R.E.M. žymi tą laikotarpį, kai post punk muzika perėjo į alternatyvųjį roką. Pirmasis jų singlas, „Radio Free Europe“, buvo išleistas 1981-aisiais ir įplieskė „sugrįžimo į garažą“ judėjimą Amerikos pogrindiniame muzikos pasaulyje.

Nors Jungtinėse Valstijose 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo daug hardcore ir punk grupių, R.E.M. į pogrindžio leksikoną grąžino gitarų pop muzikos pavadinimą.

Kombinuodami spengiančius gitaros garsus su murmamais, paslaptingais dainų tekstais ir „pasidaryk pats“ estetiškumą, pasiskolintą iš po punk atstovų, grupės nariai vienu ir tuo pačiu metu sugebėjo skambėti tiek tradiciškai, tiek moderniai.
Nors jokių akivaizdžių naujovių jų muzikoje nebuvo, R.E.M. turėjo kažkokio išskirtinumo ir ryžto savo dainose, kas ir pradėjo keisti Amerikos pogrindinę publiką.

Visą devintąjį dešimtmetį jie be paliovos dirbo, kasmet leisdami savo naujus įrašus ir kartas nuo karto koncertuodami – tiek teatruose, tiek ir visiškose provincijose. Per savo kūrybą, jie įkvėpė nesuskaičiuojamą kiekį grupių, nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio triukšmingo popso atstovų iki dešimtojo dešimtmečio alternatyviojo popso kolektyvų. Grupė po truputį kopė į šlovės olimpą. R.E.M. prireikė keleto metų tam, kad prasimuštų į topų aukštumas, tačiau pasekėjų armiją jie turėjo jau nuo debiutinio savo albumo „Chronic Town EP“, pasirodžiusio dar 1982-aisiais metais.

„Chronic Town“ įtvirtino vaiduokliško liaudies ir garažinio roko stiliaus derinį, tapusį grupės ženklu, o per sekančius penkis metus vaikinai ir toliau tęsė savo muzikinius ieškojimus išleisdami visą seriją kritikų palankiai įvertintų albumų. Iki devintojo dešimtmečio pabaigos grupės gerbėjų skaičius išaugo pakankamai, kad garantuotų stiprius pardavimus, tačiau 1987-ųjų patekimas į šalies Top 10-ukus su daina „The One I Love“ ir albumu „Document“ buvo tikra staigmena, ypač po to, kai grupė tik šiek tiek pakoregavo savo skambesį.

Po „Document“ pasirodymo, R.E.M. po truputį tapo viena iš pačių populiariausių pasaulio grupių. Po itin varginančių pasaulinių gastrolių, kurių metu reklamavo 1998-ųjų metų albumą „Green“, grupė nutarė net šešiems metams nutraukti koncertinius turus ir skyrė savo laiką darbui studijoje, kur prodiusavo savo sėkmingiausius ir populiariausius įrašus: 1991-ųjų „Out of Time“ bei 1992-ųjų „Automatic for the People“.

Kai grupė 1995-aisias sugrįžo į koncertines sales su „Monster“ gastrolėmis, R.E.M. kritikų ir muzikantų jau buvo tituluojama kaip klestinčio alternatyviojo roko muzikos judėjimo protėviai, o koncertinis turas tapo pačiu pelningiausiu jų karjeroje. Pasitinkant naująjį tūkstantmetį, R.E.M. populiarumas neblėso, o vis daugiau jaunų grupių sėmėsi įkvėpimo būtent iš šio kolektyvo.

Nors R.E.M. susikūrė 1980-aisiais metais Džordžijos valstijos Atėnų mieste, grupėje tik Mike‘as Mills‘as (gimęs gruodžio 17-ąją, 1958-aisiais) ir Bill‘as Berry (gimęs liepos 21-ąją, 1958-aisiais) buvo pietiečiai. Abu jie kartu lankė vidurinę mokyklą, savo paauglystėje grojo daugybėje įvairių grupių. Michael‘as Stipe‘as (gimęs sausio 4-ąją, 1960-aisiais) buvo armijos vaikėzas, savo vaikystės metu keliavęs po visą šalį. Paauglystėje, Patti Smith, „Television“ bei „Wire“ dėka, jis atrado punk roką ir pradėjo groti koverius atliekančių grupių sudėtyse Seint Liuse.

