– Monika, turbūt reikėtų pradėti nuo pradžių. Skaičiau, kad 2021 m. įgijai Mados ir technologijų bakalauro diplomą Amsterdamo mados institute. Turbūt tai padarė didelę įtaką tam, kaip tu interpretuoji medžiagiškumą ir vaizdo dinamiškumą. Juk savo darbuose dažniausiai dirbi su fotografija, judančiu vaizdu. Kokius studijų atgarsius lig šiol patiri kurdama?

– Studijų įtaką jaučiu kasdien, nes mano darbas šiuo metu yra būtent fotografija, bendradarbiavimas su žmonėmis ir įmonėmis. Į mane žmonės kreipiasi greičiausiai dėl to, kad turiu, kaip ir visi kūrėjai, unikalų braižą, galiu atlikti ne tik techninę fotografijos dalį, bet ir pasiūlyti kūrybinę kryptį. Mano studijos daugiausia ir buvo apie tai. Mada ir technologijos yra oficialus studijų krypties pavadinimas, o ne toks oficialus būtų mados komunikacija, prekių ženklo vystymas, – t. y., kaip sukurti prekių ženklą, reklamos kampaniją, komunikacijos strategiją, vizualinį identitetą. Savo veikloje šias žinias dažnai pritaikau, nes man tai svarbu ir įdomu, ypač charakterio, identiteto realizavimas, nes viskas dabar labai suvienodėję. Dėstytojai dažnai akcentuodavo, kad privalu atrasti unikalų požiūrio tašką – taip lengviau sudominti publiką. Šiandien džiaugiuosi, kad esu atsiribojusi nuo visokių rinkodaros strategijų, mane jos vargina, bet žinios apie tai praverčia.

Monika Jagusinskytė. Asmeninio albumo nuotr.

– Medžiagiškumas – taktiliškumo akcentas vizualiajame mene. Kaip tu pasitelki jį kaip priemonę kurdama? Kas tau yra medžiagiškumas, kuo jis tau naudingas?

– Kiek atsimenu save iš senesnių laikų, man medžiagiškumas visada buvo labai svarbus – pati pasiimdavau kokius nors objektus, komponuodavau juos, fotografuodavau save, savo kūną sąveikaujant su minimais daiktais. Mano ankstyvojoje kūryboje dažnai figūruodavo autoportretai  –  turbūt pati bandydavau geriau save suprasti per portretus. Man visada būdavo labai svarbu būtent tekstilė, drabužiai – kaip mes apgaubiame savo kūną, ką ant jo dedame.

– Turbūt dėl šios priežasties ir pasirinkai studijuoti mados specialybę?

– Taip. Dabar šių studijų jau nebesirinkčiau, man mada nebėra tokia įdomi, norėtųsi nagrinėti tarpdiscipliniškumą, atlikti meninius tyrimus.

– Tavo svetainėje pastebėjau portfolio – mane neįtikėtinai sužavėjo tavo darbai. Jie kone magiški, atrodo lyg būtų ištraukti iš pasakų knygų. Kūriniuose apstu simbolių ir netgi aliuzijų į išskirtinai moteriškas patirtis. Buvo įdomu sužinoti, kad savo mene tyrinėji ribas tarp grožio ir nykimo, realybės ir fantazijos. Apie ką iš tiesų yra tavo menas, kokias žinutes nori perteikti žiūrovui?

– Ačiū, labai malonu. Kaip ir minėjai, nuo pat pradžių man buvo labai įdomu nagrinėti moteriškumą, suvokti save kaip kūną, kuriame vyksta daug procesų. Nenoriu pernelyg gilintis į lyčių skirtumus, labiau remiuosi savo asmenine patirtimi, tačiau visada jaučiau nepaaiškinamą jausmą, pašaukimą pakovoti už moteris. Šis jausmas labai giluminis, pasąmoninis. Savo baigiamajame studijų projekte pusę metų atlikau tyrimą bendraudama su moterimis, kurios yra gimdžiusios, besilaukiančios. Mano tema buvo mados pasirinkimai nėščiosioms – sukūriau nedidelės kolekcijos konceptą ir jos komunikacijos strategiją. Labai domėjausi moterų, mamų patirtimis, motinos ir vaiko ryšiu, tai man be galo įdomu.

M. Jagusinskytės nuotr.

– Kaip manai, ar šis potraukis atstovauti moterims kyla labiau iš asmeninių patirčių ar prigimtinio pašaukimo? Ar yra koks nors kontekstas?

