Svarbi priemonė kare

Kauno menininkų namuose vykusioje diskusijoje dalyvavo rašytojos Julia Fiedorczuk (Lenkija), Sabrina Janesch (Vokietija), Auður Ava Ólafsdóttir (Islandija) ir Jaryna Čornohuz (Ukraina). Renginį moderavo Eglė Murauskaitė.

Ukrainiečių poetė, karo medikė ir žvalgė J. Čornohuz diskusijoje palietė literatūros vaidmens karo akivaizdoje temą. Jos teigimu, daug ukrainiečių poetų ir rašytojų šiuo metu kovoja mūšio lauke, o savo skausmą išlieja literatūroje. Tiesa, jų užrašytos patirtys neretai būna nesuprantamos karo siaubo nepatyrusiems europiečiams. Pirmiausia dėl to, kad karo meto literatūroje labai daug juodojo humoro, kuris kai kuriems gali atrodyti per daug aštrus ir tamsus. Vis dėlto, kasdien su žiaurumu ir mirtimi susiduriantiems kariams humoras yra svarbus pagalbininkas, padedantis nenugrimzti į depresiją ir išlaikyti sveiką protą. Literatūra karo metu taip pat tampa priemone, dokumentuojančia tai, kas vyksta. Pati J. Čornohuz pernai išleido eilėraščių rinkinį „dasein: esaties gynyba“, kuriame dalijasi karo lauke apimančiais jausmais ir patirtimi. Rašytoja taip norėjo įamžinti bendražygių, kurių neteko, atminimą.

Pasak J. Čornohuz, prasidėjus karui, šiuolaikinės Ukrainos literatūros lauke išpopuliarėjo poezijos ir memuarų žanrai, kuriais lengviausia fiksuoti karo patirtis, o poetai tapo populiariausiais rašytojais.

„Šiuo metu labai populiari autorių, kurie savo gyvybę paaukojo Ukrainai, literatūra. Pavyzdžiui, karo lauke žuvusio poeto ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kario Maksymo Krytsovo arba nuo rusų raketos smūgio žuvusios rašytojos Viktorijos Amelinos kūryba. Visiems rekomenduočiau paskaityti ir „Azov“ bataliono kovotojos Valerijos Subotinos knygą apie patirtis rusų nelaisvėje. Ji padėtų geriau suprasti, su kokiu blogiu mes kovojame kasdien, – kalbėjo rašytoja. – Nedidelis pozityvus karo bruožas yra tai, kad jo metu menai tiesiog suklesti. Todėl manau, kad, pasibaigus šiam karui, turėsime labai daug intelektualios ukrainietiškos literatūros. Taip nutiko ir trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1920-aisiais mums nepavyko įtvirtinti nepriklausomos Ukrainos valstybės, tačiau tuo laikotarpiu suklestėjo jaunųjų menininkų karta, kuri mūsų šalies meną pakėlė iki pasaulinio lygio. Nors dauguma jų vėliau buvo represuoti ir nužudyti sovietų, mes iki šiol iš šių rašytojų semiamės įkvėpimo.“

Saugi erdvė diskusijoms

Varšuvoje gyvenanti rašytoja J. Fiedorczuk renginyje kalbėjo apie literatūros vaidmenį politinę poliarizaciją išgyvenančioje Lenkijoje. Pasak jos, šioje šalyje šiuo metu vyrauja gilus susiskaldymas tarp to, kaip visuomenės nariai suvokia savo identitetą ir kokios jų yra šalies ateities vizijos. Viena pusė nori laikytis tradicijų, o kitai priimtinesnės iš Vakarų atkeliavusios įvairovės ir tolerancijos vertybės.

„Po praėjusių Seimo rinkimų padėtis kiek pasitaisė, tačiau vis tiek jaučiama, kad egzistuoja dvi Lenkijos. Įtampa tokia didelė, kad, susidraugavus su nauju žmogumi, pirmiausia išsiaiškinama, kurią pusę jis palaiko. Esu įsitikinusi, kad tokia poliarizacija yra labai pavojinga. Šioje situacijoje literatūra tampa priemone, skatinančia gilesnes diskusijas kontroversiškais klausimais ir temomis. Ji svarbi, nes sukuria saugią erdvę, kurios padedami žmonės gali kūrybiškai ir pagarbiai diskutuoti apie savo skirtumus, – mano diskusijos dalyvė. – Vis dėlto, rašydamas niekada nežinai, kaip skaitytojas supras ir interpretuos tavo knygą. Mano nuomone, neįmanoma literatūrai iš anksto sudaryti plano: išleisiu romaną, kuris pakeis žmonių požiūrį ir atvers jų širdis. Iš tikrųjų nežinome, ar knyga palies skaitytojus, ar jie supras jos žinutę. Tačiau tai gali įvykti, knygos gali paskatinti pokyčius žmonių širdyse ir protuose. Viliuosi, kad savo kūriniais man bent kartais pavyksta to pasiekti.“

J. Fiedorczuk nevengia rašyti visuomenėje kontroversiškai vertinamomis temomis. Pavyzdžiui, ji kalba apie A. Lukašenkos sukeltą migrantų krizę, kurią išgyveno ne tik Lietuva, bet ir Lenkija. Vis dėlto, pasak kūrėjos, rašytojas turi svarbią atsakomybę sunkiomis temomis rašyti humaniškai ir empatiškai, realios žmogaus tragedijos nepaverčiant tiesiog įdomia istorija, kurią naudoji savo asmeniniams tikslams.

