– Gal galite šiek tiek papasakoti apie save? Ką apie jus sužinoję žmonės nustebtų?

– Po mokyklos nebaigiau jokio universiteto – anksti pradėjau dirbti. Dvidešimt kelerių persikėliau į Londoną ir įsidarbinau sporto transliacijų režisieriaus asistente, daugiausia dirbau prie bokso varžybų, todėl praleidau nemažai laiko įvairiuose bokso ringuose Las Vegase. Po kelerių metų pati tapau režisiere, rengiau pramogines ir gyvenimo būdo laidas. Be to, kurį laiką dirbau žurnaliste, buvau „Elle“ žurnalo vyriausioji redaktorė Švedijoje. Nuo vaikystės svajojau tapti rašytoja, dar labai jauna pradėjau kurti poeziją ir apsakymus. Parašyti romaną ryžausi augindama sūnų – rašydavau rytais, jam dar nenubudus, ir vakarais po darbo, kai jis užmigdavo. Tai buvo lėtas procesas, bet 2007 m. išleidau pirmąją savo knygą. Nuo 2016 m. taip pat dirbu scenariste, parašiau scenarijų „Netflix“ serialui „Bonus Family“ (liet. „Papildoma šeima“).

– Kaip susidomėjote šeiminių santykių tema?

– Kai sutikau savo vyrą, abu jau buvome išsiskyrę ir turėjome vaikų, tad abiem tai buvo antroji šeima. Mane nustebino, kaip tokios šeimos dinamika skiriasi nuo pirmosios šeimos. Mėginau susigaudyti tuose santykiuose ir patirtyse. Mes stengėmės viską daryti teisingai, bet vis kas nors susiklostydavo ne taip. Todėl ir ėmiau atidžiau analizuoti painius šeimos santykius tiek asmeninėje plotmėje – terapijos metu, tiek ir rašydama romanus, scenarijus.

– Romano „Skyrybos“ siužetas itin įtraukiantis – kai kur kūrinys primena įtempto veiksmo detektyvą. Kaip pavyko sukurti tokią įtampą?

– Pamėginau įsijausti į pagrindinės veikėjos būseną – įsivaizdavau, kad esu moteris, išgyvenanti netikėtas skyrybas po daugybės metų, praleistų su žmogumi, su kuriuo jaučiausi saugi ir užtikrinta. Bėja visai nenujaučia, kad ją paliks, o toks scenarijus man kelia baimę: nesuprasti kas vyksta, kai pasaulis, kurį pažinojai, tarsi išslysta tau iš po kojų; nežinoti, kas tavęs laukia ir kaip visa tai ištverti. Taigi, norėjau, kad romano pradžia išgąsdintų ir kartu sukeltų intrigą – kas po galais darosi Niklui? Norėjau, kad skaitytojai susitapatintų su pagrindine veikėja ir paklaustų savęs: o jeigu taip nutiktų man? Labai mėgstu netikėtus siužeto posūkius ir įtemptą veiksmą, rašydama ne visada žinau, kas netrukus nutiks, bet dėl to rašymo procesas tampa tik dar įdomesnis. Pati nekantrauju pereiti prie kito puslapio, nes noriu išsiaiškinti, kas bus.

Leidyklos nuotr.

– Ar savo kūryboje remiatės asmenine patirtimi ir tikromis gyvenimiškomis istorijomis? Galbūt romanas „Skyrybos“ paremtas realios poros istorija?

– Daug tyrinėjau skyrybų temą – kalbėjausi su įvairiais žmonėmis, draugais, permąsčiau ir savo patirtis. Aiškesnis savęs pačios ir ankstesnių savo santykių suvokimas labai padėjo rašant šį romaną. Be galo sunku pasakyti, kiek, ko ir iš kur atėjo. Tai grožinės literatūros kūrinys, bet rašydamas dirbi su viskuo, ką turi, ir pasitelki tai, ką pats patyrei, girdėjai, skaitei, matei, o tada dar daug ką išgalvoji. Pavyzdžiui, rašydama apie namą Gotlando saloje galvojau apie savo uošvio namą, bet romane pertvarkiau jį taip, kaip man reikėjo. Bėjos ir Niklo butas Stokholme iš tiesų yra mano mokyklos draugės butas, kuriame vaikystėje praleidau daug laiko, – mintyse jį irgi pertvarkiau taip, kad tiktų Bėjai ir Niklui. Rašant vis ką nors sukuri ir perkuri. Tačiau pats pasakojimas sukasi apie mano pačios didžiausią baimę – nuo jos ir pradėjau, mėgindama įsivaizduoti, kas būtų, jei ta baimė pasitvirtintų.