Pirmiausia aš jį tiesiog jaučiu. Gal skambės kiek spiritualistiškai, bet jaučiu, lyg tai būtų mano užduotis šiame pasaulyje. Taip pat manau, kad tai kyla ir iš mano asmeninių patirčių – mano ryšys su mama yra itin ryškus aspektas gyvenime, patyriau daug iššūkių, pamokų. Nors pasirinkau menininkės karjerą, galiu įsivaizduoti save dirbančią ir su moterimis, jų sveikata, mane labai domina jų problemos, išgyvenimai.

– Žmogaus kūnas yra tavo meno centre. Kokie transformaciniai, žmogaus santykio su aplinka aspektai tave kaip menininkę labiausiai traukia? Kokias žinutes tu nori perteikti žiūrovui?

– Kaip minėjai, tyrinėju ribas, liminalias žmogaus būsenas. Man labai įdomu vaikščioti ant ribos – niekas nėra nei juoda, nei balta, nei visiškai baisu, ar tobula – mūsų pasaulis nėra sudarytas iš kraštutinumų ir tai mane labai žavi, skatina matyti jį nevienareikšmiškai, neklijuoti etikečių – taip grožio aplink save gali pamatyti labai daug. Aspektas tarp mirties ir gyvybės, gimimas, kapinės ir kūno transformacijos, gyvenimo ciklas – visa tai man yra susiję su žmogaus kūno pokyčiu. Tai mane labai įkvepia gyventi, džiaugtis, kad mes nuolat keičiamės. Kas aš buvau vakar, šiandien esu šiek tiek kitokia. Mane įkvepia žmogaus kūnas, kokia nuostabi mašina tai yra.

– Turbūt tu šį žavesį sieji ir su psichologija, psichoanalize?

– Labai sieju. Man labai įdomu, kas vyksta ne vien tik kūne, bet ir galvoje, nes ši sąsaja yra labai stipri. Nors protą ir kūną nejučia dažnai norisi atskirti, pasigilinus, tai išties yra viena unikaliai tarpusavyje bendradarbiaujanti sistema.

M. Jagusinskytės nuotr.

– Savo pirmojoje parodoje „Valgymo Ritas“ tyrinėji žmogaus santykį su maistu, valgymo ritualą, susieji gastronomiją, mitą ir modernumą. Šiuolaikiniame Lietuvos mene ši tema, bent jau kiek man teko patirti, yra itin reta. Kas tave įkvėpė kurti būtent šia tema?

– Man maistas visada buvo labai svarbi gyvenimo dalis. Visada tame mačiau šilumą, tikrumą, sakralumą. Nepasakyčiau, kad mano šeimoje buvo itin griežti valgymo ritualai, bet augant man atrodė nuostabi ta bendrystė, kai šeima susėda prie stalo pavalgyti. Nors neišpažįstu jokios religijos, mane skatina stengtis į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną ir krikščioniškieji aspektai, kurių apstu lietuviškoje maisto kultūroje, – padėka prieš valgant, duonos bučiavimas. Kaip sumaniau šią temą? Dar 2022 m. pateikiau Kultūros tarybai paraišką gauti individualią stipendiją ir galvojau, apie ką man kurti. Tuo metu kurį laiką jau buvau pradėjusi fotografuoti žmogaus kūną ir maistą. Jaučiau didelį artimųjų palaikymą. Turėjau surasti kabliuką, unikalų požiūrio tašką. Išgryninusi temas, tokias kaip maistas, kūnas, moteriškumas, pradėjau intuityviai žvelgti į lietuvių rašytojas moteris iš specifinio laikotarpio – tarpukario. Man labai įdomi šio laikotarpio istorija, estetika. Tuomet vyko tautinis atgimimas, pirmasis moterų suvažiavimas. Skaičiau Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“, tai mane irgi įkvėpė. Keliose vietose buvo rašyta apie maisto sakralumą, ten maistas matomas kaip gyvas kūnas. Daug sąsajų su krikščionybe, netgi pagonybe. Pusmetį tyrinėjau maisto kultūrą Lietuvoje, nėra daug medžiagos apie tai. Yra faktų, bet nenagrinėjamos gilesnės žmogaus patirtys.

M. Jagusinskytės nuotr.

– Tavo gebėjimas derinti fotografiją, judantį vaizdą ir garsą į daugiasluoksnes, pojūčius apimančias istorijas kuria sudėtingą meninį pasaulį. Kaip pasirenki tinkamiausią mediją, kuri geriausiai atskleidžia pasakojamos istorijos esmę? Kodėl būtent šią?

