G. Ručytė – atsidavusi muzikai, profesijai ir šeimai

Rudens pradžioje sutikta Vilniaus universiteo profesoriaus ir žurnalisto dr.Andriaus Vaišnio monografija "Gražinos Ručytės pianissimo: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais". Knyga apima 40 metų laikotarpį – 1949–1989-uosius, kuriuos įrėmina svarbūs herojės gyvenimo įvykiai: suėmimas bei tremties pradžia ir muzikinio kelio Lietuvoje pradžia.

Knygos autorius užsiminė: pokalbiai su žinoma pianiste nebuvę lengvi, veikiausiai dėl jos uždarumo ir reiklumo sau, tačiau savikritiškumas, dėmesingumas ir ištvermė – stiprieji G.Ručytės asmenybės bruožai, gelbėję sunkiu tremties laikotarpiu.

Nemaža knygoje ir socialinio-politinio konteksto, kuris, pasak autoriaus, vieniems esantis tarsi priminimas, kitiems, jaunesniems skaitytojams – aplinkybių paaiškinimas. Apie tai, kodėl knyga galėjo vadintis "Neužmušama katė" ir kokie buvo monografijos "Gražinos Ručytės pianissimo: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais" tikslai – pokalbis su jos autoriumi prof.A.Vaišniu.

– Knygą pavadinote "Gražinos Ručytės pianissimo: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais". Pavadinimas labai įvairialypis, akivaizdus ir šioks toks sarkastiškas tonas. Kodėl pavadinote būtent taip? Ar tai tuo pačiu ir aliuzija ar nuoroda į Dmitrijų Šostakovičių?

– Pavadinimas akcentuoja, ką yra svarbu biografijoje suprasti: žmogaus tapsmą asmenybe kintančiuose aplinkos kontekstuose. Kaip tik Dmitrijaus Šostakovičiaus – pasaulinio garso kompozitoriaus gyvenimo "antrasis planas", kai jis stalinizmo metais pradeda ir slapta kelis dešimtmečius kuria muzikinę satyrą, tačiau bijo ją pristatyti, yra tarsi kontekstinis rėmas kiekvieno kito, mažai žinomo artisto gyvenimui suprasti. Taigi tai nėra tik aliuzija, nes menininkai, ypač muzikai – kad ir kokie naivūs ir jautrūs jie yra – labai priklausomi nuo kultūros politikos. Muzikos, skirtingai nei knygos, negali uždaryti namų bibliotekoje, jai reikalinga sklaida – ryšys tarp atlikėjo ir klausytojo, tačiau jei repertuarą, jo formavimo tvarką nustato valdžia, net meilė klasikinei muzikai gali lemti politinį konfliktą.

– Esate užsiminęs, jog norėjote knygai duoti kitą pavadinimą –  "Neužmušama katė". Kokį ryšį šis turėtų su Gražinos Ručytės asmenybe?

– Visa priklauso nuo sudėliojamų akcentų: kadangi taip mano heroję apibūdino Judita Leitaitė, turiu pripažinti, kad ir pagal kitų žmonių suteikiamą charakteristiką jis taiklus. Tačiau tai būtų tik asmens atkaklumo, principingumo apibūdinimas. Galiu suprasti, kodėl ponia Gražina, kaip ji pati sako, kitiems galėdavo atrodyti vis nepatenkinta, kai siekė profesinio tobulumo. Neegzistuojant visiškam tobulumui, jo reikalavimas aukštai laikyti kartelę turbūt ne vieną nuvargina. Bet būdama griežta yra jautri ne tik muzikos, taip pat žmonių sunkumams. Labai daug yra žmonių, kurie parašė padėkos laiškus už įvairią pagalbą. Knygos pristatymo metu buvo perskaityta ištrauka iš Giedrės Kaukaitės laiško, su kuria profesinė partnerystė buvo nelengva, o vis dėlto dainininkė labai objektyviai įvertino visuomeninį Gražinos vaidmenį.

– Kokie G.Ryčytės asmenybės bruožai atrodo patraukliausi jums pačiam?