1978-aisiais jis įstojo į Atėnų miesto Džordžijos universitetą – tuomet jis dažnai pradėjo lankytis „The Wuxtry“ įrašų parduotuvėje. Peter‘is Buck‘as (gimęs gruodžio 6-ąją, 1956-aisiais), kilęs iš Kalifornijos, buvo minėtosios „The Wuxtry“ parduotuvės klerkas. Buck‘as buvo fanatiškas įrašų kolekcionuotojas, rinkdamas viską nuo klasikinio roko iki punk muzikos ir džiazo. Tuo metu jis dar tik pradėjo mokytis, kaip groti gitara. Atradę tai, kad jų skoniai – panašūs, Buck‘as ir Stipe‘as pradėjo dirbti kartu, galiausiai per bendrus draugus atrado ir Berry bei Mills‘ą. 1980-ųjų balandį jie subūrė savo grupę tam, kad atliktų pasirodymą draugų vakarėlyje, o repetavo daug „garažo“, „psichodelinio“ stiliaus bei punk koverių. Tai jie darė ne kur kitur, o perkonstruotoje episkopatinėje bažnyčioje.

Tuo laikotarpiu jie grojo, pasivadinę „The Twisted Kites“ vardu. Vasarą, jie perėjo prie pavadinimo R.E.M., tiesiog vartydami žodyną. Tą pačią vasarą jie sutiko Jefferson‘ą Holt‘ą, kuris, pamatęs pirmąjį jų už Džordžijos ribų, Šiaurės Karolinoje, vykusį koncertą, tapo jų vadybininku. Per kitus metus su puse, R.E.M. koncertavo Jungtinių Valstijų pietinėje dalyje, grodami „garažo“ roko koverius ir originalias liaudies-roko dainas. Tuo metu grupė vis dar mokėsi, kaip reikia atlikti dainas – Buck‘as pradėjo vystuti savitą arpedžinį, šaižų grojimą gitara, o Stipe‘as tobulino savo paslaptingą, sunkiai suvokiamų tekstų kūrybą. 1981-ųjų vasarą R.E.M. Mitch‘o Easter‘io „Drive-In“ studijoje įrašė pirmąjį savo singlą „Radio Free Europe“.

Vietinėje individualioje leidybinėje firmoje „Hib-Tone“ singlas „Radio Free Europe“ buvo išleistas vos tūkstančio kopijų tiražu, tačiau tie įrašai pateko į teisingas rankas. Daina netrukus tapo hitu koledžo radijo stotyse ir pirmavo „Village Voice“ metų pabaigoje vykusiuose rinkimuose geriausio nepriklausomo singlo kategorijoje. Kūrinys taip pat susilaukė didesnių nepriklausomų leidybos firmų dėmesio ir 1982-ųjų pradžioje grupės pasirašė sutartį su „I.R.S. Records“, kuri tų metų pavasarį ir išleido debiutinį nepilną R.E.M. diską „EP Chronic Town“. Kaip ir pirmasis singlas, „Chronic Town“ buvo gerai priimtas, o tai padėjo nutiesti kelią iį pirmam pilnam grupės debiutiniam albumui – 1983-iųjų „Murmur“.

Dėl savo prislėgtos, vaiduokliškos atmosferos ir puikiai suprantamų minčių, „Murmur“ buvo pastebimai kitoks nei „Chronic Town“ ir jo pasirodymą pavasarį lydėjo puikūs bei entuziastingi atsiliepimai. „Rolling Stone“ išrinko jį geriausiu 1983-iųjų metų albumu, taip už nugaros paliekant legendinį Michael‘o Jackson‘o darbą „Thriller“ ir „The Police“ diską „Synchronicity“.

