J. Čerškutė: kasdieniniame gyvenime norėtųsi sušukti „Expecto Patronum!“

„Hario Poterio“ romanus literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Čerškutė skaitė pirmaisiais bakalauro studijų metais, per žiemos atostogas. Skaitydavo per naktis, nes niekaip negalėdavo atsitraukti, vėliau knygas aptardavo su broliu. „Šiandien „Harį Poterį“ vis pakartoju, bet ne skaitydama, o žiūrėdama filmus – juos stabiliai per šventes rodo LNK. Turiu prisipažinti, kad man labai patinka Ryčio Zemkausko įgarsinimas“, – sako ji.

Mane visada traukė ta intriga, kuris kurį įveiks: Haris Voldemortą, ar atvirkščiai.

Ji aiškiai žino, kad knygos tapo bestseleriais nes pagaviai pasakoja istoriją, kuri ir vaikus, ir suaugusiuosius ilsina nuo realybės, bet kartu yra taip arti jos, turi tiek daug analogijų, kad viskas mielai atpažįstama. Ką primena Hogvartsas? Oksfordą arba Kembridžą, ar ne? J. K. Rowling pasitelkti magijos pasaulio naujadarai tapo savotiškomis gyvenimo metaforomis, kurios sujungia šią realybę su įsivaizduojamąja“.

Jūratė šypsosi: „Mane visada traukė ta intriga, kuris kurį įveiks: Haris Voldemortą, ar atvirkščiai. Toks transformuotas whodunit principas, jis visada pagauna. O jei dar, kaip J. K Rowling romanų atveju, kalbama apie pamatinę gėrio ir blogio kovą, kuri iš esmės yra žinių ir žinojimo kova“.

„Hario Poterio“ knygos, sako, yra mažiausiai apie magiją. Jos – apie skirtingų realybių sankirtas, apie draugystes ir konfrontacijas, apie nuolat gyvenimą ištinkančias situacijas, kurioms įveikti neretai prireikia tiesiog milimetru kiton pusėn pasislinkusio situacijos matymo.

Kasdieniniame gyvenime jai tikrai kartais norėtųsi burtų lazdelės ar neregimo apsiausto, bet labiausiai, ko gero – sušukti „Expecto Patronum!“ ir, išsišaukus gynėją, nubaidyti visas negandas (ir tą virusą).

A. Puklevičius: norime įsitikinti, kad esama dalykų, kurių nesutvarkys jokios burtų lazdelės

Rašytojas, komunikacijos specialistas, gyvenimo ragautojas Aidas Puklevičius pirmąją knygą apie Harį Poterį perskaitė 32-ejų. Labiausiai jo atmintyje išliko paskutinioji, tamsiausioji „Haris Poteris ir Mirties relikvijos“. „Kai atverčiau pirmąją, iškart užkabino, – sako jis. – Kai užverčiau, jau žinojau, kad bus dar trys, todėl ypatingai nenusiminiau. Kur kas liūdniau buvo, kai baigiau paskutinę. Kodėl trisdešimtmečiai skaito, rodos, vaikišką knygą? Tikriausiai jie nori vėl išgyventi laiką, kai buvo vienuolikos. Ir gal dar... kad įsitikintų, jog esama dalykų, kurių nesutvarkys jokios burtų lazdelės ir jokie Lumos“.

Aidas neabejoja, kad daugelis gerų knygų deklaruoja panašias vertybes ir pasakoja apie tuos pačius dalykus – draugystę, ištikimybę, sunkius ir lengvus pasirinkimus, vaiko kelionę į suaugusiųjų pasaulį.

Pasauliui turbūt labai trūko pasakos, kuri būdama pasaka, kartu bent iš dalies yra tikrovė.

I. Šimonytė: Haris Poteris primena apie būtinybę stovėti tiesos pusėje

Ekonomistei, politikei Ingridai Šimonytei buvo beveik 30 metų, kai pirmą kartą į rankas paėmė „Hario Poterio“ knygas. Vėliau seriją ji perskaitė dar porą kartų, paskutinį – šią žiemą, per karantiną. „Mėgstu vaikiškas knygas, iki šiol neretai pasiimtu paskaityti „Pepę Ilgakojinę“, kuri taip ir liko viena labiausiai mėgstamų mano knygų. Mėgstu ir Merę Poppins. Galbūt toks žanras, kurio viena koja yra realioje kasdienybėje, o viena – pasakoje man tiesiog labai patinka?“, – svarsto I. Šimonytė ir neabejoja, kad vaikai knygose randa pasaką, o suaugusieji – tūkstantmečių gyvenimo tiesų patvirtinimą.