„Be abejonės, rašytojai rašo ne tik apie tai, ką patys yra patyrę, mes daug įkvėpimo semiamės ir iš skaudžių ir sunkių kitų žmonių istorijų. Todėl visada mąstau – kaip, aprašant kito žmogaus skausmą, nepavogti jo balso ir neaproprijuoti patirties? Man tai atrodo labai svarbus etinis klausimas. Pavyzdžiui, manau, kad Ukrainos karo kontekste kitų šalių rašytojų užduotis yra sukurti erdvę, kurioje galėtų laisvai kalbėti ukrainiečių rašytojai ir poetai, tačiau mes neturėtume patys bandyti šnekėti jų balsu, kad netyčia jo neužgožtume“, – požiūrį išsakė ji.

Knygos – visuomenės klijai

S. Janesch pasidalijo savo požiūriu į rašytojų vaidmenį Vokietijoje, kur pastaruoju metu kyla radikalios dešiniosios jėgos. Kūrėja atskleidė, kad vokiečių literatūros laukas šiuo metu pasižymi temų įvairove ir iš skirtingų kultūrinių ir socialinių sluoksnių kilusių rašytojų gausa. Nemažai knygų atskleidžia visuomenės pakraščiuose gyvenančių žmonių istorijas, pavyzdžiui, migrantų, pabėgėlių. Taip šie pasakojimai tampa populiariosios kultūros dalimi. Tai, pasak S. Janesch, yra itin svarbu, kadangi tokios istorijos ugdo empatiją ir kito supratimą.

„Mano nuomone, literatūra turi galios tapti visuomenės klijais, padedančiais susikalbėti tarpusavyje. Tai ypač svarbu šiandien, kai stebime radikalių dešiniųjų jėgų iškilimą, keliantį grėsmę liberalioms vertybėms. Populiarėjanti radikali partija „Alternatyva Vokietijai“ mūsų visuomenei yra tarsi testas, parodantis, kaip toli nuėjome nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, – įsitikinusi ji. – Įdomu tai, kad dešinieji radikalai socialinių tinklų grupėse kuria ne tik savo naratyvą, bet netgi savitą kalbą, pasitelkę Trečiojo reicho laikotarpiu vartotus terminus. Tad šiuo metu kyla grėsmė ne tik humanistinėms vertybėms, bet netgi ir vokiečių kalbai, kurią mes turime apginti. Man, kaip rašytojai, tai yra labai svarbi užduotis.“

Dešiniųjų radikalų jėgų iškilimo akivaizdoje rašytoja pasigenda didesnio dėmesio vaikų literatūrai. Pasak jos, Vokietijoje manoma, kad knygos vaikams neturi tokios vertės, kaip suaugusiųjų literatūra. Vis dėlto, S. Janesch manymu, nuo mažens skaitydami apie skirtingus gyvenimus ir visuomenės paraštėse atsidūrusius žmones, vaikai išsiugdytų didesnę empatiją ir užaugtų atviresni, tolerantiškesni.

Pasak rašytojos, jos gimtojoje šalyje daugėja atvejų, kai kairiųjų partijų atstovai užpuolami tiesiog gatvėje, tad kai kurie jų vengia važiuoti į tam tikrus miestus. S. Janesch tokie atvejai gąsdina, tačiau, jos manymu, svarbiausia nepasiduoti baimei.

„Pati neseniai dalyvavau viename renginyje, apie kurį informuojantys plakatai buvo iškabinti gatvėje. Eidama pro šalį, ant savo veido plakate pamačiau nupieštus fašistinius simbolius. Buvo labai šiurpu, tačiau kartu šis įvykis man priminė, kad širdyse pasėta baimė yra stipriausias radikalų ginklas. Jei mes pradėsime bijoti reikšti savo mintis ar dalyvauti viešuose renginiuose, radikalai laimės. Todėl svarbiu tikslu laikau tęsti savo darbą be baimės“, – sako ji.

Kokios bus ateities krizės?

Kokios temos ir krizės šiuo metu aptarinėjamos Islandijos literatūros lauke? A. A. Ólafsdóttir atskleidė, kad šalyje šiuo metu daug kalbama tema, kurią diskusijos metu palietė ir J. Fiedorczuk: ar etiška rašyti apie kitų žmonių skausmą, jei pats nesi to patyręs?