„Murmur“ taip pat dar labiau išplėtė grupės kultą, nes su juo rokeriai prasimušė ir į Amerikos Top 40-uką. Su 1984-ųjų „Reckoning“ R.E.M. sugrįžo prie šiurkštesnio skambesio – koledžo radijo stotyse dideliu hitu tapo kūrinys „So. Central Rain (I'm Sorry)“.

Kai grupė išsiruošė į gastroles reklamuoti albumo „Reckoning“, jie Amerikos pogrindinei kultūrai jau buvo puikiai žinomi dėl savo nuolatinio koncertavimo, nenoro kurti vaizdo klipus, populiarumo koledžo radijuose, Stipe‘o murmančių vokalų bei savarankiškumo scenoje, skambiais Buck‘o grojimo gitara ir jų sąmoningo paslaptingo meninio savo darbų apipavidalinimo. Daug amerikietiškojo pogrindžio grupių be perstojo bandė imituoti kažką panašaus, o R.E.M. nesibodėjo jiems padėtį, leisdamos dalyvauti savo koncertuose ir minėdami jas savo interviu.

Iki 1985-ųjų, Amerikos pogrindis buvo užtvindytas R.E.M. skambesį bandančių atkartoti grupių bei tokių kolektyvų, kaip „Game Theory“ ir „The Rain Parade“, kurie pasižymėjo panašia estetika, garsais. Kaip tik tuo metu, kai R.E.M. buvo tarsi pogrindžio muzikos ženklas, grupė nutarė su savo 1985-ųjų metų albumu „Fables of the Reconstruction“ įžengti į dar tamsesnę teritoriją.

Įrašytas Londone su prodiuseriu Joe Boyd‘u, „Fables of the Reconstruction“ buvo sukurtas sunkiu R.E.M. istorijos periodu, kai grupę nuolat kaustė didžiulė įtaka dėl nesibaigiančių gastrolių. Albumas atspindėjo tamsias vaikinų nuotaikas, o taip pat ir įkyrias mintis apie kaimiškąją šalies pietinę dalį – abu šie dalykai žavingai atsiskleidė reklaminėse albumo gastrolėse.

Stipe‘as, kurio elgesys ant scenos visuomet buvo truputį keistokas, perėjo į savo pačią keisčiausią fazę – vokalistas priaugo svorio, nusidažė plaukus baltai ir dėvėjo nesuskaičiuojamą kiekį drabužių. Tačiau nei viena iš naujų R.E.M. keistenybių nesutrukdė „Fables of the Reconstruction“ tapti sėkmingiausiu iki tol grupės albumu, Jungtinėse Valstijose parduotu beveik 300 000 kopijų tiražu. R.E.M. sekantį savo albumą nutarė įrašyti su Don‘u Gehman‘u, anksčiau dirbusiu su John‘u Mellencamp‘u.
Gehman‘as privertė grupę „apvalyti“ savo skambesį, o Stipe‘ą – aiškiau formuluoti savo vokalines partijas, taip paversdamas albumą „Lifes Rich Pageant“ geriausiai suvokiamu iki tol grupės darbu. Po jo pasirodymo 1986-ųjų vasarą, diskas buvo pasveikintas pozityviomis apžvalgomis, kas jau tapo įprasta, pasirodant vis naujam R.E.M. albumui. „Life Rich Pageant“ aplenkė savo pirmtaką ir pagal pardavimus. Praėjus keletui mėnesių po albumo pasirodymo, 1987-ųjų pavasarį, grupė išleido B pusių ir retų savo dainų kolekciją, pavadinę ją „Dead Letter Office“.

