Kalbiniu požiūriu Kauno rajono apylinkės skiriasi kur kas labiau, nei manyta iš pradžių, sako Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro mokslo darbuotoja Laura Brazaitienė. Ji – viena iš 2018–2020 m. vykusio Kauno rajono gyventojų tarmėms skirto projekto tyrėjų.

– Kodėl buvo pasirinktas būtent Kauno rajonas ir jo gyvenvietės?

– Mintis ištirti Kauno rajono savivaldybės teritorijoje egzistuojančius lietuvių kalbos variantus kilo Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovei prof. dr. Danguolei Mikulėnienei.

Nuo XXI a. pradžios Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, suintensyvėjo kalbos (kalbų) variantiškumo tyrimai: šiuo metu daugiau orientuojamasi ne į bendrinę (ar standartinę) valstybinės kalbos atmainą, o į vietinius – regioninius ar dar smulkesnius – variantus, paprastai besiformuojančius tradicinių tarmių pagrindu.

Europos fondų lėšomis Lietuvoje 2011–2014 m. vykdytas mokslo tiriamasis projektas "Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida" parodė, kad Kauno rajono savivaldybės teritorija yra labai svarbi bendrinės lietuvių kalbos raidai – tarpukariu aplink Kauną, kaip laikinąją Lietuvos sostinę, formavosi bendrinės kalbos standarto zona.

Tuo laikotarpiu Kaune telkėsi lietuvių inteligentija. 1922 m. Kaune įkūrus Lietuvos universitetą (jis nuo 1930 m. tapo Vytauto Didžiojo universitetu), atsirado labai palankios sąlygos tyrinėti lietuvių kalbą. Kaunas tapo lituanistikos tyrimų centru. Jame dirbo žymūs kalbininkai: Pranas Skardžius, Antanas Salys, Petras Jonikas ir kiti. Svarbiausius bendrinės kalbos norminimo veikalus čia parašė ir Jonas Jablonskis. Lietuvių kalbos vartojimo sritis labai pasikeitė, kūrėsi kalbos funkciniai stiliai, norminta rašyba, tartis, kirčiavimas, sintaksė, žodynas, ypač terminai. Įkurta Lietuvių kalbos draugija, pradėtas leisti žurnalas "Gimtoji kalba". Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte (1919–1939) toliau vyko lenkinimas ir rusinimas, Mažojoje Lietuvoje – vokietinimas, todėl Kaunas tapo bendrinės lietuvių kalbos lopšiu.

XX a. antrosios pusės tradicinių tarmių klasifikacijoje ši zona nebuvo skiriama, nes tradicinė tarmėtyra iki pat XX a. pabaigos buvo orientuota į kaimo vietovių kalbą. Taigi XX a. septintajame dešimtmetyje visos Kauno apylinkės buvo priskirtos vakarų aukštaičiams.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Antano Salio sudarytoje pirmojoje mokslinėje lietuvių tarmių klasifikacijoje dalis teritorijos priskirta ne vakarų, o vidurio aukštaičiams. Šiuos tarmių klasifikacijų skirtumus projekto metu ir norėta patikrinti.

Taip pat siekta nustatyti dabartinės bendrinės kalbos ribas Kauno rajone: kuriose seniūnijose kalbama tarmiškai, o kur dominuoja bendrinė lietuvių kalba. Siejant su anksčiau minėta Kauno regiono svarba bendrinės lietuvių kalbos raidai, šis tyrimas bus svarbus kalbos prognostiniams modeliams.

– Kaip buvo paskirstytos užduotys tarp projekto dalyvių?

– Projekto, vykdyto 2018–2020 m., pradžioje tyrėjų komandą sudarė Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro darbuotojai: prof. dr. Danguolė Mikulėnienė (vadovė), doc. dr. Rima Bakšienė, dr. Laura Brazaitienė ir dokt. Simona Vyniautaitė. Vėliau prie šios grupės prisijungė centro doktorantas Žydrūnas Šidlauskas.

Vakarų aukštaičių kauniškių patarmė, kuria kalbama šiose apylinkėse, yra artimiausia bendrinei kalbai.

Išvykę į ekspedicijas paprastai skirstėmės į grupes po kelis: vieni iš mūsų, seniūnijų darbuotojų lydimi, susitiko ir kalbėjosi su vietos gyventojais, įsirašė kalbos (tarmės) pavyzdžių. Kiti patraukė į ugdymo įstaigas, kuriose, remdamiesi anketomis, aiškinosi jaunuolių požiūrį į kalbos variantus, fiksavo kalbinį vietovės kraštovaizdį, kitaip tariant, fotografavo viešuosius užrašus: antkapius, įmonių pavadinimus, skelbimus, iškabas, tvarkaraščius ir kitus objektus.