– Savikritiškumas ir dėmesingumas. Perskaičiau įvairius Gražinos interviu – ne tik sovietinio laikotarpio, bet ir naujausius: juose labai mažai kalba apie savo pasiekimus, nes, kaip suprantu, tai kyla iš reiklumo sau. Todėl tas kritikos kriterijus kitiems pamatuojamas savotiška savianalize. Manau, Gražina yra stipri pritraukti kitus ir lieka ištikima tiems, su kuriais pradeda dirbti.

– G.Ručytė yra gana santūri pasakoti savo asmenines patirtis. Kokie buvo pokalbiai su ja? Viename interviu užsiminėte, jog nelengvi.

– Viena, kai yra pokalbis prie kavos ir jis neįrašomas, neskirtas publikuoti. Kas kita – gyvas prisiminimas apie žmones ir įvykius, kurie gali kiekvienam mūsų atrodyti skirtingai. Todėl pašnekesiai užtruko. Gražina savo atžvilgiu yra kuklus žmogus; manau, teisi buvo Danguolė Juodikaitytė, pasakydama: "Gražinutė save nuvertina". Ji tarsi nuolat svarstanti: o jei esu padariusi gerai, ar tai neturėjo būti geriau; o jei pasielgiau taip – ar tai buvo teisinga? Šis bruožas iš tikrųjų turėjo įtakos aptariant įvykius. Pasakyčiau ačiū ir Landsbergių dukrai Birutei, kad kartą pritarė mano požiūriui, palaikė beskaitant rankraštį.

– Kiek atvira tuomet yra pati knyga?

– Tiek, kiek sakytinė istorija turi vertės dokumentine prasme: štai faktai ir žmonės kontekstuose. Dėmesingam skaitytojui ji – remiantis Aukse Balčytiene – subtiliai atvira.

– Kiek knygoje yra herojės ir kiek jūsų paties – juk rašote ir grožinę literatūrą. Gausu joje ir pianistės draugų, ir kolegų pasakojimų intarpų.

– Apsibrėždamas laikotarpį, kad knyga turėtų motyvą, pasirinkau profesinės aplinkos žmones, kurie sakytų, ką mano apie darbą su p.G.Ručyte. Gražinos santykis su žmonėmis palaikomas gebant įsiklausyti – tai veikiau ne niūrumo, o dėmesingumo ypatybė. Manau, kad jai tai padeda suprasti kitą žmogų, bet kiek ir kas ją išklausydavo, ar jos rūpinimasis kitais būdavo pastebimas – jau kita santykio pusė. Sakytinės istorijos žanras, ypač kai remiesi ir archyviniais dokumentais, leidžia mąstyti ir teikti apibendrinimus. Kadangi meno ir politikos sąveika seniai domiuosi per įvairių istorinių asmenybių likimus, leidžiu sau knygoje slysti į apibendrinimus.

– Kokios aplinkybės suvedė knygai? Minėjote, jog pačiu pirmuoju atspirties tašku tapo istorija apie tremtyje pavogtą, o vėliau sugrįžusį Gražinos Ručytės akordeoną, kurią net įvardinote kaip tam tikrą likimo ženklą. Bet ar tai buvo pakankama paskata ilgam ir sudėtingam darbui?

– Daugiau kaip prieš du dešimtmečius vis tekdavo susitikti, kai Vytautas Landsbergis buvo Seimo Pirmininku. Bet tai fragmentiški, formalūs "šmėstelėjimai". O šį kartą, Valstybingumo erdvės Nacionalinėje bibliotekoje atidarymo metu, kai buvo parodytos V.Landsbergio bibliotekos knygos, kurių perdavimu pasirūpino Gražina, užsikalbėjome. Prasidėjo nuo knygelės, kurią nuomotame kambaryje pasiekė Angaros vandenys, bet paskui sutarėme pasikalbėti apie platesnes patirtis. Nuotykiai su akordeonu ar knygomis – tik detalės, nes svarbiau suprasti jausminius ir profesinius išgyvenimus.