Jei reikėtų išsirinkti labiausiai mėgstamas dalis, ji rinktųsi tris pirmąsias. Vėlesnėse, sako, liko pavojingai per mažai pasakos ir gal per daug įtemptos kovos. „Pasauliui turbūt labai trūko pasakos, kuri būdama pasaka, kartu bent iš dalies yra tikrovė, – mėgina paaiškinti knygos sėkmę. – Pati idėja lengvai keliauti iš realybės į burtų pasaulį ir mintis, kad burtų pasaulis yra čia pat, tik akimi nebūtinai regimas, pasirodė viliojanti daugeliui. Manau, ne vienas dairydavosi į praeivius gatvėje – gal netyčia pastebės kokį keistai apsirengusį žmogų, kuris gali būti burtininkas. Be to, pati istorija visiškai universali, bet patraukliai primenanti apie būtinybę stovėti tiesos pusėje.

Pačiai I. Šimonytei knyga kalbėjo apie svarbą likti tiesoje. Net tada, kai kiti keliai yra paprastesni, lengvesni ar labiau apsimokantys. Net tada, kai atrodo, kad likai vienas. Kartais ji mielai savo kasdienybėje pritaikytų kokį nors nepiktą brolių Vizlių burtą ar, kaip tetą Mardžę, ką nors pripūstų oro. „Betgi esu visiškai Žiobarė“, – juokiasi ji.

N. Žaliūkė: Haris Poteris yra mano namai

Daugiausia apie Harį Poterį ir jo pasaulį turbūt žino Knygų Dama pasivadinusi didžioji knygų gerbėja, tinklaraštininkė Nora Žaliūkė. Leidybos studijas Vilniaus universitete, komunikacijos fakultete ji baigė bakalauro darbu, kuris nagrinėjo Hario Poterio fenomeną pasaulyje.

„Nuo labai ankstaus ryto buvau prisijungusi prie universiteto sistemos ir vis ją atnaujindavau, tikėdamasi išsirinkti pačią įdomiausią bakalauro temą. Kai ekrane pasirodė žodžiai „Haris Poteris“, paspaudžiau – rinktis. Net gerai užduoties neperskaičiau. Kad ir kokia ji būtų buvusi, neabejojau – dirbti bus įdomu. Mano bakalauro darbas buvo apie Hario Poterio fenomeną pasaulyje, leidybos rinkose. Nagrinėjau, kokie faktoriai lėmė, kad knyga taip smarkiai pakeitė visą knygų pasaulį. Ir tai buvo ne darbas, o tikras malonumas“, – pasakoja Nora.

Kruvinai verkiau dėl kiekvieno žuvusio veikėjo, prakaitas upeliais sroveno su kiekviena magiška kova, skruostai raudo nuo pirmų meilių, smegenys perkaisdavo nuo naujų burtų pamokų.

Apie „Hario Poterio“ knygų serijos sėkmę ji galėtų kalbėti taip, kaip rašė savo bakalauro darbe: pasakotų apie tuometinę pasaulio knygų rinką, kuriose knygų paaugliams praktiškai nebuvo, apie teisingai pasirinktą marketingo strategiją, puikiai apskaičiuotą knygų išleidimo/filmų pasirodymo laiką. „Tačiau pati visai netikiu, kad dėl viso to Haris Poteris yra tas, kas yra. Rizikuoju pasirodyti romantiška asmenybė, bet tikiu, jog knygos sėkmę lėmė tai, jog Rowling su Hariu mintyse išgyveno baisių dalykų, o vaizduotėje atsiradusi istorija tapo rašytojos namais, jos pasauliu. Tą jausmą liedama, kurdama sau „pabėgimo planą“ nuo realybės, ji tokį planą sukūrė visam pasauliui. Dar paprasčiau pasakius – Hario Poterio pasauliui reikėjo“, – įsitikinusi Nora.

