Filme ryškiai akcentuojamos pavydo ir konkurencijos tarp draugų ir pramogų pasaulio užkulisiuose temos. „Gardutė“ gvildena šiandienos visuomenei svarbias temas. Kulinarinis konkursas realybės šou formatu tampa metafora apie tai, kaip neretai visuomenėje išorinis blizgesys ir žmogaus statusas tampa svarbesni nei tai, kas slypi žmogaus viduje. Šis siužetas filmą paverčia savotiška socialine drama.

Sarkastiški dialogai, stereotipų šaržavimas ir realybės šou užkulisių mėgdžiojimas pabrėžia pramogų industrijos absurdiškumą ir kaip pramogų pasaulis keičia žmones. Pagrindinės veikėjos Ona ir Saulė, kurių vaidmenys atitenka Elenai Ozarinskaitei ir Agnieškai Ravdo, į realybės šou patenka melo keliu, prisistačiusios kaip profesionalios šefės. E. Ozarinskaitės ir A. Ravdo vaidyba puikiai perteikia veikėjų kontrastus: Saulė – naivi, tačiau ambicinga svajotoja, Ona – praktiška ir racionali, bet kartu ir emocionali. Aktorės natūraliai įsilieja į komiškas situacijas, išlaikydamos žiūrovų dėmesį ir simpatijas viso filmo metu. Melagingas prisistatymas vėliau išaiškėja, tačiau draugės vis tiek tampa karikatūrinėmis provincinio kaimo veikėjomis, kurios pelno žiūrovų simpatijas. Taip perteikiamas šou formatas, kuriame autentiškos asmenybės dažnai padeda kurti sensacijas.

I. Jūraitės nuotr.

Dar vienos melo ir fasadiškumo pinklės atsispindi Emanuelio personaže, kurį suvaidino Leonardas Pobedonoscevas. Realybės šou prodiuserių sukurtas netikras prancūziškas akcentas, tariamas rafinuotumas tik dar tiksliau iliustruoja pramogų industrijos polinkį į tuštybių teatrą. Verta paminėti, kad sukurtas lengvas aktoriaus akcentas buvo komiškai įtikinamas, o įkūnytas charakteris meistriškai atskleidė Emanuelio išorinį žavesį ir vidinį nebrandumą. Tačiau šio veikėjo melas perėjo ir į asmeninį gyvenimą ir išliko santykiuose su Ona. Per skaudžios tiesos akistatą tai buvo paskutinis lašas santykiams nutrūkti.

I. Jūraitės nuotr.

Sabotažas, kaip neatskiriamas realybės šou komponentas, tampa svarbiu draminiu ir komišku faktoriumi. Profesionali virtuvės šefė Bruknė, kurią įkūnija Lietuvoje gerai žinoma aktorė Lina Rastokaitė, pateikiama kaip tipinė antagonistė. Aktorei puikiai pavyko įnešti profesionalios šefės stereotipų, suteikiant personažui ryškų dramatizmą, kuris priverčia žiūrovą jos nemėgti, bet ir kartu gerėtis meistrišku manipuliavimu. Siekdama pagrindinio tikslo, Bruknė kelia intrigas, manipuliuoja, papirkinėja ir meluoja viso filmo metu. Tai puikiai atspindi žmonių konkurencingą prigimtį ir iliustruoja, kaip tam tikrose situacijose moralinės ribos tampa daug lankstesnės.

I. Jūraitės nuotr.

Kalbant apie filmo vizualinę estetiką, tai yra daugiau nei fonas. Valgykla „Gardutė“ vaizduojama kaip paprasta, netgi atgyvenusi erdvė, kurioje kupina rudų, gelsvų ir pilkų atspalvių. Manau, puikus buvo pasirinkimas valgyklos netobulinti, vaizdas išliko autentiškas ir daugumai žiūrovų matytas. Realybės šou kontrastuoja savo blizgesiu, ryškiomis spalvomis, modernumu ir nepriekaištingu apšvietimu. Tai veiksminga pasakojimo priemonė, kadangi valgyklos ir realybės šou kontrastas atskleidžia skirtumus tarp paprasto, pažįstamo, tikro gyvenimo ir išorinio blizgesio, po kuriuo slypi melas, paviršutiniškumas ir konkurencija. 

I. Jūraitės nuotr.

Šis filmas patiks ne tik lengvos lietuviškos komedijos mėgėjams, bet ir tiems, kurie mėgsta filmuose ieškoti gilesnių istorijos ar subtilios ironijos sluoksnių. E. Vertelytės režisūra, mano nuomone, yra viena stipriausių filmo dalių. Ji puikiai sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp humoro ir rimtų socialinių temų, todėl tai tampa daugiau nei pramoginiu filmu. Aktoriai išlaiko reikiamą chemiją ir įtikina, kad jų veikėjai iš tiesų gyvena tarp šių dviejų pasaulių. Žiūrėti filmo keliavau be jokių išankstinių nuostatų, kurios sklaidė internete, filmas puikiai tinka norint lengvo, suprantamo ir patrauklaus kino vakaro su draugais ar šeima. „Gardutė“ – tikrai skanus lietuviško kino kąsnis, kuriame puikiai suderintos pramogos ir aktualios gyvenimo temos. Kviečiu nesidrovėti ir paragauti!