– Užsibuvęs vėsus oras neleido džiaugtis pavasariu, bet gamta atgyja su dideliu pagreičiu. Dabar nepaleidžiate fotoaparato iš rankų?

– Dabar yra pats darbymetis – kai kurie paukščiai jau išsiperėję, beveik visi žvėrys atsivedę jauniklius. Daug gyvūnų dabar iš buveinių išviliojo nauji pasėliai bei žolės. Kiekvieną dieną pražysta naujos gėlės, knibžda gausybė vabzdžių, pradėjo skraidyti drugeliai. Maždaug iki liepos mėnesio judėjimo gamtoje daugiausia. O rugpjūtį gamtoje jau prasideda ruduo. Aišku, šiuo metu daugiausiai mano dėmesio reikalauja dar tik prieš kelias savaites pasaulį išvydęs naujas šeimos narys, tad gyvūnai mažiausiai rūpi (juokiasi).

– Fotografuodamas bene labiausiai būnate priklausomas nuo oro sąlygų?

Gamtos pasaulyje surandu ramybę, tikrai nesu minios žmogus.

– Iš dalies taip – jeigu oras blogas, žvėrys neina į lauką, jei karšta, irgi nesirodo. Kai vėjuota ir daug kraujasiurbių, tada gyvūnai išlenda į palaukes, o stipresniam vėjui esant žiemą kaip tik slepiasi. Taigi svarbiausias dalykas – tiek fotografijos, tiek biologijos žinios. Gali turėti geriausią techniką, tačiau nepažįstant žvėries jo gerai nufotografuoti nepavyks. Be to, skirtingi individai savaip reaguoja į žmogų.

Yra paukščiai, kurie nori fotografuotis ir kurie – ne. Su tokiais tiesiog nevargsti. Svarbiausias dalykas padaryti taip, kad patys pas tave ateitų. Tam reikia atlikti žvalgybą ir tada jau tykoti. Šiaip sėkmė pasiekiama, kai nuotraukoje yra trys dalykai – norimas objektas, gražus fonas ir tinkama šviesa. Bet dažniausiai visų jų vienoje nuotraukoje nebūna.

– Daug nesėkmių lieka už kadro?

– Sėkmingų atvejų šiaip pasitaiko maždaug pusė. Štai penkis kartus eini žiūrėti tos pačios gėlės, lauki, kada ji pražys, bet tada saulė ne taip ją apšviečia ar dar kas. O su judančiais objektais daug sudėtingiau.

– Ilgos laukimo valandos, įkyrūs uodai... Visam tam prireikia nemažos kantrybės.

– Ji išties atsiduria paskutinėje vietoje. Tiesiog prisitaikai, tinkamai apsirengi. O toliau sėdi ir lauki – žaidi telefonu arba „feisbukini“ (juokiasi). Aišku, kartais prie žvėrių prislinkti prireikia laiko – 50 metrų sėlini kokias dvi valandas. Tai pareikalauja daugiau kantrybės.

– Kiek ilgiausiai teko budėti slėptuvėje?

– Ant kėdutės atsisėdus beveik visiškai nejudant – vienuolika valandų spaudžiant nemenkam šaltukui. Šiaip slėptuvėje – šešiolika valandų. Be abejo, negali nei valgyti, nei gerti, nei į tualetą užsimanyti. Jei tokie dalykai sukliudytų nufotografuoti porą metų ieškotą gyvūną, būtų visiška nesąmonė.

– Jūsų diena prasideda ir antrą valandą ryto. Lengvai pakeliate tokį ritmą?

– Nieko, eini gultis pirmą nakties, antrą atsikeli ir važiuoji į mišką. O po trijų tokių dienų „lūžti“ ir miegi kelias paras. Aišku, įvairiai būna. Tačiau vasarą sunkiau, nes švinta labai anksti. Dabar norint pagauti gražiausią prieš pat saulės patekėjimą būnančią šviesą reikia keltis pusę trijų.

– Sveikatai toks chaotiškas gyvenimo būdas neatsiliepia?

– Dabar dar ne, juk esu visai jaunas. Tačiau vėliau neišvengiamai atsilieps tiek netvarkinga mityba, tiek stresas. Kol organizmas dar neduoda ženklų, bandau daug visko padaryti. Beje, per pastaruosius septynerius metus rimtesnį peršalimą nebent kokį kartą pasigavau. Juk būnu gryname ore, nėra jokių žmonių sambūrių ir ligų. Vienas sau miške sėdi ir viskas. Gamtos pasaulyje surandu ramybę, tikrai nesu minios žmogus.

– Teko gaudant kadrus susidurti ne tik su kurioziškomis, bet ir gyvybei pavojingomis situacijomis?

– Labai stipriai stengiuosi nerizikuoti. Visada apgalvoju atsarginį planą. Jei skęstu kokioje pelkėje, tai su nardymo kostiumu. Taigi nors jaučiu, kaip traukia, bet žinau, kad nenuskęsiu. Kad ir šį sekmadienį nusiyriau gumine valtimi penkis šimtus metrų iki salos, pradėjau plaukioti su didžiulės gulbės pavidalo slėptuve ir fotografuoti paukščius. Grįžęs pamačiau, kad pusė valties beveik išsileidusi, bet pripūsti jos galimybės nebuvo. Tačiau sugebėjau parplaukti. Esu užšalęs su gumine valtimi plaukdamas Nemunu – mačiau, kaip tiesiog akyse užšąla ledas ir sukausto valtį. Vėliau kažkaip prakirtau ledą ir šiaip ne taip iki kranto nusigavau.

– Ne tik nuotraukomis, bet ir tokiomis istorijomis bei šmaikščiais pastebėjimais su gerbėjais nuolatos dalinatės socialiniuose tinkluose. Tai sugulė ir į ką tik pasirodžiusią knygą.

– Išties žodį dar tik mokausi gaudyti. Bet jei kol kas tai žmonėms patinka, vadinasi, kažką darau gerai (juokiasi).

– Dažnai keliaujate ir po mokyklas. Ar įdomi gamta šiuolaikiniams „asfalto“ vaikams?

– Jie kartais žino daugiau, nei arčiau gamtos gyvenantieji. Ką tik vienoje Kauno mokykloje sutikau puikius ketvirtokus – kai kurie net žino sudėtingesnių dalykų nei mokytojas. Aišku, yra tokių, kuriems niekas nerūpi. Bet visada atsiras tų, kurie sėdi išplėtę akis, klausosi, patys atsakinėja į klausimus.

– Galbūt savo vaikams perdavėte ne tik meilę gamtai, bet ir fotografijai?

– Devyniolikmetis sūnus daugiau fotografuoja žmones, gatves. Kai vaikštinėjame su mažąja – septynerių dukra, vardiju jai visas gėles, vabalus, paukščius ir kitus gyventojus. Miškas – harmoningai suklostyta visuma. Norisi perduoti šį žinojimą ir patirtį.