Už ankstesnę kūrybą ir už šiais metais išleistą eilėraščių rinkinį "Grimzdimas" apdovanotas kūrėjas su "Santakos" skaitytojais pasidalijo mintimis apie savo ir ne tik poeziją, rašymą, paišymą.

– Sveikindamas garbingos Jotvingio premijos proga, norėčiau paklausti, ar festivalį "Poetinis Druskininkų ruduo", jūsų nuomone, būtų galima vadinti vienu iš kelių kasmečių literatūros įvykių, suburiančių šalies poetus, rašytojus ir literatūros kritikus į jokia oficialia naryste nepagrįstą draugiją, apie kurią svajojo kai kurie XX a. antrosios pusės filosofai ir socialiniai teoretikai, ypač Michaelis Walzeris?

– Iš dalies taip, pritarčiau... Esama šių atlaidų, jie įvyksta. Iš kitos pusės, tiek "Poetinis Druskininkų ruduo", tiek "Šiaurės vasara", "Poezijos pavasaris" jau yra festivaliai... Festivalis – jau nebe draugija gerąja to žodžio prasme. Ta "slapta" draugija greičiau buvo festivalio pradžia, ištakos, pradžia... Kai viskas vyko lyg savaime, iš vidinio poreikio daryti kitaip, kreivai. Bet kiekvienas turinys, reiškinys turi savo trajektoriją, pradžią, brandą, o galop ir pabaigą. Kitaip tariant, tas pat PDR keičiasi, natūraliai, ir turi keistis. Nieko pastovaus nėra. Šiaip ar taip, savo darbą PDR atlieka: tiek socialine prasme, tiek kūrybine. Čia labai svarbus bendravimas, gyvas, tikras, nebutaforinis.

– Semiotinis klausimas: kaip pats sau įvardijate poezijos rašymo prasmę? Ar būtų tikslu sakyti, kad jūsų eilėraščių gelmei yra būdingas mitinis mąstymas, jungiantis priešybes, kuriantis kalbinio ir daiktinio pasaulio reikšmes? Ar poezija vis dar yra ta vieta, kurioje reikšmės skleidžiasi labiausiai niuansuotai? Poetas tampa rašančiu ir savo kūrinius balsu skaitančiu autoriumi, kuris jungia pamatines žmonijos mąstymo priešybes, pavyzdžiui, praeitis prieš dabartį, čia prieš ten, aš prieš kitas ir t.t.?

Mums reikia išmokti gyventi neprasmingai. Labai prasmingi ir dvasingi gyvenimai gimdo melą ir burbulus.

– Mažiausiai galvoju apie prasmę. Tai dar vienas fantomas, iš paskos kurio neverta lakstyti. Pernelyg visur ieškome prasmės, jai vergaujame. Kodėl visa tai turi turėti kažkokią sumautą prasmę? Čia yra didžiausia bėda... Visa tai veda prie nežmoniško susireikšminimo, atpildo siekimo. Visa tai reikia pamiršti. Nieko nėra maloniau nei tverti beprasmius dalykus. Bet jei kitaip neįmanoma – be abejo, reikia prasmę susikurti. Kaip pasiteisinimą. Kiekvienas yra laisvas kliedėti savo kliedesius. Vis dėlto atskirčiau tuos du segmentus: prasmė ir reikšmė. Tai skirtingi dalykai. Prasmė, kad ir kaip A.J.Greimui nepatiktų (nors greičiausiai šis ironizuotų ir juoktųsi) – man susijusi su ideologija. Mums reikia išmokti gyventi neprasmingai. Labai prasmingi ir dvasingi gyvenimai gimdo melą ir burbulus. Augalo gyvenimas prasmingas ar ne? Jis auga, ir tiek. Man daug artimesnis dzeniškas žiūros taškas. Vienareikšmiškai. Visa tai mūsų sąmonės reikalai. Nieko daugiau. Savaime prasmės jokios nėra. Šneku greičiausiai kaip koks sumautas postmodernistas, anot to paties Greimo... Vis dėlto poezija yra žanras, kuris leidžia labiausiai suspausti kalbą, ją sutirštinti, susintetinti reikšmę, kad jos poveikis būtų stipriausias. Tikiu, kad ji gali daryti poveikį, keisti atskirą žmogų ir, kad ir kaip pompastiškai nuskambėtų, visuomenę. Tai jau labai daug. Ta pati poezija ir daugelis dalykų nėra savaiminė vertybė, pati sau. Ji neištransliuota – gyvas lavonas. Tad šis aspektas labai svarbus – komunikacinis.

