybinis ir „Bel Canto“, taip pat solistai Monika Pundziūtė, Jeronimas Milius, Vladas Bagdonas, Česlovas Gabalis, Raimundas Juzuitis, Rafailas Karpis bei Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai. Papasakokite plačiau apie roko operos „Eglė“ muzikinę medžiagą. Kuo ji išsiskiria lietuviško miuziklo žanro kontekste?

– Mano nuomone, tai neabejotinai viena iš geriausių roko operų Lietuvos istorijoje. Taip pat neįsivaizduoju, kas geriau atliktų Žalčio partiją negu Jeronimas Milius. Kartu suprantu, kad šiame pasaulyje viskas yra labai reliatyvu – tobulybei ir kūrybiniams laimėjimams ribų nėra. Kaip galėtų būti geriau – laikas parodys.

– Liepos 1 d. roko operą „Eglė“ Vingio parke galės išvysti visi norintieji – renginys bus nemokamas. Ar dar turite planų ateityje rodyti šį kūrinį?

– Rugsėjo 2 d. „Eglė“ uždarys Pažaislio muzikos festivalį. Tiesa, šįkart tai bus koncertinis kūrinio atlikimas. O rugsėjo 8 d. pilnas roko operos pastatymas bus rodomas Palangos koncertų salėje. Čia renginys taip pat bus nemokamas – šimtmečio dovana Lietuvos žmonėms.

Šimtmečio dainų šventės atidarymo renginys L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“ įvyks liepos 1 d. 21 val. Vingio parke. Renginys nemokamas. Jį tiesiogiai transliuos LRT KULTŪRA.