Senąsias technikas vilnietė studijavo ne kur kitur, bet meno mekoje – Florencijoje. Ypatingą aurą turintį, bet jai atšiaurų pasirodžiusį miestą Justina praminė šaltu grožiu.

– Įkvėpimo semiatės iš augalų, ypač gėlių. Esate minėjusi, kad vaikystėje svajojote tapti biologe. Tikriausiai ne tik kūryboje, bet ir apskritai gamta jums labai svarbi? Ar dažnai bėgate į jos prieglobstį? O gal kaip tik esate miesto vaikas ir gėlės figūruoja tik jūsų paveiksluose?

– Gimiau ir augau mieste. Tačiau mama mus su sese kiekvienais metais veždavosi į kalnus. Ji buvo užkietėjusi turistė, aktyviai keliavo nuo aštuoniolikos. Kai man buvo keturiolika, o sesei devyneri, pirmą kartą su mama išsiruošėme į kalnus. Dvi savaites gyvenome laukinėje gamtoje, palapinėje. Užkurdavome laužą, ant kurio virdavome košę. Tad toks buvo mano prisilietimas prie laukinės gamtos. Žinoma, turėjau ir kaime gyvenančius senelius, pas kuriuos vasarodavau.

Artima: J.Puidokaitė – miesto vaikas, tačiau ryšys su gamta, ypač – augalijos pasauliu, jai nesvetimas nuo mažens. Butauto Barausko nuotr.

Tapti biologe buvo viena iš mano vaikystės svajonių. Mama turėjo draugę biologę, mokslų daktarę, kuri vykdavo į gamtą rinkti augalų pavyzdžių. Kartais ir man leisdavo važiuoti su ja kartu. Atsimenu, kaip einame per pelkę, o ji vardija augalus: čia veronika, o čia – švylys... Tuo metu dar lankiau darželį ir tas augalų žinojimas mane tiesiog pakerėjo. Seneliui Šalčiui per naujametį žiburėlį paklausus, kuo noriu būti užaugusi, taip ir atsakiau – biologe. Visi tėveliai pradėjo juoktis, o aš labai nustebau. Iki šiol sakau, kad tapau gėles, nes kitados Seneliui Šalčiui prižadėjau tapti biologe (juokiasi).

Kalbant apskritai, man atrodo, kad Lietuvoje žmonės dar nepraradę ryšio su gamta. Galbūt dabartinės kartos seneliai jau yra miestiečiai, tačiau kai aš buvau vaikas, beveik visų vaikų seneliai gyveno kaime. Vasaromis vykdavome jų aplankyti ir leisdavome laiką pievose, miškuose.

– Jūsų šeimoje nemažai menininkų. Sesuo Liucija – šokėja ir muzikantė, mama Irena Paukštytė – kompozitorė, vargonininkė. Vaikystėje augote meniškoje aplinkoje?

Šiuo metu tapau obelų žiedus. Tai man tam tikras iššūkis, nes pavasarį obelys žydi trumpai, o dažai nedžiūsta taip greitai, kaip norisi.

– O tėvas Romas Puidokas – skulptorius. Menininkės kelio pasirinkimas greičiausiai buvo natūralus, nors mąsčiau ir apie literatūrą, kalbos studijas, meno istoriją, režisūrą.

Mokykloje mokiausi neprastai, tik matematika man nelabai patiko. Galbūt trūko mokytojos, kuri pasakytų, kad matematika yra kaip poezija? Semestre gresiant trejetui ar dvejetui, susiimdavau, tačiau šios disciplinos įdomumo taip ir nesugebėjau atrasti. Grįžtant prie šeimos, vienas mano senelis grojo vargonais, o močiutė netgi galvojo apie solistės karjerą, tačiau, gimus mamai, studijos nutrūko. Bet Vilniuje ji baigė amatų mokyklą, siuvo ir siuvinėjo, mokėjo austi. Audė ir kita močiutė. Tik sėdinčios staklėse jos jau nebeteko matyti. Regėjau tik išmontuotas stakles, atremtas į tvarto sieną. O antrasis senelis grojo kaimo dūdų orkestre valtorna, trimitu, kurį laiką vadovavo orkestrui. Tėvas su broliais nuo jaunumės irgi tame orkestre grojo.