– Poetas Marius Burokas vienoje iš diskusijų yra sakęs, kad rašydamas negalvoja nei apie adresatą, nei apie literatūrinį stilių – tiesiog rašo, – tačiau vėliau, jau parašęs knygą, save neišvengiamai mato vienoje ar kitoje literatūros lauko vietoje. Kaip yra jums? Ar naujausia jūsų knyga "Grimzdimas" yra panaši į ankstesniąją, "Skėrių pusryčiai", – kai tuomet sakė daugelis literatūros kritikų, ji yra absoliučiai individuali?

– Visų pirma reikia pasakyti, kad nė vienas nesame atsiradę tuščioje vietoje. Mus visus vienaip ar kitaip veikia: literatūra, autoriai, filmai, dailė etc. Tad įtakos – labai normalus dalykas. O sau įvardyti – kur esi pats kaip žmogus, galų gale, kaip šioks toks kūrėjas – tai pripažinti tą faktą, kad nesi kažkoks unikumas... Tiesa, nepažįstu nė vieno tokio. Unikumo.

Mariui pritarčiau, taip. Laikausi patikrintos taisyklės – kiek galima viską daryti 100 proc., su aistra, tikint pasauliu, iliuzija, kurią kuri, – tuomet, kad ir koks būtų adresatas, tai atpažins, jaus... Kitaip tariant, kūrinys ir adresatas vienas kitą labai natūraliai atranda. Niekada sąmoningai negalvojau apie adresatą, jam netaikiau ir nesitaikiau... Apie jį reikia galvoti nebent vartant telefonų knygą. Man visada buvo svarbi knyga kaip atskiras pasaulis, organizmas – su savais dėsniais, principais. Vis dėlto būtų keista, kad tos minimos knygos nesusišauktų. Tiek "Skėrių pusryčiai", tiek "Išlydžių zonos", tiek "Grimzdimas" – susisiekiantys indai. Nors šiuo atveju – nesu objektyvus, apie tai turėtų šnekėti kiti...

– Kodėl jums svarbus vizualumas? Ar jis yra dar viena, poezijos skaitytojams mažiau įprasta, atminties forma? Ar piešinys ir eilutė jūsų knygoje "Grimzdimas"` dažniau papildo vienas kitą, ar kuria reikšmių priešybes, o gal vaizdas lyg aidas atkartoja žodį?

– Matyt, kažkuri mano dalis tiesiog nori piešti, paišyti... Kita – labiau raštinga. Nematau čia nieko išskirtinio. Daug kas taip darė. O tai daro ta pati, to paties žmogaus dešinė ranka. Kartais būna, jog kalba tiesiog pasitraukia, atsitraukia ir apsėda jausmas, kad nė sakinio negalėtum parašyti. Tada gali išpiešti, išvingiuoti. Piešti nemoku ir nesistengiu vaidinti, kad moku. Visada patiko primityvai, laukinis, gatvės menas. Reikšmes gali kurti skirtingais instrumentais, niekas nedraudžia jais naudotis.

– Kaip regite dabartinę lietuvių poeziją? Kas džiugina ir kas priverčia kiek suabejoti, suraukti veidą, sukelia liūdesį? Ar krypčių, tendencijų ir stilių įvairovė rodo, kad poezija, visai kaip ir anksčiau, išlieka svarbi skaitytojams, kurie, rinkdamiesi autorių ar tam tikros stilistikos poeziją, susikuria galimybę kitaip pamatyti tai, į ką iki šiol nėra atkreipę dėmesio, arba susimąstyti apie jiems naujas temas, reikšmių sąskambius?

