Jubiliejinėje Vilniaus knygų mugėje Andrijus Liubka, šiuolaikinis Stefanas Zweigas iš Ukrainos, sakė tai, ką savo tekstuose teigė jau ne kartą: karas vyksta Europoje šiandien ir Europa yra skęstantis „Titanikas“. Jis klausė: sėsime į gelbėjimo valtis kartu su Ukraina ar drauge grimsime skambant patetiškiems „Odės džiaugsmui“ akordams? Svarstydami išlikimo klausimus, į šiuolaikinį Europos tapsmą ir kolektyvinį išgyvenimą pažvelkime per Europos ir literatūros istorijos polilogą. Ar jis gali tapti viena iš gelbėjimo valčių ir vilčių? Patyrinėkime šią situaciją retrospektyviai ir dialogiškai. Apie ką kalbėtųsi du rašytojai iš skirtingų amžių karais paženklintos Europos?

S. Zweigas: „Freudas buvo teisus, nes kultūrą, civilizaciją jis vertino tik kaip plonytį sluoksnį, kurį bet kada gali pralaužti destruktyvūs tamsūs instinktai; pamažu turėjome įprasti gyventi be pagrindo po kojomis, be teisingumo, be laisvės, be saugumo“ (p. 29).

A. Liubka: „Karas su manimi kalbėjosi tolimais sprogimais už lango, bet aš jais netikėjau, maniau, kad sapnuoju. [...] „Karas prasidėjo, oro erdvė uždaryta“, – pasakė namo šeimininkė Katia. Ji paminėjo oro erdvę, nes po dviejų valandų turėjau skristi į Vilnių pristatyti savo romano vertimo. Jos balsas po miegų atrodė šiurkštus ir vyriškas, kimus ir prarūkytas. Bet iš tikrųjų taip skamba gyvuliška baimė. Didelis šuo stovėjo virtuvėje priešais langą ir žvelgė į tamsų dangų, išgąstingai lojo, klausydamasis raketų ir karo lėktuvų garsų“ (Andrijus Liubka. Per dvejus karo metus visi iš dalies numirėme, 2023, LRT, iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė).

Nueinančiame laike autoriai kalbasi išgyvenimais – tais, kurie jungia kiekvieną iš mūsų. Šiame straipsnyje susitiksite ne tik su vakarykščio pasaulio liudininku S. Zweigu, bet ir su nerimo, pesimizmo amžiaus pranašu Sigmundu Freudu, optimizmo ieškotojais Leonidu Donskiu ir Tomu Venclova.

Kuriant saugumo garantą

Kas šiandien vienija Europą? Kas šiandien saugo Europą? Literatūra reflektuoja ir formuoja europinę tapatybę, o tai ypač svarbu didžiojo neapibrėžtumo ir grėsmių laikais. Grožinėse, istorinėse knygose, eseistikoje sprendžiamas Europos likimas. Dar iki ES pirmtakės – Europos anglių ir plieno bendrijos, kurią 1951 m. balandį įkūrė šešios valstybės, egzistavo Paneuropos sąjungos, arba Europos vienijimo, judėjimas.

1923 m. išleistame grafo Richardo von Coudenhove’o-Kalergio manifeste „Paneuropa“ buvo pristatyta suvienytos Europos valstijų idėja. Jau tada europeizacijos pamatu buvo laikoma demokratija, o pati sąjunga turėjo būti atvira liberalios demokratijos valstybėms.

Šiandienis Europos polilogas skamba kaip išlikimo pasakojimas. Nerimastingos kultūros sąlygomis žvalgomės į Europos ir pasaulio istoriją bijodami, kad nepasimokėme iš savo klaidų.

Panašių minčių būta ir po Winstono Churchillio 1946 m. rugsėjo 19 d. Ciuricho universitete (Šveicarija) pasakytos kalbos, kurioje jis mini sąvoką „Jungtinės Europos Valstijos“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, W. Churchillis padarė išvadą: turime sukurti tam tikras Jungtines Europos Valstijas.

2015 m. Hendra Manurung rašė: „Suprasdami nacionalizmo pavojų, po Antrojo pasaulinio karo (1945) europiečiai stengėsi susilpninti tautinių valstybių dimensiją ir palaipsniui ją pakeisti ES, supranacionalistinių institucijų bendrija, kuri su laiku sukurtų viršvalstybinį Europos identitetą.“ Šiandien svarstome: galbūt nacionalinis tapatumas ir jo stiprybė kaip tik yra pagrindas vienytis ir kovoti? Pagalvokite, kodėl Ukrainoje tiek daug Europos, o Europoje – Ukrainos? Per trejus karo metus visi tapome truputį ukrainiečiais.