Baigusi mokyklą, stojau labai daug kur, bet niekur neįstojau. Vėliau apsisprendžiau, kad tikrai renkuosi meno kelią, ir pradėjau ruoštis tapybos studijoms. Turbūt gyvenimas pats viską pakoreguoja taip, kaip reikia. Žinoma, šeimos indėlis taip pat reikšmingas, gali būti, kad menas užkoduotas ir mano genuose.

– Gėles tapote iš natūros. Ar tai reiškia, kad žiemą, kai niekas nežydi, jūsų kūryboje būna štilis?

– Pastebėjau, kad žiemą ne tik man kūryboje būna štilis, bet ir daugeliui. Kažkodėl menininkams kurti geriausia pavasarį ir rudenį. Tapybai reikia natūralios šviesos, o žiemą jos mažai. Žinoma, kai kurie tapytojai pripratę dirbti studijose prie dienos šviesos lempų, tad jiems žiema didelių pokyčių galbūt nesukuria. O man reikia tikros, natūralios šviesos iš dangaus. Jeigu ne ši problema, kūryba tikrai nestotų. Juk šiandien parduotuvėse yra didžiulis įvairių gėlių pasirinkimas. Pavyzdžiui, jau gruodžio mėnesį greta vėlyvo rudens chrizantemų atsiranda ir narcizų. Tad problemų kyla dėl apšvietimo, o ne medžiagos.

Augalus savo paveiksluose vadinu veikėjais, nes kiekvienas jų – vis kitoks. Būna, kad žvelgdama į didžiulę vėdrynų pievą pamatau tik vieną, kuris tiktų mano paveiksle. Tad savo charakteriu skiriasi net tos pačios rūšies augalai. Dėl šios priežasties tapant ne visada užtenka augalą pakreipti kitu kampu, kad galėčiau pavaizduoti skirtingus veikėjus. Nesinori nuskinti per daug gėlių, tačiau iš natūros tą patį augalą ne visada galiu piešti kelis kartus. Man patinka, kad, įkvėpimo besisemiant iš gamtos, nereikia nieko kurti, galvoti spalvų, augalai patys viską padiktuoja.

– Jūsų paveikslai ne veltui alsuoja italų ir flamandų senųjų meistrų dvasia. Florencijoje, Palazzo Spinelli restauravimo institute, esate studijavusi senąsias tapybos technikas. Įdomu, kuo senoji tapybos technika skiriasi nuo šiuolaikinės?

– Šiuolaikinė tapybos technika daugiausia remiasi postmodernizmu, kurio ištakos – impresionizme. Impresionistams buvo svarbu pagauti akimirkos nuotaiką, įspūdį. Todėl dažai ant drobės tepami alla prima technika – vienu kartu ir vienu sluoksniu. Senesniais laikais vyravo daugiasluoksnė tapyba. Tonų virpėjimas išgaunamas tepant sluoksnį po sluoksnio. Anksčiau ir paletėje būdavo mažiau spalvų. O po pramonės revoliucijos XIX a. atsiradus gausesniam dažų asortimentui, galbūt ir nebebuvo tokio poreikio kloti kelis sluoksnius, kad išgautum tam tikrą atspalvį. Žinoma, ir šiandien tapytojai tapo keliais sluoksniais. Tačiau senųjų technikų mes jau nebežinome, galime tik teoriškai numanyti, kaip būdavo tapoma.

Studijuodama išmokau tam tikrų principų, kuriais dabar varijuoju, manipuliuoju. Vis dėlto senųjų darbų esmės galbūt nepagausime niekada, nes tie laikai jau praėjo. Nebent išmoksime laiku nukeliauti atgal, pamatysime, kaip buvo iš tiesų (juokiasi). Šiandien yra atlikta tyrimų, yra išlikusių senųjų meistrų ar jų mokinių užrašų. Tačiau, dažus maišant pagal tas formules, nebūtinai pavyks juos išgauti. Netgi tiesioginiai Leonardo da Vinci mokiniai jau nepasiekdavo tokio dažų skaidrumo kaip jis, nors greičiausiai turėjo galimybę viską stebėti.