„Jei galėčiau rašyti tik apie tai, ką asmeniškai išgyvenau, parašyčiau labai nuobodžią knygą, nes gyvenu itin ramų gyvenimą, – nusijuokė viešnia iš Islandijos. – Būdama kūrėja, turiu daug empatijos kenčiantiems. Mano nuomone, aprašydami kančią, poetai ir rašytojai pasirūpina, kad tie žmonės nebūtų užmiršti. Rašytojo vaidmenį matau kaip balso suteikimą tiems, kas jo negali išreikšti. Literatūra turi išties didelę įtaką, tai matome ir karo Ukrainoje akivaizdoje. Diktatoriai ir agresoriai knygų ir eilėraščių bijo labiau nei ginklų, todėl vykstant invazijoms pirmiausia įkalinami žurnalistai ir rašytojai.“

Islandija yra taiki ir nuo visko nutolusi šalis, o didelių krizių joje šiuo metu nevyksta. Vis dėlto, A. A. Ólafsdóttir nuomone, situacija bet kada gali pasikeisti.

„Gyvenu šalyje, kuri neturi nei kaimynų, nei bendrų sienų, nei su kuo kariauti. Neturime nei kariuomenės, nei šauktinių, o mūsų policijos pareigūnai nesinešioja ginklų. Net medžiotojų mūsų šalyje nelabai yra, tik žvejai. Tačiau turime labai daug poetų, nes poezija visada buvo pigiausia meno forma – juk jai tereikia rašiklio, popieriaus, ir vaizduotės, – kalbėjo ji. – Vis dėlto, nesu naivi ir žinau, kad nors gyvename visiškame pakraštyje, situacija gali pasikeisti. Karai visada kyla dėl to, kad vieni turi kažką, ko nori kiti. Tad nusprendžiama tai atimti smurtu. Manau, kad ateinančiuose karuose bus kariaujama dėl natūralių resursų, kurių Islandija turi labai daug. Pavyzdžiui, esame apdovanoti smėliu ir tyru vandeniu, kurio atsargos pasaulyje senka dėl tirpstančių ledynų. Prieš keletą metų savo romane aprašiau išgalvotą istoriją, kaip užsienio verslininkai Islandijoje nusiperka kalną, kurį ketina susprogdinti ir pargabenti į savo šalį. Knygą jau spausdinant, sužinojau, kad Vokietijos investuotojai iš tikrųjų nusipirko kalną Islandijoje, kurį ketina susprogdinti ir naudoti kaip smėlio šaltinį.“

Uždrausti ar giliau pažinti?

Renginio moderatorė E. Murauskaitė iškėlė klausimą ir apie šalies agresorės literatūrą. Ar reikėtų ją uždrausti arba bent jau laikinai pašalinti iš knygų lentynų?

S. Janesch nuomone, literatūros draudimas yra per daug radikalus žingsnis. Rašytoja prisiminė nacių Vokietijoje uždraustas ir netgi degintas pasaulinio lygio autorių knygas, neįtikusias partijai.

„Labai išsigąsčiau, jei staiga nebegalėčiau skaityti knygų iš viso pasaulio. Esu įsitikinusi, kad mus reikėtų skirstyti ne į tautybes, bet į gerus ir blogus žmones. Drausti autoriaus knygą vien dėl jo tautybės man neatrodo išmintingas žingsnis. Kas kita, jei ta knyga skatina neapykantą, smurtą“, – mintis išsakė ji.

J. Čornohuz pritarė, kad šalies agresorės autorių knygų nereikėtų uždrausti, jeigu jose neskatinama neapykanta. Ukrainiečių poetės manymu, dažniausiai uždraustas vaisius tik susilaukia didesnio susidomėjimo, tad toks veiksmas gali turėti atvirkščią rezultatą. Vis dėlto, pasak jos, skaitant rusų literatūrą, vertėtų geriau pasigilinti į joje slypinčias žinutes ir išmokti jas suprasti.

„Nemažoje dalyje rusų literatūros klasikų knygų slypi rusiškojo fašizmo pagrindas, kuriuo vadovaujasi Putinas. Pavyzdžiui, visame pasaulyje žinomo rusų rašytojo F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ pagrindinis veikėjas Raskolnikovas jautė aistrą smurtui ir žudymui. Jis tikėjo, kad yra geresnis nei visi, todėl turi teisę žudyti kitus žmones. Būtent tai ir yra šiuolaikinio rusų fašizmo filosofijos šerdis, – paaiškino ji. – Tokie dalykai ukrainiečiams labai aiškūs, bet europiečiams tai ne taip lengvai suprantama. Iš tiesų, net ta literatūra, kuri neturi rusiškojo fašizmo filosofijos, vis tiek yra paversta propagandos priemone, bandant įtikinti, kad Ukraina privalo būti sunaikinta. Todėl turime labai atsargiai vertinti šios šalies literatūrą ir ją geriau suprasti.“