Europos vienijimosi šiandien negalime įsivaizduoti be Europos integracijos procesų ir juos lemiančių veiksnių, taip pat žodžių, kurie mus klijuoja ir formuoja: „mes“ jausmas, apibūdinantis bendruomenę, ir patriotiškumą simbolizuojanti ištikimybė. Tai sąvokos, kurios šiandien atspindi kolektyvinę tapatybę. O kaip „mes“ jausmas ir kultūrinė tapatybė reiškėsi literatūroje, intelektualinėse diskusijose, kultūros, civilizacijos psichoterapijoje? Ieškokime „mes“, arba Europos, jausmo trijose knygose: S. Zweigo „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“, S. Freudo „Nerimastis kultūroje“ ir L. Donskio ir T. Venclovos pokalbyje „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“.

Šiandienis Europos polilogas skamba kaip išlikimo pasakojimas. Nerimastingos kultūros sąlygomis žvalgomės į Europos ir pasaulio istoriją bijodami, kad nepasimokėme iš savo klaidų. Istorija, jeigu ne kartojasi, tai tikrai rimuojasi, rašė Markas Twainas. Vakaryštis ramybės pasaulis tarsi lieka mums už nugaros – nostalgiškas, saugus ir santykinai vieningas. Federacinės Europos, bendros Europos konstitucijos, bendros Europos gynybos klausimai buvo keliami ES susikūrimo priešaušriu, bet juos ilgainiui užgožė ekonominės ir kitokios geopolitinės strategijos. Juk vyravo taikos jausmas, bet neilgai.

Kur prasideda ir baigiasi Europa?

„Viduržemio jūros civilizaciją skatino nuolatinis judėjimas. Judėjimas kėlė netikrumą ir nesaugumą. Neapibrėžtumas skatino nuolatinį idėjų kismą. Nesaugumas skatino energingą veiklą. Minosas garsėjo savo laivais. Kreta buvo pirmoji jūrų galybė. Laivais buvo gabenami žmonės, prekės ir kultūra, skatinant įvairiausius mainus su šalimis, į kurias jie plaukė. Kaip ir Europos drabužiai, tų senovės jūrininkų mintys nuolat „plevėsavo vėjyje“ – tremulae sinuantur flamine vestes. Europa keliavo saulės keliu iš rytų į vakarus“ (Norman Davies, 1997).

Istoriko Normano Davieso knygoje „Europa. Istorija“ beveik 1 tūkst. metų įvykių jungiantis pasakojimas Europos susikūrimo legendą apibūdina kaip nuolatinio judėjimo rezultatą. Nuolatiniai tektoninių plokščių judėjimai (socialiniai, politiniai, kultūriniai), ribų pasikeitimai Europos žemėlapyje, kylančios krizės ir konfliktai turėjo įtakos ir europietiškam supranacionaliniam suverenumui, ypač po Antrojo pasaulinio karo, kai europinė dimensija atsidūrė aukščiau nei nacionalinė.

Europa kaip istorinis ir kultūrinis darinys pamažu atsiskiria nuo tos ES, kuri paremta ekonominiu ir politiniu pagrindu. Europa kaip kontinentas ir Europa kaip idėja didžiųjų transformacijų (didžiųjų geografinių atradimų, revoliucijų, XIX a. tautiniu pagrindu besikuriančių valstybių, ekonominių krizių, pasaulinių karų, šaltojo karo, globalizacijos, skaitmeninės transformacijos ir kt.) metu keitė ir geografines, geopolitines ir ideologines ribas.

Kaip tuo metu transformacijas išgyveno Europos gyventojai ir kaip tuo metu jie suvokė save? Kaip tautiniu pagrindu susikūrusių nacionalinių valstybių piliečius ar kaip vienos europinės kultūros atstovus, tos aukso amžiaus Europos?

Europiečių prisiminimai

Babelio bokšto statytoju, idealistu laikomas austras S. Zweigas – vienas tokių europiečių, kurie vylėsi, kad Europa – vieninga, saugi. Tačiau du pasauliniai karai parodė, kaip viskas griūva. Teliko to praeinančio pasaulio ženklus, laikmečio dvasią (vok. Zeitgeist) įamžinti knygoje „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“.