Ji pripažįsta, kad tą dieną, kai į rankas paėmė pirmąją Hario Poterio dalį, pasijautė, lyg namuose. Nė minutei neatrodė, kad J. K. Rowling magišką pasaulį išgalvojo. „Širdyje atrodė, o ir dabar atrodo, kad veikėjus pažinojau, burtus mokėjau, su Voldemortu kovojau, – šypsosi. – Tikiu, daug vaikų taip jautėsi, čia ir yra didžioji J. K. Rowling magija: paėmęs knygą pirmą kartą, nejauti, kad kažką pradedi. Jautiesi, lyg kažkur grįžtum. Kruvinai verkiau dėl kiekvieno žuvusio veikėjo, prakaitas upeliais sroveno su kiekviena magiška kova, skruostai raudo nuo pirmų meilių, smegenys perkaisdavo nuo naujų burtų pamokų. Tai yra absoliučiai vienintelės knygos, kuriose TAIP gyvenau“.

Jei tik Norai pasitaiko prasta, sunki ar pikta diena, ji įsijungia kurią nors filmo apie Harį Poterį dalį. „Suveikia tarsi apsilankymas pas brangiausią psichologą, – juokiasi ji. – Galimybė bet kada grįžti pas savus, pas mylimus, ten, kur jauku, ten kur viskas pažįstama ir miela, yra prabanga. Aš tokią turiu, man tai – Haris Poteris. Haris Poteris yra mano namai“.

F. Leščiauskaitė: renkuosi galvoti, kad Hogvartsas egzistuoja

Žurnalistė, leidėja Fausta Leščiauskaitė Hario Poterio istoriją pradėjo nuo pirmosios ir antrosios dalies tuo pat metu. Hario Poterio filmus ji iki šiol žiūri, kai tenka ilgai skristi: „Atsimenu šitų knygų kvapą – atrodė, kad būtent taip ir kvepia magija. Popierius ir dažai visada turi kažkokį kvapą, bet ne visada tokį – tos knygos kvepėjo ypatingai. Tuštumą užpildydavau pakartotinai skaitydama, todėl daugelį Hario Poterio knygų esu perskaičiusi po keliolika kartų“.

Daugiausia Faustos dėmesio nusipelnė trečioji knyga – „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“. Skaitė ją daugiau nei dvidešimt kartų: „Krikštatėvio personažas joje man buvo nepralenkiamas, turintis visas vieno iš pagrindinių herojų savybes – iš pažiūros piktas, rūstus, stiprus, širdyje – mylintis, rūpestingas, pažeidžiamas ir teisingas. Dar aš jį įsivaizdavau labai gražų. Šioje dalyje, atrodo, kad viskas turi šansą baigtis gerai. Raudojau balsu, kai Sirijus buvo nužudytas – ir nors tai buvo seniai, vis dar nesijaučiu kvailai, kad verkiau. Gaila net dabar“.

Fausta neabejoja, kad sėkmę šiai sagai lėmė tai, jog jos veikėjai – paprasčiausi žmonės, labai atpažįstami savo įpročiais, savybėmis, problemomis. Tačiau jie gyvena kartu su magija – tuo, ko būdami vaikais, visi trokštame. „Tokie kaip mes, tik šiek tiek labiau stebuklingi – juk tokiais mes ir norime būti, ar ne?“ – svarsto F. Leščiauskaitė.

Būdama 27-erių ji vis dar norėtų į Hogvartsą. „Mintis, kad jo nėra, man visiškai nepatinka, – sako ji. – Todėl renkuosi galvoti, kad jis yra, visai nenoriu žinoti, jei yra priešingai. Jau geriau taip ir liksiu galvoti, kad kažkada gal pavyks apsilankyti Kiauliasodyje ir pro langus matant sniegą, gerti punšą“.

R. Miliūtė: tai knygos apie draugystę ir apie tai, kaip mus keičia kieno nors mirtis

Neabejoju, kad knygos yra vykusios todėl, kad jose apie magiją kalbama nedaug, tačiau veikėjų pasaulis, gėrio ir blogio intriga suregzta gerai ir įdomiai, o temos yra svarbios kiekvienam žmogui.

Žurnalistė, televizijos laidų vedėja Rita Miliūtė pirmąsias knygas apie Harį Poterį perskaitė būdama trisdešimties su trupučiu. Ji ir šiandien tą skaitymą, radusi laiko, mielai pakartotų – visos knygos guli jos namų knygų lentynoje. „Man puikiai tiko patraukli istorija, intriguojantis pasakojimas, geras humoras ir puikus vertėjos Zitos Marienės darbas“, – sako Rita ir priduria knygoje radusi ir asmeninių žinučių apie draugystę, apie tai, kaip mus keičia kieno nors mirtis ir apie baimes, ir apie tai, kodėl nėra blogai būti kitokiu“.