– Į Florenciją išvykote pirmuoju nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiu – 1996-aisiais. Kaip kilo ši idėja? Ar kursas buvo skirtas specialiai studentams iš užsienio?

– Į Florenciją su kurso drauge išvykome baigusios Vilniaus dailės akademiją. Ši mintis mums kilo gana spontaniškai. Būnant penktame kurse, kolegė skelbimų lentoje pamatė skelbimą, kad studentai kviečiami Romoje mokytis restauravimo. Susidomėjome šia galimybe, tačiau pamatėme, kad šiais metais išvykti jau nespėjame. Vis tiek nuėjome į Italijos ambasadą pasikalbėti su kultūros atašė. O jis ir sako: kam jums į tą Romą? Florencija yra meno miestas, visas pasaulis meno mokytis važiuoja būtent čia. Atašė mums davė Palazzo Spinelli restauravimo instituto kontaktus ir mes susisiekėme su šia mokykla. Paaiškėjo, kad mokslas čia kainuoja nemažus pinigus, tačiau mums patiko, kad studijos trunka tik metus. Po šešerių metų akademijoje nebesinorėjo ilgų studijų.

Galimybė: Šančiuose esančiame lino gaminių salone "Jaukūs namai" J.Puidokaitė savo darbus pristato jau antrą kartą. 2019–2020 m. sukurti darbai eksponuojami parodoje "Žolė kėlė rasą", kurią aplankyti galima iki liepos 31-osios. Astos Kavaliauskaitės nuotr.

Sužinojusios, kiek kainuoja mokslai, puolėme ieškoti rėmėjų, kuriuos radome užsienyje. Mums padėjo šviesaus atminimo monsinjoras Ladas Tulaba, kuravęs V.Kudirkos fondą katalikams studentams paremti. Per tuos katalikiškus ryšius pavyko gauti stipendiją kitiems metams. Vis dėlto tų pinigų užteko tik pusmečiui. Tačiau vėliau įvyko stebuklas – Florencijoje mus nemokamai priėmė gyventi katalikų vienuolių bendruomenė. O institutas mūsų iš kurso neišmetė, tik įspėjo neduosiąs diplomo, jei nesumokėsime visų pinigų. Tų pinigų ir nesumokėjome. Tad gavome tik pažymas, kad išklausėme kursą, nors kūrėme baigiamąjį darbą, laikėme egzaminus. Tuo metu Lietuva dar nepriklausė Šengeno zonai ir mes negalėjome taip lengvai grįžti namo. Vizos būdavo vienpusės – jei išvažiuoji iš šalies, turi darytis naują vizą, kad galėtum sugrįžti.

Rudenį, tapant jurgino žiedą, užtepi keletą sluoksnių, ir jis tampa ryškus. O baltas žiedas turi subtilumo, kurio per vieną kartą neatvaizduosi, būtina daug kartų grįžti prie to paties.

Pačios studijos buvo išties įdomios – nagrinėjome senųjų tapybos meistrų, gyvenusių Florencijoje jos pakilimo laikais, technikas, jų kitimą. Šių studijų metu supratau, kad darbo kokybė ir rezultatai labai priklauso nuo technikos, kuria jis kuriamas. Kursas buvo skirtas užsienio studentams, tad kartu su mumis studijavo studentai iš Japonijos, Prancūzijos, Portugalijos, Meksikos.

– Ką, be studijų, patyrėte ir pamatėte Florencijoje? Ar pavyko pakeliauti po Italiją?

– Paskaitos vykdavo tris kartus per savaitę – trys dienos buvo užimtos, o kitos – laisvos. Tad mes jas visas išnaudodavome kelionėms, nes autostopu važiuodavome į kitus miestus. Šios kelionės padėjo mūsų italų kalba ištobulėti taip, kad studijų pabaigoje portugalas klausė mūsų, ką pasakė dėstytoja. O juk italų ir portugalų kalbos yra kur kas artimesnės nei lietuvių.