„Per mano gyvenimą prašuoliavo visi blyškieji Apokalipsės žirgai, revoliucijos ir badmečiai, pinigų infliacija ir teroras, epidemijos ir emigracija; po mano akių sudygo ir išplito didžiosios masių ideologijos [...]“ (p. 22).

S. Zweigas matė du pasaulinius karus (antrojo pabaigos, deja, nesulaukė – mirė 1942 m.), bet knygoje bando sutalpinti nuotaikas Europoje dar iki jų. Tarsi jausdamas kaltę, kad nusuko akis nuo gimstančios pasaulio beprotybės, jis stengiasi surinkti vakarykščio pasaulio vilties trupinius. Ši knyga – autoriaus gulbės giesmė, atsisveikinimas su pasikeitusia pasaulio tvarka ir iš dalies atsisveikinimas su savo gyvenimu.

„Tad, prisiminimai, kalbėkite už mane ir bent kaip veidrodyje atspindėkite mano gyvenimą prieš jam nugrimztant tamsoje“ (p. 25).

Kol S. Zweigas rašė šią knygą, pasaulis paniro į tamsą, krito bombos ant varinių jo Austrijos bokštų, dulkėmis ir krauju užklojo praėjusio pasaulio humanistinį progresą. Rašytojas nesulaukė susivienijusios Europos. Kelias į kultūrinę ir politinę Europos vienovę prasidėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai radikalusis nacionalizmas buvo matomas kaip didžiausia grėsmė, didysis prakeiksmas.

Kultūra, pagimdžiusi karą

Perbraižant Europos žemėlapį, XIX a. ir XX a. sandūroje S. Freudas braižė žmogaus ir kolektyvo pasąmonės žemėlapį. 1929 m. išleidęs „Nelaimę kultūroje“ (vėliau pervardijo „Nerimastimi“), bandė suvokti, iš kur kultūroje kyla agresija, ko vedami mes skaldomės, o ne vienijamės.

Technologinis progresas visuomenę privedė prie humanistinio regreso. Iš pasąmonės išlipusi tamsa (arba Friedricho Nietzsche’ės bedugnė) įtraukė XX a. Europą į savidestrukciją. Pergalės prieš nacizmą apžavėti nukreipėme žvilgsnį nuo rytinės sienos ir sovietinio teroro. Atrodo, šiandien iš naujo kartojame tą patį kursą, istorija kartojasi.

2015 m. šviesaus atminimo profesorius L. Donskis ir poetas, vertėjas T. Venclova diskutavo apie suskilusį demokratinį pasaulį, kurį blogiui lengva užpulti. S. Freudas kultūrinėje XX a. psichoanalizėje taip pat bandė suvokti: kas skatina blogį augti? Ar tai amžina kova tarp Eroso ir Tanato, tarp gyvybės ir mirties troškimo? Destruktyvumas ir agresijos prigimtis leido karui suvešėti ir blogiui rasti vietą demokratijos įtrūkimuose.

„Jeigu privati nuosavybė bus panaikinta, visos gėrybės taps bendros ir kiekvienam bus leista mėgautis savo dalimi, pikta valia ir priešiškumas išnyks iš žmonių tarpo. Kadangi visi poreikiai bus patenkinti, ir neliks pagrindo kitame įžvelgti priešą [...]“ (p. 61).

Ar atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų sukelia karus ir revoliucijas? Šiandien matome visai kitą situaciją – kaip tik imperializmo ir pertekliaus vedami rusai gviešiasi suverenios šalies teritorijos. Jie ne atsisako, ne mažina, o tik didina savo grobuoniškus poreikius. Komunizmas bandė padaryti visus lygius, bet utopija virto distopija.

„Tik kyla neramus klausimas: ką darys sovietai, išnaikinę savo buržuaziją?“ (p. 64).

Net sugriuvus Sovietų Sąjungai, naikinimas ir ekspansijos troškimas iš Rusijos nesibaigė. Apie tokias Rytų Europos nuojautas po Krymo aneksijos kalbėjosi L. Donskis ir T. Venclova.