– Lietuvių poezija yra gana stipri. Nebijau to žodžio. Kiek regiu Europos, pasaulio poezijos horizontą – mes jame esame. Nors gyvename globaliame pasaulyje, vis dėlto kirba slapta mintis, kad daug ko nežinome, esama neatrastų šedevrų... Tam tikru nuogąstavimu laikyčiau faktą, kad mūsų poezija nuspėjama. Norėtųsi netikėtumo, naujų rakursų, kūlversčių, tam tikro maišto, šviežios energetikos, kad kas nors imtų ir iš esmės sumaišytų visas kortas... Iš kitos pusės – ne toks dabar laikas, ne maišto ir net ne poezijos laikas... Galima daug apie tai kalbėti. Tai susiję su begale dalykų. Dar kitaip žiūrint – o kada buvo poezijos laikas? Ji šiaip ar taip, mano supratimu, turi priešintis bet kokiam įmanomam norminimui, bandymams disciplinuoti visuomenę, žmogų, tiek dvasine, tiek socialine prasme, priešintis oficiozui, būti gyvybės pusėje. Tad jai bus ir yra ką čia veikti. O jos poreikis visada buvo nišinis. Tas gigantiškas pseudoporeikis, koks buvo sovietmečiu, – patologinis... Nors iš esmės – totalitarinėse visuomenėse poezijos poreikis visada buvo didesnis. Gera poezija – tai kalbos rokenrolas, ji turi galią išlaisvinti.

Išankstinis žinojimas

ateis ruduo

ir duos į dantų klaviatūrą

kalenančią Mahlerį

rudais krentančių kaštonų kumščiais

lapų delnais ištalžys

gyvaplaukių atolu nusėtus žandus

ir neklausk už ką ?

atsakymo nebus

ir nereikia

(o gal todėl

kad pavasarį sodintos vyšnios neprigijo)

ateis žiema

ir šalčiu suspaus nasrų tvorą

kurioj trūksta iltinių

landžioja išretėjęs oras

kad matai buvau nepasiruošęs

kad rogių neruošiau vasarą

įduos ir ledkirtį –

sielos ledainei išsikirsti –

rojaus obuolių kompotams

nuodėmių išnarų konservams laikyti

(kraujas seniai virtęs actu)

ateis (ir atėjo)

maža mergaitė

raudonais kaspinais

juodais bateliais

konservų atidarytuvu rankoje

ir pasiims (ir pasiėmė)

tik kreidą

kad ratu neapsibrėžčiau

* * *

akmens amžiuj žmogėnai

ir turėjo savo poeziją –

skelia titnagą

sugrubusiais liežuviais

užkuria ugnį –

pasmilko dilgėlėm

užkalba ašmenis

ir smeigia žodžių skeltes

į žvėries skūrą

visa kita – kas lieka (be poezijos)

skrandžio puota ir gedulas

Eilėraščio rašymas arba kumpiai rūkykloje

kol skerdiena dar šilta

įtrinu česnakais juodaisiais pipirais

cukrumi

iš visų pusių

pavartau paplekšnoju

delnu

kad jusčiau raudoniu sklindantį

karštį

apipjaustau kraštus

kur ne kur įpjaunu

kad įgautų formą

surišu virvėmis –

turi tvirtai laikytis ant medinio

kablio

aptraukiu balta užuolaida

kad atrodytų lyg krikštui papuoštas

kūdikis

parai palieku pamirkti savo rasale

kad visi prieskoniai įsigertų

kad atšaltų kaulai – užaštrėtų geluonis

vėliau kad skambėtų ir durtų

motinos paprašau įkurti rūkyklą

ant ugnies užpilti gerokai pjuvenų

taip kad dūmas nebūtų karštas –

skverbdamasis tik pertrauktų –

nepasikeistų spalva ir veidas

tada kabinu virš savęs

į aiškiai apibrėžtą erdvę –

ant kartelės

po savaitės ateinu

priglaudžiu dešinę ausį prie rūkyklos durų

PAKLAUSYT

paklausyt – kaip jis?

baubia ar gieda

Aš taip išsivaduoju

pataluos apsikamšęs akmenim – išsitiesęs lyg smilkyklė

pasikišęs po galva vaizdą – spygliais šliaužiančių sraigių

lūpos ima trūkčioti – švebeldžiuoti – vapėti : virpa

lyg MIR – UOLIAI bučiuotų

rytas išverčia iš lovos į kitą kalbą –

lyg TAIKA UOLIAI bučiuotų - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

iš burnos kyla kuždesių garas smilkalai - vilkeliu

į voratinklio šerdį –

pašauk – ir nesikelsiu – ir neisiu - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

nepulsiu prie ryto nektaro

cigaretės žarijos žiedelio

moters liežuvio kirmėlaitės vikšreliai – sliuogia visu mano kūnu

paryčiais jį išsinešioja drugiais - - - - - - - - - - - - - - - -

2002 09 10