Pradėjome keliauti jau po dviejų Florencijoje praleistų savaičių. Šis miestas man pasirodė išties labai gražus, bet šaltas. Jo šaltis tarsi smelkė kiaurai. Tad taip Florenciją ir pavadinčiau – šaltas grožis. Lyginant su mumis, florentiečiai yra tikri pietiečiai, tačiau jiems būdingas didelis racionalumas, o emocijos ir ekspresija yra paslėptos kažkur giliai. Tai mane labai nustebino. Vietos gyventojų taip pat labai gražus tipažas – tai aukšti žmonės pailgais veidais. Romos gyventojai yra kresnesni, apvalaino veido. Patys florentiečiai save laiko etruskų palikuonimis. Anot jų, kai romėnai užkariavo Italiją, šiame krašte etruskų išliko daugiausia. Ir iš tiesų – vietos gyventojai savo tipažu skiriasi nuo kitų italų.

Vis dėlto Florencijoje ilgai neiškentėme, išvykome į Veneciją. Čia turėjome vieną pažįstamą menininką, kuris taip pat buvo atvykęs studijuoti pagal programą. Venecija man labai patiko savo vidiniu gyvumu. Florencija mums pasirodė tarsi mirusi, o Venecija turėjo daug gyvybės – gal dėl mirguliuojančio vandens? Lankėmės ir Romoje. Visiems studentams patarčiau užsienyje studijuoti tik sostinėse – čia susitelkia didžiausi informacijos srautai, o mažesni miesteliai yra šiek tiek miegantys. Žinoma, Florencija nėra mažas miestas, tačiau mes jautėme tam tikrą sustabarėjimą. O Romoje viskas verda, juda, čia gali susirasti viską, ko tau reikia. Buvome autostopu nukeliavusios ir į Siciliją. Vietiniai man pasirodė labai šilti, artimi. Jie patys aiškina, kad yra normanų palikuonys. Iš tiesų čia gyvena daugiau raudonplaukių nei likusioje Italijoje.

Butauto Barausko nuotr.

– Studijos vyko italų kalba – ar mokėtės jos prieš išvykstant?

– Taip, pirmais metais nepavykus išvykti, pradėjome iškart mokytis, nors nežinojome, ar pavyks gauti stipendiją. Rugsėjį mus pasiekė žinia, kad stipendiją gavome, o lapkritį prasidės studijos. Per tuos du mėnesius intensyviau mokėmės italų kalbos. Kai atvykome, į paskaitas eidavome su diktofonu. Vėliau viską šifruodavome, pasitelkusios italų kalbos žodyną. Studijų pradžia buvo tokia, kad kalbą supratome, tačiau pačios nieko pasakyti negalėjome. Kelionės padėjo ledams pajudėti. Kai reikia pačiam sužinoti maršrutą, klausti kelio ir bendrauti su vietiniais, smegenys tarsi įsikrauna. Po kiekvieno savaitgalio į Florenciją grįždavome patobulėjusios. Be to, italų kalbos artikuliacija mums yra artimesnė nei anglų. Liežuvį reikia paminkštinti, bet jo tiek laužyti nebūtina. O ir pačios studijos buvo daugiau praktinės nei teorinės. Tad mums reikėjo mažesnio kalbinio pasirengimo.

– Menininkams karantino laikotarpis itin sunkus. Kaip laikotės jūs? Dabar gamta jau visiškai atbudusi – galbūt vėl imsite teptuką į rankas?

– Taip, šiuo metu tapau obelų žiedus. Tai man tam tikras iššūkis, nes pavasarį obelys žydi trumpai, o dažai nedžiūsta taip greitai, kaip norisi. Kita vertus, gerai, kad oras šį pavasarį šaltesnis – obelys ilgiau žydi. Balto žiedo piešimas visada turi daugiau niuansų. Rudenį, tapant jurgino žiedą, užtepi keletą sluoksnių, ir jis tampa ryškus. O baltas žiedas turi subtilumo, kurio per vieną kartą neatvaizduosi, būtina daug kartų grįžti prie to paties. Prie vieno žiedlapio gali prireikti keleto savaičių darbo, o juk paveiksle bus visas žiedynas. Kalbant apie karantiną, net nežinau, ar jis mane veikia. Juk vis tiek tapau namuose. Kaip ir kaimuose, vienkiemiuose gyvenantiems žmonėms – jiems niekas per daug nesikeičia.