Už visokeriopą pagalbą nuoširdžiai dėkojame Kauno rajono savivaldybei, seniūnijų administracijai ir kitiems darbuotojams, mokyklų administracijai ir mokytojams bei mokiniams, bibliotekininkams ir kultūros centrų darbuotojams. Ačiū vietos gyventojams ir visiems pagalbininkams, be kurių geranoriškumo ir nuoširdžios pagalbos šis projektas nebūtų įgyvendintas.

– Kaip vyko bendravimas su pačiais rajono gyventojais?

– Bendravimas su pačiais gyventojais buvo sudedamoji šio kompleksinio tyrimo dalis. Kaip jau buvo užsiminta, rinkome ne tik kalbos faktus. Mus domino ir vietos gyventojų sociokultūriniai tinklai (t.y. kur jie važiuoja dirbti, į kokias mokyklas ir darželius leidžia vaikus, teiravomės apie artimiausias sveikatos apsaugos ir kultūros įstaigas, parduotuves ir pan.). Fotografavome ir kaupėme kalbinio kraštovaizdžio elementus (gatvių ir įmonių pavadinimus, skelbimus, antkapių užrašus). Seniūnijų, vietos bibliotekų ir kitų įstaigų darbuotojų klausėme apie lankytinus objektus, susipažinome su čia saugoma kraštotyros ir istorine medžiaga. Požiūrį į vietinius kalbos variantus aiškinomės apklausdami gimnazistus.

Centras: L.Brazaitienė akcentavo Kauno regiono svarbą – tarpukariu aplink laikinąją sostinę formavosi bendrinės kalbos standarto zona. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip apklaustieji reagavo sužinodami, kad bus toks projektas, kuris atskleis senovės tarmes?

– Nustebdavo, nes, kaip teigė vienas iš jaunųjų vietos kalbinės bendruomenės narių, kalbame "konkrečios tarmės neturėdami". Natūralu. Vakarų aukštaičių kauniškių patarmė, kuria kalbama šiose apylinkėse, yra artimiausia bendrinei kalbai. Todėl sutikti tarmių tyrėją čia, o ne stipria tarmine raiška pasižyminčiuose Telšiuose, Plungėje, Panevėžyje ar Utenoje, buvo kiek neįprasta. Kartu visiems buvo be galo malonu, kad mokslininkų dėmesio sulaukė gimtosios Kauno apylinkės. Ne vienas iš respondentų, pokalbiams jau gerokai įpusėjus, mums patvirtino, kad jų pačių ir aplinkinių kalba, nors ir artima bendrinei kalbai, vis dėlto skiriasi.

– Kaip vyko jūsų ekspedicijos?

– Rengdamiesi tirti vietinius Kauno rajono kalbos variantus, nemažai ruošėmės iš anksto. Tiriamąjį plotą pirmiausia išnagrinėjome "Lietuvių kalbos atlaso" žemėlapiuose. Paaiškėjo, kad jis yra labai nevientisas, išraižytas gausybės izoglosių, arba linijų, kuriomis žymimos kalbinių ypatybių paplitimo ribos.

Norėdami sistemiškiau ištirti šią teritoriją, ją padalijome į smulkesnes dalis: šiaurvakarinę (Čekiškės–Vilkijos), šiaurrytinę (Babtų–Vandžiogalos), pietrytinę (Piliuonos–Samylų) ir pietvakarinę (Garliavos–Ringaudų). Medžiagą rinkome penkių savaitės trukmės ekspedicijų metu. Pavyzdžiui, išvykę į Čekiškės–Vilkijos pusę apsilankėme Čekiškės, Vilkijos ir Vilkijos apylinkių, Batniavos, Raudondvario, Kulautuvos, Kačerginės ir Zapyškio, o patraukę Babtų–Vandžiogalos kryptimi – Babtų, Užliedžių, Domeikavos, Karmėlavos, Neveronių, Lapių ir Vandžiogalos seniūnijose. Penktoji ekspedicija buvo skirta trūkstamai medžiagai surinkti ar sukauptai papildyti.

Prieš kiekvieną ekspediciją susipažinome su areale, į kurį ketinome vykti, jau surinktais ir Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomais kalbiniais duomenis (rankraštiniais šaltiniais, garso įrašais), pasidomėjome kalbiniu jo kraštovaizdžiu (pvz., kiek ir kokių kapinių, kitų objektų esama vietovėje). Tik tuomet planuodavome maršrutą: nuspręsdavome, kur pirmiausia vyksime ir kiek preliminariai ten užtruksime, pasiskirstydavome darbais.