Po karo europiečiai stengėsi susilpninti tautinių valstybių dimensiją ir palaipsniui ją pakeisti supranacionalistinių institucijų bendrija, ES, todėl Europos piliečių galvose turėtų gimti ir viršvalstybinis europinis identitetas. Toks buvo normatyvinis scenarijus, bet Europos, kaip ir demokratijos ar Romos per dieną nepastatysi, – ją nuolat veikia išorinės grėsmės. Europeizacijos tyrėjai, kultūrologai, filosofai į ją žvelgė kaip į dialogą. Apie tai 2011 m. kalbėjo profesorius L. Donskis: „Europa yra procesas, dialogas ir supratimas. Jos kultūrinė įvairovė Jungtinėms Valstijoms nepažįstama: vos 50 km vienas nuo kito nutolę Prancūzijos ir Italijos kaimai kalba skirtingomis tarmėmis. Mano nuomone, Europa yra tokia didelė, kad europietis niekada nebus dirbtinai pagamintas. Manau, kad Europos patriotizmas egzistuoja. Tai turbūt eitų koja kojon su meile kitoms mažoms tėvynėms – savo miestui, regionui ir šaliai. Tačiau tai nebūtų dirbtinis reiškinys.“

Išorinės grėsmės jau kurį laiką talžo Europos krantus. L. Donskis ir T. Venclova po 2014 m. Krymo aneksijos svarstė Rytų Europos likimą. Šiandien Ukraina nenori būti Rytais, jų mentalitetas slenkasi vis arčiau Vidurio ir Vakarų Europos, o Amerika, atrodo, traukiasi į Rytus. 2015 m. L. Donskis ir T. Venclova dar ieškojo optimizmo tame pesimizmo amžiuje, tikėjosi, kad Rusijos disidentai, opozicijos apvers šalį, sustabdys karo mašiną. Tačiau Minsko susitarimai buvo sulaužyti, o 2022 m. frontas Ukrainoje vėl atsivėrė. Šiandien kas rytą laukiame naujo susitarimo, paliaubų. Tačiau ar bent koks susitarimas užtikrins ilgalaikę taiką ir saugumą Europoje?

Viltis kaip pasakojimas

Tam, kad europietiškas patriotizmas ir europinis tapatumas („Suvienijusi įvairovę“) stiprėtų, reikalingas ir stiprus tautinis pagrindas, o ne tik viršvalstybinis interesas. Pastaruoju metu tautinio identiteto stiprumą Ukraina įrodė jau ne kartą: Orumo revoliucijoje, per Krymo aneksiją ir po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 vasario 24 d.

Tik kyla neramus klausimas: ką darys sovietai, išnaikinę savo buržuaziją?

L. Donskis dar 2014 m. stebėjo, kaip gimsta europietiška tauta, – ta, kuri pasiryžusi kovoti už bendras demokratines vertybes, paremtas ne tik graikų demokratija, bet ir modernios Europos formavimosi istorija.

Iki Europos politinio susivienijimo XX a. 5-ojo dešimtmečio (ES priešaušriu) turėjo įvykti atskirų Europos šalių vidinis susivienijimas. Tautų pavasario (1848–1849 m.) metu nacionaliniu pagrindu susikūrusios šalys, įkvėptos nacionalizmo, liberalizmo ir demokratijos idealų, pradėjo kurti tvirtesnes politines sistemas. Šie judėjimai parodė, kad ir visoje Europoje kyla poreikis skirtingų kalbų, kultūrų ir religinių bendruomenių pagrindu kurti tam tikrą sambūvio politiką, kuri vėliau tapo ateities ES pagrindu. Todėl šis revoliucinis laikotarpis ne veltui laikomas vienu svarbiausių Europos istorijos įvykių, kai susikūrė naujos valstybės ir buvo perbraižytas Europos žemėlapis. Tik šiandien mes jau nenorime leisti svetimiems perbraižyti suverenių valstybių sienų, nenorime, kad iš mūsų atimtų kalbą, kūną, nenorime geležinių uždangų ir grandinių.

Europiniam sąmoningumui pasikeisti prireikė ne tik Tautų pavasario, bet ir skirtingų iššūkių ir krizių, o toms krizėms įveikti reikėjo strateginių, politinių ir naratyvinių įrankių. L. Donskis 2016 m. rašė, kad „naratyvinės galios gelbėja mus sunkią valandą“. Pasakojimas – greičiausiai pati seniausia komunikacijos forma, gyvuojanti nuo pat civilizacijos istorijos pradžios. Žmonės vieni kitiems pasakojo istorijas, mitus, legendas anksčiau, nei išmoko jas užrašyti. Prieš 30 tūkst. metų palikti piešiniai urvuose taip pat pasakojo istorijas. Urvai tuo metu funkcionavo kaip savotiška viešoji erdvė, o pasakojimams ji visada reikalinga.