R.E.M. jau buvo padėję tvirtą pagrindą masinei sėkmei, tačiau niekada tikrai į plačiąsias mases dar nebuvo išėję. Vis dėlto, jų klausytojų ratas sparčiai didėjo ir niekam nebuvo didelė staigmena, kad penktasis grupės albumas, 1987-ųjų rudenį pasirodęs „Document“, tapo tikru hitu. Prodiusavo jį Scott‘as Litt‘as (kuris vėliau rūpinosi grupės albumais likusį dešimtmetį), diskas sugebėjo užkopti iki Amerikos Top 10-uko ir itin stipraus singlo „The One I Love“ dėka, tapo platininiu.

Šis kūrinys, taip pat pakilęs iki šalies Top 10-uko, tapo ir didžiausiu jų iki tol hitu Didžiojoje Britanijoe, kur pavyko pakilti iki Top 40-uko. Sekančiais metais grupė paliko „I.R.S. Records“ ir pasirašė, kaip tada pranešta, šešių milijonų dolerių sutartį su „Warner Bros“ leidybine firma. Pirmasis naujojo kontrakto albumas pasirodė 1988-ųjų metų rinkimų dieną ir vadinosi „Green“. Diskas pratęsė ankstesnio albumo „Document“ sėkmę, tapdamas du kartus platininiu, o jo singlas „Stand“ pasiekė šalies Top 10-uką.

R.E.M. albumą „Green“ reklamavo ilgose ir varginančiose gastrolėse po visą pasaulį, kurių metu jie pirmą kartą savo istorijoje atliko pasirodymus didžiausiuose JAV stadionuose. Nors jie galiausiai buvo „įleisti“ į Amerikos stadionus ir arenas, Europoje jie ir toliau koncertavo klubuose. Koncertinis turas „Green“ labai išsekino grupę ir iki 1989-ųjų jie nutarė pailsėti. Pertraukos metu, kiekvienas iš narių skyrė laiko pašaliniams projektams – pasirodė 1986-aisiais Buck‘o, Berry ir Mills‘o įrašytas albumas „Hindu Love Gods“.

R.E.M. susibūrė drauge vėl 1990-aisiais, kai pradėjo įrašinėti naują savo albumą , 1991-ųjų pavasarį pasirodžiusį „Out of Time“. Tiek JAV, tiek Didžiosios Britanijos topų viršūnėse debiutavęs darbas pasižymėjo sodriais pop muzikos bei liaudies garsais ir labiau nei kuris kitas darbas išplėtė grupės muzikines ribas.

Pirmoji išleista jo daina, „Losing My Religion“, tapo didžiausiu grupės singlu, pasiekusiu ketvirtąją vietą Jungtinėse Valstijose. Grupės nariai vis dar buvo išsekę nuo „Green“ albumo gastrolių, todėl šįkart atsisakė leistis į kelionę po pasaulio arenas. Nepaisant to, „Out of Time“ tapo geriausiu jų albumu, parduotu didesniu nei keturių milijonų kopijų tiražu vien JAV ir dvi savaites praleidusiu šalies topo viršūnėje. 1992-ųjų rudenį R.E.M. išleido tamsų, meditacinį diską „Automatic for the People“.

Nors po gana minkšto „Out of Time“, grupė pažadėjo roko albumą, „Automatic for the People“ buvo lėtas, tylus ir refleksiškas, daugelį dainų aranžavo „Led Zeppelin“ bosistas John‘as Paul‘as Jones‘as. Kaip ir jo pirmtakas, „Automatic for the People“ tapo keturis kartus platininiu, o į Top 40-uką pakilo jo singlai „Drive“, „Man on the Moon“ bei „Everybody Hurts“. Po dviejų gana panašių lėtų diskų, sugrįžę į studiją R.E.M. nutarė vėl būti roko grupe, kai 1994-aisiais išleido „Monster“.

Nors įrašas buvo suvokiamas kaip „sugrįžimo prie šaknų“, jo įrašai buvo sunkūs ir kamuojami įtampos. Visgi, rudenį pasirodęs albumas tapo didžiuliu hitu – ir JAV ir Didžiojoje Britanijoje jis debiutavo viršūnėse. Negana to, „Monster“ susilaukė daugelio „senosios mokyklos“ kritikų, kurie nenoriai gerai atsiliepdavo apie grupę nuo to laiko, kai jie buvo „palikę“ tikrąjį roką nuošaly.