– Knygoje aprėpiate 40 metų laikotarpį – 1949–1989 metus: nuo tada, kai Gražina Ručytė buvo suimta, iki jos profesinio kelio Lietuvoje pradžios. Ar ryškiai šiame pasakojime atskleidžiamas sociopolitinis kontekstas?

– Gyvenusiajam sovietmečiu kontekstas yra kaip priminimas, remiantis dalykais, kuriuos toks skaitytojas gali būti primiršęs. O štai jaunesnės kartos žmogui – manau – pakankamai tirštas aplinkybių paaiškinimas, įskaitant faktus išnašose. Todėl, galvodamas apie tą skaitytoją, įpinu kai kurių detalių tam tikru kontrasto principu, kad žmogus suvoktų absurdo gylį ir plotį: štai sovietinė propaganda giriasi, kad jau galima skristi moderniu keleiviniu lėktuvu iš Maskvos į Irkutską, o tuo pat metu šimtai važiuoja į nemokamą kelionę prekiniuose (gyvuliniuose, vadintuose "krasnuchomis") vagonuose, kur yra gultai ir kibiras balandos stotelėje. Nusikalstama realybė neskleidžiama, bet kaip tik ji yra pagrindinis gyvenimo lygio "standartas" ir rodiklis.

Kadangi bet kurios tematikos praeitis – lyg sudužęs veidrodis, jos atspindžio rinkimas turi būti atsargus ir kruopštus, kad būtų suprantamas.

– Koks buvo knygos tikslas (-ai)? Labiau koncentravotės į pačią asmenybę, pedagoginius ar muzikinius kontekstus, ar išlikimo sudėtingu sovietmečio laikotarpiu momentą?

– Pažinti žmogų, kuris geba ne tik savimi, bet ir savo aplinkos – artimos ar tolimesnės žmonėmis rūpintis, juos ugdyti, taip pat ugdytis. Kadangi bet kurios tematikos praeitis – lyg sudužęs veidrodis, jos atspindžio rinkimas turi būti atsargus ir kruopštus, kad būtų suprantamas. O sovietmečio tyrimų nebus per mažai, juolab kad jau nėra daug žmonių, kurių brandžiausią gyvenimą likimas įterpė į tą santvarką tarsi pasišaipydamas: na, štai, dabar parodyk, kaip gebi išlikti, prisitaikyti ir siekti to, ko širdis geidžia tokioje valstybėje, kuri pati yra sau pavojus. Tarsi zooparkas be aptvarų. Knyga apie tai. O tas, kuris studijuoja muziką, ras net ir metodikos patarimų – ne tik knygos herojės, bet ir kitų to laikotarpio asmenybių.

– G.Ručytė – pianistė ir pedagogė, kurios profesinis kelias formavosi nevienalytiškai, be to – ne itin palankiomis sąlygomis. Tačiau jos patirtį ir profesionalumą įvertino ne vienas muzikinio pasaulio atstovas. Ko iš jos galėtų – ar veikiau turėtų – pasimokyti jaunas šių laikų muzikantas?

– Ištvermės. Ji mokėsi būti kantri – juk tai beveik pats sudėtingiausias dalykas, tarkim, aukštojoje mokykloje? Studentas nenori susikaupti ir jam lengviausia apkaltinti profesorių. G.Ručytei irgi panašiai nutinka, bet paskui grįžta pas fortepijono klasės pedagogą ir lieka iki šiol jam dėkinga.

– Ką svarbaus ji įneša Lietuvos muzikinės kultūros raidos kontekstuose? Ar ši tema knygoje vystoma plačiau?

– Kiekvienas menininkas yra unikalus. Tik televizorius pripratina, kad yra vienas išskirtinis dainininkas, o kiti – ten kažkur teatre ar koncertinėse salėse. Jeigu G.Ručytė, kaip pabrėžia amžiną atilsį Virgilijus Noreika, padėjo parengti jam paskutinį stambiausią vaidmenį – Otelą, štai jums ir yra įtaka. Žiūrovui, klausytojui svarbus kūrinio vientisumas – jis juk nesigilins, o kokie tie koncertmeisterio – repetitoriaus vaidmenys. O dirbo su labai daug garsių dainininkų – pradedant Gražina Apanavičiūte ir baigiant Vaclovu Daunoru ar Regina Maciūte. Na, jei tiksliau – gal pradedant Georgu Otsu, tačiau klausiate apie lietuvių muzikinę kultūrą.

