I. Marcinkevičienė: nei mene, nei meilėje negali būti saiko

Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje vyksta lietuvių ir prancūzų menininkų paroda "Žmogus ir Žuvis". Ryški ir ekscentriška menininkė Indra Marcinkevičienė – viena jos dalyvių. Kol Indros sukurtos žuvys plaukioja po Kauno meniškų erdvių vandenis, ji drauge su vyru, garsiu tapytoju Vilmantu Marcinkevičiumi, ir dukromis džiaugiasi atostogomis Prancūzijoje.

– Ar Prancūzija – viena iš tų šalių, kuri lengvai prakalbina jūsų mūzą?

– Kažkuria prasme gal ir taip. Kiekvieną vasarą su šeima važiuojame į Prancūziją, kur prabūname nuo mėnesio iki dviejų. Jau penktus metus ten gyvena mano sesuo su šeima. Jie turi nusipirkę tikrų tikriausią pilaitę. Tad kiekvieną vasarą renkamės pas juos su draugais, broliais ir seserimis (esu iš daugiavaikės šeimos). Ten iš tiesų švenčiame gyvenimo šventę.

Maža to, būdami Prancūzijoje kiekvienas dirbame savo darbus. Taip pat – keliaujame po šalį, padedame seseriai ūkyje. Kitaip sakant, tą smagų buvimą draugiškoje kompanijoje galėčiau pavadinti darbo ir poilsio stovykla. Tarp darbų daug bendraujame: kalbamės įvairiomis temomis, dalijamės patirtimis. Turime nemažai ir vietinių draugų prancūzų. Dauguma iš jų, aišku, menininkai. Mielai dalyvaujame pleneruose. Šįmet taip pat su nekantrumu jų laukiame.

Netoli sesės gyvena visa kinošnikų iš Paryžiaus grupė – labai smagūs žmonės. Tarp jų ir legendinė Annie Miller, kuri su savo vyru režisieriumi Cloude Miller visą gyvenimą paskyrė filmams statyti. Jų vienturtis sūnus Nathanas Milleris praeitą vasarą susituokė su kauniete Neringa. Pora turi dukrytę. Dažnai važiuojame pas juos į svečius, o jie – pas mus. Ir Aušra su Mariumi Lukošiūnu atvyksta, ir Rūta Jusionytė – menininkė iš Paryžiaus. Visada turime nuostabų laiką kartu su draugais.

Bičiulystė: su legendine prancūzų režisiere A.Miller (kairėje).

– Garbanės dukros tokios panašios į savo mamą. Viena jų jau pakėlė sparnus – gyvens ir studijuos Prancūzijoje. O kitos?

– Tai Teodora – mūsų vidurinioji. Šią vasarą ji įstojo į aktorinį Paryžiuje. Nuo rugsėjo kelsis ten gyventi. Profesija labai sunki, bet mes su Vilmantu nė nebandėme jos atkalbėti. Jauna, graži, išsiskirianti savo išvaizda iš minios, ambicinga – tegul pabando studijuoti tai, ką iš tiesų nori. Vyriausioji Gabrielė gyvena Londone ir dirba kino industrijos kompanijoje grafikos dizainere. Šiais metais ji nuotoliniu būdu apsigynė magistro diplomą Vilniaus dailės akademijoje Tekstilės meno ir dizaino katedroje. Mažiausioji Martyna dar lanko Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjų, kurį šįmet baigė ir Teodora. Ji vis kartoja, kad nori turėti gerą darbą ir galėtų būti mano mecenate. Turiu su ja ypatingą ryšį. Martyna mėgsta analizuoti ir mano, ir Vilmanto kūrybą. Vis klausinėja, kodėl sukūrėme taip, o ne kitaip. Ir vis gaili mano kūrinius parduoti, nes mato, kiek jėgų įdedu į savo meną. Dukra stebi visus mano kūrybinius svyravimus ir nuotaikas. Sakau jai, kad kūryba iš tiesų yra kaip skrydis. Menininkui labai svarbu save realizuoti. Jei nepavyksta, būna baisu. Ne visi ir išgyvena.

Pristato: viena naujausių I.Marcinkevičienės madonų – "… tu mano akių šviesa…" – šiuo metu eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje, prancūzų-lietuvių parodoje "Žmogus ir Žuvis".