Turėdami geriausius pardavimus bei kritikų atsiliepimus karjeroje, R.E.M. pradėjo pirmąsias gastroles nuo „Green“ laikų. Turas prasidėjo 1995-ųjų metų pradžioje, tačiau vos po dviejų mėnesių Bill‘ui Berry buvo nustatyta smegenų aneurizma – jam nedelsiant buvo atlikta operacija ir per mėnesį jis visiškai pasveiko.

R.E.M. po šios nelaimės praėjus porai mėnesių pratęsė gastroles, tačiau minėtoji liga tebuvo pradžia tų problemų, kurios grupę persekiojo „Monster“ turo metu. Mills‘ui liepą prireikė atlikti pilvo operaciją, kurios metu jam pašalintas žarnyno auglys; po mėnesio skubi išvaržos operacija jau laukė vokalisto Stipe‘o. Nepaisant visų nesklandumų, gastrolės finansiškai buvo neįtikėtinai sėkmingos, o grupė jau buvo sukūrusi ir didžiąją naujo albumo dalį. Prieš 1996-ųjų rudenį išleidžiant naująjį įrašą, R.E.M. išsiskyrė su savo ilgamečiu vadybininku Jefferson‘u Holt‘u, tariamai dėl seksualinio Holt‘o priekabiavimo – vadybininko pareigas perėmė grupės advokatas Bertis Downs‘as.

Taigi, 1996-ųjų rugsėjį pasirodė albumas „New Adventures in Hi-Fi“. Kiek anksčiau buvo pranešta, kad grupė pratęsė sutartį su „Warner Bros.“ kompanija, kuri neva pažadėjo rokeriams rekordinę 80-ies milijonų dolerių sumą. Žvelgiant į tokius didelius skaičius, komercinė albumo „New Adventures in Hi-Fi“ buvo gana ironiška. Nors diskas susilaukė gerų ir stiprių kritikų atsiliepimų bei debiutavo antroje JAV ir pirmoje Didžiosios Britanijos topo vietose, jis nesugebėjo pasiūlyti nei vienos hitu tapusios dainos.

Kalbant apie pardavimus, jam tepavyko tapti platininiu, kai jo pirmtakai pasiekdavo tokį statusą po keturis kartus. Jau 1997-ųjų pradžioje albumas pradėjo leistis topų sąrašuose. Nežiūrint į tai, R.E.M. nariai jau kūrė naujus projektus – Stipe‘as darbavosi su savo filmų kūrimo kompanija „Single Cell Pictures“, o Buck‘as kartu su Mark‘u Eitzel‘iu rašė dainas bei dirbo su džiazo kolektyvu „Tuatara“.

1997-ųjų spalį R.E.M. šokiravo gerbėjus ir žiniasklaidą, kai pranešė, jog grupę draugiškai palieka Berry, norėdamas likusį gyvenimo laiką leisti savo fermoje. Trise likę kiti grupės nariai ir toliau tęsė savo veiklą – ne už ilgo po pareiškimo jie susirinko Havajuose, kur pradėjo darbuotis prie naujojo savo albumo. Darbo rezultatas – 1998-ųjų metų albumas „Up“, kurį daugelis įvertino kaip patį eksperimentiškiausią R.E.M. darbą per daugelį metų. Kaip parodė laikas, tai tebuvo trumpas nukrypimas nuo grupės kelio, mat vėliau sekęs albumas, 2001-ųjų „Reveal“, pažymėjo rokerių sugrįžimą prie savo klasikinio skambesio. 2004-aisiais metais R.E.M. sugrįžo su albumu „Around the Sun“.

2011 m. rugsėjo 21-ąją dieną „R.E.M.“ paskelbė po 31-erių kartu praleistų metų nutraukiantys veiklą.