Visą savo meilę ji atiduotų milžinui Hagridui. Lygiai kaip jis ją atiduoda savo slibinukams ir kitokiems gyviems padarams. „Man tai – labai artima“, – šypsosi.

J. Žilinskas: norėjau susipažinti su pasauliniu reiškiniu

Teisininkas, rašytojas, publicistas profesorius Justinas Žilinskas pradėjęs skaityti pirmąją knygą apie Harį Poterį, ją numetė nebaigęs. Perskaitė jas visas vienu ypu, po dešimties metų anglų kalba. „Visgi norėjau susipažinti su pasauliniu reiškiniu, – tuo metu kaip tik pasirodė pirmieji, pagal knygas pastatyti filmai, – sako vyras ir pripažįsta supratęs, kad poteriada – puikus kūrinys, o knygos autorė nuo pirmosios padarė didžiulę pažangą. – Buvau per daug suaugęs, kad poteriada nurungtų „Žiedų valdovą“, ką jau kalbėti apie „Raganių“ ar „Sostų žaidimus“. Neabejoju, kad knygos yra vykusios todėl, kad jose apie magiją kalbama nedaug, tačiau veikėjų pasaulis, gėrio ir blogio intriga suregzta gerai ir įdomiai, o temos yra svarbios kiekvienam žmogui – draugystė, tėvystė, meilė, mirtis, galia, intrigos, tiesa ir melas“.

Visai neseniai vaikai Justino paklausė, koks veikėjas iš „Hario Poterio“ knygų jam labiausiai patinka. „Iš pradžių pagalvojau apie Ronį, bet paskui nusprendžiau, kad tai – Hagridas“, – juokiasi ir tikina, kad knygos populiarumą lėmė ne tik rašytojos talentas, bet ir britiškoji-amerikietiškoji komercinė tradiciją knygą populiarinti visais kanalais.

L. Vagonė: esu suaugusi moteris, tikinti magija

Iš patirties žinau, kad dažnai knygos būna dar geresnės už ekranizacijas, taigi užsigeidžiau perskaityti visas dalis.

Renginių organizatorė, vestuvių planuotoja Laura Vagonė prisipažįsta Harį Poterį atradusi filmuose: „Jau tikrai esu mačiusi visas serijas, bet per vaikų mokyklos atostogas vėl galiu sėdėti prilipusi prie televizoriaus ir tas pačias serijas žiūrėti dar kartą. Iš patirties žinau, kad dažnai knygos būna dar geresnės už ekranizacijas, taigi užsigeidžiau perskaityti visas dalis. Tuometinis mano draugas iš nepažįstamo žmogaus perpirko visą kolekciją ir padovanojo man per Kalėdas. Buvau laiminga kaip vaikas! Turiu būtinai pasakyti, kad visa tai vyko gal prieš 7 metus, man buvo jau virš 30, mano sūnus knygų dar buvo neskaitęs, skaitydavau jam vakarais, bet tikrai nesustodavau, kai užmigdavo. Šiais metais jau pats, savo noru, atsivertė pirmąją dalį. Labai dėl to džiaugiuosi“.

Laurą nepaprastai žavi, kad knygoje daug visko: nuotykių, įdomių charakterių, gėrio kovos prieš blogį, siužetas suregztas taip, kad tiesiog spirgi, norėdamas sužinoti, o kas toliau? Hario nuotykiai jai – poilsis nuo kasdienių rūpesčių, o magijos pasaulis įtraukia. „Taip, taip, čia apie knygą kalba suaugusi moteris, nepamirškite“, – juokiasi Laura ir priduria, kad tiki magija.

Savaitgalį, sako, jos tikrai rasianti Neringoje: vėjo šiurenamos smilgos žvilga saulei leidžiantis, į pliažą atklysta laibakojis briedis, magiškai lietų pakeičia saulė, nors prognozės telefono programėlėje rodė, kad lis visą dieną, pereiti nuo jūros iki marių ir atgal yra tiek takelių, kad kiekvieną kartą gali eiti vis kitu. Gali būti, kad apie savąjį magijos pasaulį ji vieną dieną parašys knygą, kaip kad J. K. Rowling parašė apie savąjį.