Kas atsitinka su meno kūriniais pasibaigus parodai? Kilnojamieji dailės kūriniai grįžta pas dailininką, galeriją ar naują šeimininką. O kas atsitinka masyviems objektams, tokiems kaip neseniai sostinėje eksponuoti garsių šiuolaikinio meno kūrėjų dirbiniai?

Betono reabilitavimas

Grubus. Sunkiasvoris. Pilkas. Toks yra betonas. Dar jis yra žavus. Įspūdingas. Mielas. Ne tik interjeruose, kur vis dažniau nulupamos dailylentės ar kitos vienadienės plokštės, slepiančios tikrąsias konstrukcines vertybes, taip atskleidžiant paviršius – nelygius, kartais dar su lentų žymėmis. Prie sostinės Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) lubų visi jau seniai priprato, nieko nestebina net pilka betono spalva nudažytas Vilniaus "Vartų" galerijos parketas. Rūsčiųjų medžiagų garbintojas Vladas Urbanavičius sukūrė keletą betono poemų, eksponuotų ŠMC, pavadindamas šias skulptūras "Standartiniais rezervuarais".

Neapsieita be šios pilkos urbanistinės medžiagos ir Mindaugo Navako parodoje "Šlovė buvo ranka pasiekiama". Vis dėlto tikra betono karūnavimo šventė buvo šiuolaikinio meno parodoje "Documenta'13" eksponuotas menininko Pierre'o Huyghe'o kūrinys "Untilled". Visi pamena šunį rožine koja, tačiau nepamirštama ir aplinka, pilna cemento plytų, luitų, gabalų, o dėmesio centre – pilka pusiau gulinčios moters skulptūra (taip pat atrodanti kaip betoninė) su bičių koriais apaugusia galva ir jų judėjimu, ropojimu, dūzgimu aplink.

Tačiau tai jau buvo arba yra toli, kur nors Paryžiuje, kaip kad šiuolaikinio meno centras "Palase de Tokyo" su savo keistomis tarsi juodraštis neužbaigtomis erdvėmis, pilnomis atsainiai apnuoginto betono, primenančio moters petį nuslinkus lengvam drabužio audiniui.

Čia, Lietuvoje, viskas arčiau, tad net maži dalykai, paklusdami perspektyvos dėsniams, atrodo dideli. Kartais jie ir iš tiesų pasako ne mažiau už tuos stambiuosius, iš toli matomus – juk būtent tokie ir yra naujų parodų atidarymai. Esame įpratę džiaugtis geromis ekspozicijomis, kartais dar pasmalsaujame apie kūrinių atvykimą-atvežimą ar instaliavimą, tačiau su parodomis nutinka kaip su visais šou – jos baigiasi ir tampa nebeįdomios.

(Ne)įprasta dekonstrukcija

Visiems smalsu, kaip buvo filmuojamas kinas, tačiau ar kas rūpinasi, ką aktoriai veikia po premjeros? Tai rūpi nebent tada, kai šie eina atsiimti apdovanojimų. Tačiau šįkart pakalbėkime ne apie prizus, bronzines statulėles. Nors ne, kaip tik apie statulas – tiksliau, apie skulptūras. Jei ir ne bronzines, vis tiek iš metalo, granito ir, žinoma, betono.
Rašydama apie V.Urbanavičiaus "Standartinius rezervuarus" padariau absurdišką klaidą – paminėjau, kad jie buvo įkelti malūnsparniu. Už neatidumą reikia mokėti, tad ir nusprendžiau sumokėti šiuo straipsniu, be to, naiviai tikėjausi, kad jei nepamačiau, kaip viskas buvo įkelta, tai pamatysiu, kaip bus išgabenta.

Pirmiausia stebėjau M.Navako retrospektyvos "Šlovė buvo ranka pasiekiama" išardymą arba – nebijokime to šiuolaikiniu šablonu tapusio žodžio – dekonstrukciją, kuri, kaip visi žinome, yra pilna žavesio ir patrauklumo. Čia stovėjo ir pats autorius, tiksliau, rišo, laikė, tvirtino, ramstė, šūkčiojo kranininkui, dirigavo lėtai kylančioms ir didingai virš miesto plaukiančioms skulptūroms.