Ji pirmoji atliko naujus daugelio lietuvių kompozitorių kūrinius, parengdama juos premjeroms su solistais. Vadinas, taip išsiplėtė muzikinė kultūra tada, su tais klausytojais, kuriems rūpėjo ne plakatinės, propagandinės muzikos dalykai, o gera muzika. Štai kodėl nėra taip paprasta sutikti su "nuoboduliu", priskiriamu sovietmečio visuomenei. Ji sukūrė savotišką partnerystės modelį: "pianistas-dainininkas" abu vienu. Tai yra pabrėžęs ir maestro Donatas Katkus. Muzika yra efektyviausia komunikacija, taigi muzikinės sklaidos meistriškumas yra milžiniškos įtakos veiksnys. Žmogaus įtakos veiksnys atsiskleidžia per ryšį su kitu žmogumi, kuris, dalindamasis jausmais ir žiniomis, irgi tobulėja. Pritrunkame kritiškumo tai suvokti ir dažniausiai minios mano, kad milijonams žinomas vardas yra įtakos kriterijus. O kaip šis procesas vyksta, kur jis prasideda? Jei dar Sverdlovske Gražina ne tik koncertuodavo, bet ir akomponuodavo asmenims, kurie vėliau augo ir tapo operos žvaigždėmis, vadinas, ji irgi turėjo jiems įtakos. Bet juk yra pasipūtėlių, kurie, tapę įžymybėmis, sako: ,,Aš viską pasiekiau pats!".

– Koks jūsų paties santykis su muzika? Bent jau literatūrinio tikrai būta – parašėte libretą Algirdo Martinaičio operai "Pasaulio dangoraižis".

– Kaip klausytojo – itin artimas. Kadangi mokiausi fortepijono, galiu suprasti muzikinę kalbą ir muzikų kalbą, todėl galiu patikrinti dukrų muzikos pamokas. Nors pats fortepijono pamokas mokykloje nutraukiau ėmęs jas praleidėti, nes smagiau tuo metu atrodė žaisti futbolą. Esu parašęs dar du libretus, bet tai yra tarsi laisvalaikio įdomybė. Jūsų minimos operos pastatymas – tai veikiau patirtis, kokia Lietuvoje yra kultūros  ir jos įstaigų vadyba: pasirodo, likus trims dienoms iki premjeros, galima nesiskaityti ne tik su solistais, bet ir su visu orkestru, ir pats autorius – kompozitorius bejėgis. O šios knygos pristatymo metu ir Jūratė Katinaitė, ir Judita Leitaitė prabilo apie šiuolaikinę muzikos atlikimo ir supratimo krizę. Iš tikrųjų, kai šiuolaikinės technologijos padeda kurti ar juolab atlikti kūrinį, skirtą minioms, tarsi tampa nesvarbu, kas gyva – kas ne. Muzikinė erudicija sudedama ne tik iš techninio simbolių atpažinimo, bet juk pirmiausia – iš jausmų suvokimo, kaip juos perteikti, ką reikia žinoti iki paspaudžiant. Esu dėkingas poniai Gražinai už pastabą mano dukrai, kaip girdėti garso spalvas pagal trukmę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jo

Jo portretas
Šlykštukai pasprinkit savo komentarais

Sako

Sako portretas
kad ji labai pikta ir pasipūtusi moteris

istor.

istor. portretas
Kažkokią nesąmonė yra parašyta ,koks dar trėmimas buvo 1989 metais .Nu žinai,matomai susiveikė tremtinio statusą ir nemažą kompensaciją su visom privilegijom tremtiniui.Tokių yra apsišsukelių ne vienas.
VISI KOMENTARAI 14

Galerijos

Daugiau straipsnių