– Kodėl pasirinkote aprašyti būtent Stokholmą ir Gotlando salą?

– Abi šios vietos artimos mano širdžiai, tik dėl skirtingų priežasčių. Pati užaugau romane aprašomame Stokholmo kvartale, bet nerašiau apie jį nė vienoje ankstesnėje savo knygoje, nes ta prestižinė miesto zona man kelia dvejopų jausmų. Vis dėlto pajutau, kad ji labai tinka šiai istorijai ir veikėjams, tad teko mintimis grįžti į vaikystę. Gotlande praleidau daug vasarų viešėdama savo uošvio namuose, be galo mėgstu šią Švedijos dalį. Ieškojau vietos, kurią Bėjai būtų labai skaudu prarasti, kai Niklas ją palieka.

Atrodo, kad mano knygos leidžia skaitytojams šiek tiek geriau suprasti save ir juos supantį pasaulį.

– Kaip manote, kodėl „Skyrybos“ Švedijoje sulaukė tokio didelio skaitytojų dėmesio?

– Aš rašau apie kasdienius santykius, dėl kurių taip stengiamės, bet vis tiek liekame nusivylę. Man atrodo, skaitytojams pavyksta susitapatinti su šia patirtimi ir veikėjais, kurie turi trūkumų: jų jausmai ir elgesys – netobuli, mintys kartais net labai bjaurios, tačiau jie iškelia į paviršių dalykus, kuriuos retai aptarinėjame ar patys sau pripažįstame. Atrodo, kad mano knygos leidžia skaitytojams šiek tiek geriau suprasti save ir juos supantį pasaulį.

– Kodėl, Jūsų manymu, tiek daug žmonių laikosi įsikibę santykių ir dėl jų kovoja, nors akivaizdžiai nebesijaučia laimingi ir mylimi? Kodėl tiesiog nepasitraukia?

– Sakyčiau, viena pagrindinių žmogaus baimių yra būti vienam. Mes pasirengę padaryti kone viską, kad tik mūsų nepaliktų. Net jei nesame laimingi, bloguose santykiuose jaučiamės saugiai – jie mums pažįstami, nuspėjami. Nežinomybė kažkodėl daug baisesnė, todėl daugelis iš mūsų renkamės linkti saugioje vietoje, užuot ją palikę.

– Kokių reakcijų apie savo romaną sulaukėte iš skaitytojų?

– Viena jautriausių žinučių, kurią gavau pasirodžius romanui „Skyrybos“, atėjo iš moters, kuri visą gyvenimą pyko ant tėvo, nes šis paliko jos mamą. Ji rašė, jog perskaičiusi mano knygą suprato, kad galbūt jos tėvų istorija turi ir kitą, jai nežinomą, pusę, ir pagaliau atleido savo tėvui. Nors abu jos tėvai jau mirę, ji teigė atradusi ramybę, kai ėmė kitaip galvoti apie jį ir tai, kas nutiko. Norėčiau, kad skaitytojai pradėtų užduoti sau daugiau nepatogių klausimų ir kad santykiuose labiau pasistengtų suprasti kitą žmogų.

• Nepaprasta romano „Skyrybos“ sėkmė – ne tik meistriškai sukurtas siužetas (kai kur primenantis įtemptą detektyvą), bet ir subtilus, tiriantis autorės žvilgsnis į šeimos kasdienybę ir jos iššūkius šiuolaikiniame pasaulyje. Tai įžvalgus, emociškai stiprus kūrinys, atskleidžiantis, kaip greitai gali pasikeisti mūsų gyvenimas ir kaip svarbu rasti jėgų judėti pirmyn.

• Romane pasakojama apie iš pažiūros tobulą šeimą, gyvenančią prestižiniame Stokholmo kvartale. Tačiau kasdienę ramybę netikėtai sudrumsčia vyro žinutė žmonai: „Namo negrįšiu.“ Niklas dingsta iš Bėjos gyvenimo be jokių paaiškinimų, tačiau ši pasiryžta gelbėti santuoką. Tik ar Niklo veiksmai iš tiesų visiškai netikėti? Ar tas, kuris išeina, tikrai kaltesnis už tą, kurį palieka? Kas iš tiesų slypi už gražaus santuokos fasado?

• Knygą lietuviškai išleido „Tyto Alba“, išvertė Greta Alminaitė