– Kokia nauda buvo padaryti šį projektą jums bei žmonėms?

– Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugoma labai nedaug senosios tarminės medžiagos iš Kauno rajono. Vykdydami šį projektą per keletą metų Tarmių archyvą papildėme gausia nauja lingvistine medžiaga (garso įrašais, kalbinio kraštovaizdžio nuotraukomis, mokinių anketomis ir žemėlapiais). Visi naujai surinkti duomenys yra neįkainojami lietuvių kalbos kaitos ir raidos tyrimams.

Jų pagrindu šiuo metu rengiama mokslo monografija yra neabejotinai svarbi Kauno apylinkių šnektų prognostikai ir tolesniems geolingvistiniams tyrimams. Įdomi ji bus ir paprastam, arba eiliniam, kalbos vartotojui, besidominčiam savo krašto istorija, kalba ir jos ateitimi.

– Tad ar labai skiriasi tarmės Kauno rajone? Ar galėtumėte atpažinti, iš kokio rajono yra gyventojas?

– Paaiškėjo, kad kalbiniu požiūriu Kauno rajono apylinkės skiriasi kur kas labiau, nei manėme iš pradžių. Pavyzdžiui, apie Čekiškę, Vilkiją tebevartojami tradicinių vietinių šnektų variantai, išlaikyta didžioji dalis skiriamųjų tarminių ypatybių.

O štai Garliavos, Samylų apylinkėse greta vartojami ir bendrinės kalbos standartą atitinkantis, ir tarminis kalbos variantai. Išsiskiria Ežerėlio ir Linksmakalnio seniūnijos. Jų gyventojų kalbos specifiką lėmė šių gyvenamųjų vietovių formavimosi ypatumai – abi seniūnijos palyginti jaunos, čia dominuoja gyventojai, atsikėlę iš įvairių Lietuvos kraštų. Šių tiriamųjų kalbą galima vertinti kaip netarminę atsikėlusių gyventojų kalbą.

Dar kitokia situacija išryškėjo nuvykus į Babtų, Vandžiogalos pusę. Tai yra vidurio Lietuvos Kauno–Jonavos ruožo, kuriame tradiciškai vartotas vietinės lenkų kalbos variantas, dalis. Čia tradicinės lietuvių kalbos šnektos pakitusios labiausiai. Daugumos kalbintų pateikėjų vartojamas kalbinis variantas jau neturi tradicinių vietinių šnektų bruožų, tačiau skiriasi ir nuo bendrinės kalbos standarto.

Taigi iš kalbos ypatybių nesunku suprasti, ar kalbama su vietos kalbinės bendruomenės nariu, ar iš kitur atvykusiu asmeniu.

– Kodėl skiriasi rajono gyventojų tarmės, nors žmonės gyvena nedideliu atstumu vienas nuo kito?

– Skiriasi ne tik viena nuo kitos mažai tenutolusiose vietovėse gyvenančių žmonių kalba. Skirtumų galima pastebėti ir tos pačios vietovės atstovų kalboje. Kalbinių (tarminių) skirtumų priežasčių esama įvairių (geografinių, istorinių).

Gamtines kliūtis (Nevėžio upę) tyrėjai yra nurodę kalbėdami apie Kauno apylinkes, ties kuriomis eina kauniškių ir šiauliškių riba, fiksuojamus kalbinius skirtumus. Be to, anksčiau, kai žmonių susisiekimo priemonės nebuvo tokios modernios, didžiulė kliūtis bendrauti buvo ir Nemunas.

Dalį kalbinių skirtumų galėjo nulemti ir istorinė regiono raida, administracinis vietovių susiskirstymas. Dabartinė Kauno rajono teritorija įėjo net į trijų senųjų gubernijų – Kauno, Suvalkų ir Vilniaus – plotus. Juose žmonių kalba taip pat šiek tiek skiriasi.

– Ar daug buvo susidomėjusių savanorių, kurie projekto metu padėjo jums?

– Galima tik pasidžiaugti, kad visokeriopos pagalbos sulaukta ne tik iš Kauno rajono seniūnijų darbuotojų. Projektu susidomėję vietos gyventojai pokalbio dažnai ateidavo kartu su draugais ir kaimynais. Mokytojai ir kiti švietimo darbuotojai, susirinkę į Kačerginėje vykusį projekto seminarą, vėliau maloniai talkino apklausiant aukštesniųjų klasių moksleivius.