Atokiau, iš savo saugaus žiūrėjimo taško galėjau stebėti, kaip "Vilniaus sąsiuvinio" stiliumi M.Navako skulptūros atsiduria ant buvusių Mokslininkų rūmų bokštelio ar Centrinės universalinės parduotuvės stogo. Puikiai ten dera betoninė ir granito valtys. Juodo akmens samtelis puikiai pabrėžia Neries horizontalę. Rakursas leidžia trumpam stebėti įvairias kranu keliamos skulptūros pozicijas virš miesto stogų, kol tos lėtai praplaukia vaiskiu dangumi ir saugiai nusileidžia į aikštelę šalia Nacionalinės dailės galerijos.
"Keturi nesavarankiški" nustoja remti vienas kitą ir sugula trumpam atsipūsti šalia kitų. Jaukus, šeimyniškas monstrų pokalbis, kai galva sau ramiai murma kiek tolėliau nuo kūno. Iki kito prisikėlimo. Autoriaus nuosavybė grįžta pas kūrėją kaip kokie gerai pasiautėję studentai – kiek pavargę, patrinti ir panešioti, bet, tikiuosi, sveiki, nors taip nutinka ne visuomet. Pradurtos drobės, suniokoti paveikslų paviršiai ar net visai dingę, pavogti kūriniai – pasibaigusių parodų kasdienybė.

Nužudyti kūrinį

"Mums tai tiesiog kasdienybė, nieko įdomaus", – sako ir M.Navakas, tik kalba ne apie suniokojimus, o apie savo sunkų skulptūrų išmontavimo darbą. Bet man – tai dar ir pasakojimas apie pinigų srautus, dėl kurių šis kranas galėjo atvykti, plukdyti betono valtis padangėmis. Be jų viskas tampa labai komplikuota, kaip nutiko kitai stambiagabaritei kompanijai – V.Urbanavičiaus "Standartiniams rezervuarams".

Čia aš vėl apsišoviau tikėdamasi pamatyti, kaip šie kils į padanges, kaip galingas kranas kels juos iš stiklu aprėminto ŠMC kiemelio, bet pinigų srautai tiesiog nepanoro dalyvauti vakarėlyje, nes tuo metu buvo labai užsiėmę kitur. Chamiška, sakyčiau, gerbiamieji pinigai, ir kodėl mes jums nuolaidžiaujame?! Bet taip nutinka dažnai, išmokstame kęsti. Tad scenoje vėl pasirodo autorius, kaip ir dera skulptoriui, nešinas elektriniu pjūklu, kūjais ir kitais dramatiškai atrodančiais įrankiais – kad sunaikintų savo paties kūrinį.
Ir net jei tai galima pateikti kaip performansą, kaip menininko sumanymą, pažadėti, kad kūrinį bus galima netrukus atkurti kitoje erdvėje, meno objekto mirtis nėra gražus reginys, tai – nužudymas, kad ir ką sakytume apie feniksus, atgimstančius iš pelenų, kad ir kaip šauktume, kad šis kūrinys padarytas iš statybai naudojamų šulinių žiedų – taigi, nevertingos medžiagos. Adomas irgi buvo padarytas iš žemės molio. Iš dulkių.

Paskendę dulkėse, priešindamiesi neteisingam nuosprendžiui, lėtai mirė ir "Standartiniai rezervuarai", apnuogindami savo vidines armatūras, išdidžiai skildami ir trupėdami kaip kokie paskutiniai riterių palikuonys. Betono poemas sunaikinti nėra paprasta net jų autoriui.

Atsisveikinimas su sodais

Kita patirtis – taip pat su betono žyme, tik iš pirmo žvilgsnio atrodė būsianti daug lengvesnė, gal net su laiminga pabaiga. Nors šįkart nebuvo girdėti pjaustomų kūrinių eižėjimo, mirė jau ne tik pavieniai objektai, bet visa iniciatyva, tam tikras renginių, reginių ir veiksmų laukas. Belieka tik paverkti ir moti nosinaite atsiveikinant su sostinėje veikusia projektų erdve "The Gardens" ("Sodai").

