„Geišos išpažintis“ – tuščias melodramos švytėjimas

Yra toks žanras – muilo drama. Kai Meksikos serialų vertybės persikelia į didįjį ekraną su Holivudo brangakmenių spindesiu. Tada nieko nepaveiksi – priverstas žiūrėti į visas įmanomas grožybes su visais įspūdingo reginio požymiais. Tuomet jau nebegelbsti niekas. Nei Stiveno Spilbergo pavardė ties prodiuserių sąrašu, nei „Čikagos“ „Oskarai“ ties režisieriaus Robo Maršalo pavarde. Netgi žavioji Zi Zang neužgožia tuštybės pojūčio savo kūno išraitymais. Tiesiog vilkiškai ganai į ją akis, ir tiek „Geišos išpažinties“. Ganai akis į tai, kas juostai pelnė tris „Oskarus“. Tiesa, dvi statulėlės gerokai antraplanės, iš techninės srities. Už dekoracijas ir kostiumus. Vienas apdovanojimas – esminis. Negali gi akies meistras Dionas Bibas prastai filmuoti. „Nakties įkaitas“ ir „Ekvilibriumas“ – jo intuicijos darbeliai. „Geišos išpažintis“ nufilmuota juvelyriškai. Su didžiuliu žinojimu, kas patrauklu, ir begaliniu įkvėpimu. Tik gal per daug peizažiška ir išpūstai didinga. Per daug apskaičiuota ir tikslu.

Be abejo, prieš kokį penketą metų šią epinę melodramą būtų pavadinę konkrečiu šedevru. Ir „Oskarų“ būtų daugiau ir publika rinktųsi gausiau. Dabar – tiesiog tvarkingai sustyguotas filmas su teisingai sudėtais taškais. Tie taškai nei jaudina, nei erzina. Yra kaip yra. Vienodai „susivirškina“ – ir gyveno kartą... ir mylėjo sykį. Ką pamatysime, aišku, vos prasidėjus pasakojimui. Daug sykių girdėta daina, net kokia tobula ji bebūtų, naujai nebenuskamba...

Nešviečia „Geišos išpažintyje“ ir trys garsiosios seksualiosios Azijos kino žvaigždutės. Tiek Zi Zang, tiek Gong Li su Mišele Jo yra nenuginčijamai talentingos aktorės. Tačiau pirmosioms dviem stipriai maišo angliški dialogai, jos sunkiai įsijaučia į sau svetimus vaidmenis, ką ir bepridursi. Stengiasi labai, bet dažnai rezultatas būna kiek dirbtinis. Mišelei Jo žymiai lengviau. Ji labiau ištobulinusi anglų kalbą, nors taip pat šiek tiek jaučiasi ne savo rogėse. „Paskutinio samurajaus“ atradimas Kenas Vatanabė ir „Geišos išpažintyje“ neprapuola, tačiau jo veikėjas pasimeta bendroje pasakojimo tėkmėje. O tėkmė srauni. Visko joje pilna. Nuo meilės iki prievartos, nuo meditacijos iki karo. Pagrindinė problema – filmas labai jau ištęstas. Gerai žiūrimus epizodus keičia nevykusios monotoniškos scenos. Susižavėjimas praskiedžiamas nuoboduliu. Atmetus pilstymą iš tuščio į kiaurą bei užaštrinus meilės romaną, gal kas įdomesnio būtų pavykę. Tačiau Robas Maršalas, kaip režisierius, pasirinko ne gylį, o grožį. Taip, kad viskas stilingai atrodytų, pasistengta sąžiningai. Taip, epocha ir atmosfera atkurtos iki paskutinių dulkelių. Taip, ekranas švyti nuo spalvų vaivorykštės. Tačiau net prisiekę tokių dramų gerbėjai, o veikiau – gerbėjos, pasiges kažko netikėta ir nepakartojamai užkabinančio. Orkestras groja, bet muzika – tik geras fonas.