– Parodoje „Valgymo ritas“ naudojau daug medijų – pristačiau vaizdo kūrinį, fotografijų, archyvinę medžiagą iš įvairių Lietuvos muziejų, bet turbūt svarbiausia buvo į patį procesą įsitraukę žmonės. Menininkas Vladas Suncovas sukūrė nuostabią parodos architektūrą, buvo atsakingas už vaizdo kūrinio scenografiją, nuo šaukštų iki staltiesės, ir apskritai padėjo gryninti idėjas, kurti kūrinio pasaulį nuo pat šaknų. Viena pati, žinoma, aš galėčiau užsiimti fotografija ar rašyti, tačiau mane traukia ir judantis vaizdas. Pati nefilmuoju, todėl pakviečiau operatorių Ugnių Tuleikį. Pirmiausia galvojau, kad konstruosiu vaizdo darbą iš nuotraukų, negalvojau, kad prireiks filmavimo, tačiau suburta komanda pasiūlė skirtingų perspektyvų, komentarų ir idėjų. Žinoma, įgūdžių stoka mane ribojo, bet troškimą kurti judantį vaizdą visada turėjau. Tarpdiscipliniškumas ir atsirado dėl prisijungusių žmonių. Man taip pat labai svarbus ir tekstas – rašiau scenarijų vaizdo darbui, taip susijungė ir vaizdas, ir tekstas, ir garsas. Turėjau didelę paramą iš šeimos, artimųjų. Nebūčiau turėjusi šio palaikymo – daug ko būčiau prisibijojusi, nedrįsusi daryti.

Kadangi esu pradedanti menininkė, mediją pasirenku elementariai ir tiesiogiai arba intuityviai. Kuriant fotografijas, kilo noras rašyti scenarijų, kurti veikėjus. Buvo labai smagu kurti veikėjas parodos vaizdo darbui. Automatiškai gimsta ir atlikimas – jei yra tekstas, yra veikėjos, jų atiekami veiksmai – tai gali būti performansas arba filmas. Realizuoti performansą šiuo metu man yra sudėtinga, neturiu patirties, nors pati labai žaviuosi scenos menais. O filmas tarsi suteikia galimybę klysti ir pateikti žiūrovui kūrinį taip, kaip nori.

M. Jagusinskytės nuotr.

– Paprastai kūryba kyla iš subjektyvių patirčių. Įdomu, ar meną matai kaip būdą formuoti ryšį su visuomene, edukuoti apie jautresnes temas, ar labiau kaip priemonę gilesnei savirefleksijai? Ar yra, sakykime, žmogiškas archetipas, kuriam tu skiri savo kūrybą?

– Taip jau yra, kad maisto tema, kurią šiuo metu nagrinėju, artima daug kam – mes visi valgome, maistas yra neatskiriama kiekvieno gyvenimo dalis. Labai norėčiau, kad pasauliai, kuriuos aš kuriu, būtų žemiški ir suprantami kuo įvairesnei publikai. Pamenu, anksčiau minėtoje parodoje prie manęs priėjo senyva moteris, išreiškė susidomėjimą paroda, pasidalijo atsiminimais. Man sulaukti įvertinimo buvo labai svarbu ir gera. Na, o apie tai, ką man konkrečiai reiškia menas, dar nesu nusprendusi. Man gera kurti, mane tai įkvepia gyventi, patirti. Savirefleksija, savianalizė kuriant vyksta intensyviai. Atgalinis ryšys man taip pat labai svarbus, kad mano menas kalbėtųsi su žiūrovu ir kažką jame sužadintų.

M. Jagusinskytės nuotr.

– Ką savo menu nori sužadinti?

– Labai vertinu meną, kuris kuria politinį, socialinį dialogą, sumišimą. Tačiau man labai svarbus ir emocinis atsakas. Taip pat svarbu grožis – man gera kurti kažką, kas yra gražu ir jausminga. Kas nukeltų žiūrovą į kitą vietą, gal į vaikystę, gal į epizodą, kurį jis kažkada sapnavo.

– Ar yra konkrečių istorijų ar kultūrinių fenomenų, kurie tave domintų ir juos norėtum įtraukti į savo kūrybinę programą ateityje?

– Labai geras klausimas, nes jaučiu, kad pati turiu sau į jį atsakyti. Manau, tikrai toliau tęsiu šios temos – žmogaus ir maisto santykio – nagrinėjimą, nes ši tema man ir kitiems bus svarbi visą gyvenimą.

M. Jagusinskytės nuotr.

Projektas „Valgymo Ritas“, pagal idėją, susidės iš keturių dalių, kaip keturi metų laikai. Ši paroda ir filmas buvo pirma dalis. Kitais metais prisėsiu vėl rimtai rašyti, kol kas galvoju palikti tą patį filmavimo projektą, tačiau būtų įdomu pagalvoti ir apie performatyvumą, kaip kitą scenarijaus patyrimą, nors ir ne taip drąsu. Ši tema tikrai nėra iki galo išsemta sulig pirmąja paroda, yra be galo daug neatrastos, neperskaitytos medžiagos, nes maisto ir žmogaus tema – itin plati.