Gubernijos: mokslininkų teigimu, dalį kalbinių skirtumų galėjo nulemti ir administracinis Kauno regiono susiskirstymas. / Lietuvių kalbos atlaso nuotr.

– Vandžiogalos pusė yra labiau priskirta vakarų aukštaičiams šiauliškiams, o likusieji – kauniškiams? Dėl ko taip įvyko?

– Kauno apylinkių šnekų sudėtingumas pastebėtas seniai. Kelioms šnektoms būdingomis ypatybėmis ši teritorija išsiskyrė visose iki šiol žinomose lietuvių tarmių klasifikacijose: XX a. septintojo dešimtmečio Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio, XX a. ketvirtojo dešimtmečio Antano Salio ir XIX a. pabaigos Antano Baranausko.

Jūsų minimi Z.Zinkevičiaus ir A.Girdenio tarmių skirstymo kauniškiai ir šiauliškiai (kartu ir Vandžiogalos apylinkės), kaip aukštaičiai, turėjo tarti nepakitusius ie, uo, kaip vakarų aukštaičiai – dvigarsius an, am, en, em ir buvusius nosinius balsius ą, ę.

Apie Čekiškę, Vilkiją tebevartojami tradicinių vietinių šnektų variantai, išlaikyta didžioji dalis skiriamųjų tarminių ypatybių.

Kauniškių šnektoje nekirčiuoti ilgieji ir kirčiuoti trumpieji balsiai paprastai turėtų būti išlaikyti, kirtis neatitraukiamas. O šiauliškių šnektos atstovai atitraukia kirtį, trumpina nekirčiuotus ilguosius ir ilgina kirčiuotus trumpuosius balsius.

– Kuo ypatinga Samylų seniūnijos gyventojų kalba?

– Šis arealas išsiskiria tuo, kad yra išsidėstęs greta Kauno marių. Šio vandens telkinio sukūrimas turėjo skaudžių padarinių senųjų gyvenviečių likimui. Dėl priverstinės migracijos keitėsi ir vietiniai tarminiai variantai, ir gyventojų kalbinės savimonės modeliai.

Ekspedicijų metu surinkta medžiaga rodo, kad apie Samylus, taip pat Piliuoną iki šiol fiksuojamos ne tik pietinei vakarų aukštaičių kauniškių daliai būdingos ypatybės. Kadangi, formuojant Kauno marias, į šias apylinkes gyventojai buvo atkelti iš įvairių vietų, jų kalboje pasitaiko ir kitų ypatybių, būdingų tolimesnėms gyvenamosioms vietovėms, kurios nebepriklauso Kauno rajonui, pvz., Rumšiškėms, Kruoniui ir kt.

Reikia pasakyti, kad Samylų–Piliuonos apylinkės šiuo metu yra intensyviai tiriamos. Su išsamiai išnagrinėta kalbine jų situacija visi norintys galės susipažinti po kelerių metų projekto dalyvio Žydrūno Šidlausko rašomoje daktaro disertacijoje "Kauno marių užtvindytų gyvenviečių vietinio varianto (re)konstrukcija: realiojo, stebimojo ir atminties laiko perspektyvos".

– Ar kalbos prasme Vilkijos apylinkių seniūnija labai skiriasi nuo Raudondvario seniūnijos?

– Skirtumų esama. Pastebėjome, kad arčiau Kauno miesto esančiose ir didesnę gyventojų migraciją patyrusiose seniūnijose, iš jų ir Raudondvario, vyrauja bendrinei kalbai artimesnis variantas, jame senųjų vietinių šnektų tarminių požymių iš esmės jau nebelikę. Vilkijos apylinkių seniūnija (ne miesto) yra kaimiškesnė, turinti daugiau sėslių gyventojų ir mažiau atvykėlių, todėl ir joje vartojama kalba vertintina kaip tradicinio tarminio varianto tąsa.

– Kas labiausiai patiko vykdant projektą? Ką darytumėt kitaip?

– Tarmėtyrininką visada džiugina galimybė nuvykti į menkai ar ir visai netirtą teritoriją. Bendravimas su vietos šnektos atstovais, prisilietimas prie vietos įstaigose (bibliotekose, muziejuose, bažnyčiose) saugomų dar nepublikuotų dokumentų yra neabejotinai naudingas. Sukaupta nauja, gausi ir įvairi medžiaga tyrėjui leidžia ne tik patvirtinti ar paneigti išsikeltas hipotezes. Išvykų metu sukauptos žinios ne tik plečia jo akiratį, bet ir yra puiki terpė naujoms idėjoms ir naujiems tyrimams. Taigi viską pakartotume ir nieko nekeistume.