George’as Steineris „Europą idėją“ 2015 m. apibrėžė per viešosios erdvės metaforą kaip „kavinę, susitikimų ir konspiracijų erdvę, skirtą dykinėtojų, poetų, metafizikų su užrašų knygutėmis intelektualiems debatams ir paskaloms. Ji atvira visiems, bet kartu yra ir politinio ar meninio-literatūrinio pripažinimo ir savitarpio supratimo klubas“. Tokiose „kavinėse“ būrėsi jaunasis S. Zweigas, inklingai – Oksfordo universitete XX a. 4–6 dešimtmečiais gyvavusi literatų diskusijų grupelė. Jos nariai daugiausia buvo universiteto akademikai (pvz., J. R. R. Tolkienas, C. S. Lewisas). Jie kūrė savo pasakojimus karo talžomoje Europoje, visus juos jungė pabaigos nuotaikos.

Pasak G. Steinerio (2015), vienas iš Europą kuriančių veiksnių yra ir „pabaigos nuotaika“, todėl Europos literatūroje dažnai grįžtama prie tų esminių lūžio taškų arba tariamų pabaigų, po kurių ateina atsinaujinimas. Viliamės, kad ateis. Stebėdami esmines transformacijas, keldami pabaigos ar permainų klausimus ir matydami griūvančią nusistovėjusią saugaus pasaulio tvarką, iš naujo savęs klausiame: „Kas tu toks?“ (Artem Čech), gal „Kažkas su manimi ne taip?“ (Andrij Liubka) ir „Kaip tu?“ (Ana Gin). Visa tai – identiteto klausimas.

Identiteto ir kultūros klausimus svarsčiusį Claude’ą Levi-Straussą vis dar mini, juo remiasi šiuolaikiniai kultūros teoretikai ir praktikai, tarp jų ir Krzysztofas Czyżewskis, kuris Seinuose (Lenkija) įkūrė Paribio fondą – erdvę skirtingoms tautoms, kultūroms ir menams susiburti. Šioje erdvėje užgimė ir „Mažojo pasaulio centro“ idėja.

„Nuo tada, kai C. Levi-Straussas kultūros sąvoką iškeitė į kultūrinės tapatybės sąvoką, pats žodis „tapatybė“ pradėjo būti vartojamas labai skirtinguose kontekstuose ir kelti daug nesusipratimų. Tapatybė buvo būtinas ginklas kovojant su svetimųjų viešpatyste. Su imperializmu kovojančiuose Vidurio ir Rytų Europos kraštuose dažniausiai buvo apeliuojama į tautinę tapatybę, su kolonializmu kovojančiose Trečiojo pasaulio šalyse – į kultūrinę“ (Krzysztof Czyżewski, 2021).

Anot C. Levi-Strausso, pakitusi kultūros sąvoka, o gal net greičiau globalioje politikoje pakitęs kultūros vaidmuo ne tik tapo svarbiu ginklu kovojant prieš svetimybes, kitoniškumą, bet ir vienijimosi pagrindu. Ir šiandien kultūra, atmintis ir pasakojimai tampa svarbiu ginklu kovojant prieš tuos, kurie mus bando sugriauti, pavergti.

Senosios pasaulio tvarkos ir Europos ateitis priėjusi išlikimo slenkstį. Ar gelbėsimės pasakojimu, o gal mus jau gelbsti vakarykščio pasaulio pasakojimas? Greta ginklavimosi varžybų, gynybos biudžetų, išvykimo krepšio, kažkas vis dar rašo tekstus, reflektuoja ir aktualizuoja praeitį. Kol Rusija ukrainiečių krauju perrašinėja Europos istoriją, mes negalime tylėti – kovojame kartu. Jei negalime imti tikro ginklo ir eiti į frontą, į paviršių iš naujo iškeliame visas tas praėjusio pasaulio nuojautas ir patirtis, kurias išgyveno XX a. žmogus. Ar tą patį šiandien išgyvename ir mes? Kur riba tarp vakarykščio pasaulio ir „naujosios tvarkos“?

„Net iš siaubo bedugnės, kurioje šiandien pusiau akli bandome jausti savo kelią, sudaužytomis ir sukrėstomis širdimis, vėl ir vėl žvelgiu į senovines žvaigždynų konfigūracijas, kurios švietė mano vaikystėje, guosdamas save paveldėtu įsitikinimu, kad kažkada šis nuopuolis atrodys tik kaip trumpas intervalas amžiname pažangos ritme pirmyn ir aukštyn“ (Stefan Zweig).