Paskutinis jame eksponuotas kūrinys – Chriso Evanso "Clods, Diplomatic Letters" ("Grumstai, diplomatiniai laiškai"). Projektas sudarytas iš kelių dalių: dvi puikiai matomos, materialios, viena perskaitoma (estų mokslininko, rašytojo Reino Raudo tekstas) ir numanoma (nenustatytas kiekis virtualių laiškų). Diplomatija ir derinimas.
Materialioji dalis irgi priskirtina prie betono poemų – autoriaus sukurti du betoniniai grumstai, tarsi aidu atkartojantys į gabalus trupančius "Rezervuarus", ir ant sienos kabantis augalo piešinys. Dvi nedidelės formos, turinčios vieną lygią plokštumą – grumstai, balta ir juoda, pagamintos iš betono ir marmuro miltelių mišinio, juodajai dar pridedant pigmento. Pozityvas ir negatyvas su skylėmis viduryje.

Čia autorius kalba apie gatvės stulpelį, kurį – gynybai, maištui ar net vandalizmo aktui – išrovęs žmogus paliko skylę betono luituose. Kalbama ir apie grumstus ant išrauto augalo šaknų.

Dar vienas šio kūrinio objektas – svetimžemio augalo kietinės ambrozijos piešinys, kurį Ch.Evanso prašymu piešia įvairūs diplomatai, o šį kartą – buvęs Lietuvos kultūros ministras, menininkas, orientalistas ir filosofas, Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas. Piešinį Ch.Evansas taip pat paverčia negatyvu – sidabro bromido atspaudu. Pozityvas ir negatyvas sykiu kuria pasakojimą apie svetimžemius ir išrautuosius, apie menininkus ir diplomatus, kurie, A.Gelūno žodžiais tariant, taip pat yra svetimžemiai.

Seriją "Clods, Diplomatic letters" dažniausiai lydi specialiai užsakyti tekstai – šį kartą kuratorė Gerda Paliušytė paprašė jį parašyti R.Raudą. Jo sukurtas "If Anything, a Synecdoche" kalba apie laiką, akimirką, jos tęstinumo ar unikalumo jausmą.

Vėliau visi šie klajūnai patogiai įsitaisė Seimo bibliotekos skaitykloje. Čia vėl scenoje pasirodė daug diplomatų, sakančių kalbas, besidžiaugiančių bendradarbiavimu. Džiaugtis verta, nes diplomatija ir laiškai šį tą gali.

Lemtis – sugrįžti namo

Apie sodus ("The Gardens") jau rašiau – jie rudenį miršta. O šio projekto kuratorė Gerda Paliušytė (kaip ir jos kolegė, kartu kūrusi "The Gardens") pati netrukus taps svetimžemiu augalu, išvykdama iš Lietuvos. Pabaiga – irgi gamtos ciklas. O gal vis dėlto sodai nemiršta, tik užmiega žiemos miegu? Miršta vienmečiai augalai, palikdami sėklas ir galimybes prisikelti kaip tie V.Urbanavičiaus "Rezervuarai". Bet jei galėčiau rinktis, vadinčiau juos klajūnais. Jie palieka sugrįžimo namo viltį, kaip ir nežinia kur iškeliavęs Aido Bareikio kūrinys "Straight to the Top".

"Nežinau, kur yra net keli mano kūriniai", – sako A.Bareikis. Belieka tikėtis, kad jie saugiai tūno kokio nors kolekcininko saugykloje ir kikena į kumštį, nors su tokiu pavadinimu… Gali būti palaidoti sniego audros šturmuojant pačią aukščiausią viršūnę... Tikiuosi, kad ne, nes kūriniai turi grįžti namo, pas juos mylinčius šeimininkus. Atkariavę kovas galerijų erdvėse, apgynę autoriaus garbę, užkopę į viršūnes, pelnę mūsų meilę. Nes mylimieji turi gyventi. Ir taškas.