– Nesate tiražuotų meno objektų gamintoja. Jūsų braižas spalvingas ir vienetinis. Tiesa, ne visiems kukliems lietuviams  priimtinas dėl drąsių žinučių, kuriomis šaukte šaukia jūsų kūriniai. Nebijote būti išsišokėle?

– O ko čia bijoti? Net mano prekės ženklas perduoda žinią – "Be saiko"! Nes nei meilėje, nei mene, nei dizaine saiko nėra ir negali būti! Jei kurti – tai kurti be saiko, jei mylėti – tai visa širdimi, jei nekęsti – tai nekęsti arba geriausia ištrinti nemalonius žmones iš savo artimos erdvės.

Ir savo vaikus to mokau. Mylėti ne pinigus, o žmones. Stengtis įžvelgti žmonėse ne blogį, o gėrį.

– Jau kurį laiką atvirai juokiatės iš tam tikros kategorijos moterų, liaudiškai vadinamų barakudomis. Joms skirtas ir vienas iš jūsų darbų, simbolišku pavadinimu "Santa morčius". Ar barakudos puolė jus asmeniškai, kad nusprendėte netylėti?

– Kodėl sukūriau "Santą morčių"? Todėl, kad esu su tuo susidūrusi. Vien pats faktas, kad augau didelėje šeimoje, kurioje buvome šeši vaikai, o mūsų mama mirė būdama vos 41-ų, daug ką paaiškina. Liko daug neatsakytų klausimų, į kuriuos atsakymų dar neturiu ir šiandien, nepraėjus nė metams mūsų tėtis vedė kitą moterį. Amžius buvo vienintelis jos privalumas. Už tėtį mūsų pamotė buvo jaunesnė net 25 metais. Nepasakosiu subtilybių, bet viena tikrai noriu pabrėžti – mums, vaikams, antroji santuoka buvo labai bjauri patirtis. Gal todėl mane visą gyvenimą domina moters portretas šeimoje.

Maža to, po mamos mirties mums tėtis tapo tarsi šventasis. Labai bijojome jį prarasti, tapti našlaičiais. Atėjusi pas mus į šeimą pamotė tuo ypač naudojosi. Ji nuolat kurdavo intrigas, kuriomis kankindavo visus – tiek mus, penkis vaikus (vyriausioji sesuo ištekėjo ir jau gyveno pas mamos tėvus atskirai), tiek ir mūsų tėtį. Tarp jo ir mūsų buvo kuriama dirbtinė konkurencija. Bet užvis bjauriausia, kad ši istorija vis dar tęsiasi.

– Tai kas, jūsų įsivaizdavimu, yra tas "Santa morčius"?

– "Santa morčius" atsirado pagal Meksikoje prostitutes ir narkomanus globojančios Santa Mortues – damos-giltinės su skrybėle – pavadinimą. 2019-aisiais šis darbas buvo eksponuotas Paryžiuje, šiuolaikinio lietuvių meno parodoje, skirtoje Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių 100-mečiui.

Šį reiškinį aš nagrinėju jau ne vienus metus. Vadinu tai baisia katastrofa ir sakau, kad atėjo pats laikas garsiai apie tai prabilti. Šnekant atvirai, "Santa morčius" – tai barakudų kultas. Šiais laikais tos moterys niekieno nekliudomos braunasi į mūsų visuomenę, kuo ramiausiai lenda į mūsų šeimas ir ardo jas be menkiausio sąžinės graužimo. Tai moterys, neturinčios ne tik sąžinės, bet ir empatijos jausmo. Jos tarsi Donbaso okupantės užima svetimą teritoriją.

Prieš porą metų parodoje Paryžiuje sulaukiau daug gražių žodžių už drąsą apie tai prabilti. Supratau, kad barakudų tema aktuali ne tik lietuvėms, bet ir kitų kraštų moterims. Ir jei mes visos nuleidusios galvas tylėsime, tai uždegsime žalią šviesą mūsų vyrus okupuojančioms moteriškėms. O jų yra įvairių – jaunų ir senų. Tos jaunos – be galo agresyvios, o senosios – dar agresyvesnės, nes jų laikas jau suskaičiuotas. Kodėl taip kalbu? Tik todėl, kad stebiu jas daugybę metų. Man įdomi jų elgsena kaip menininkei. Pažįstu daugelį jų asmeniškai. Koks jausmas matyti jų gudrų žaidimą? Cha… Aš jų nekenčiu. Kaip ir jos manęs. Bet turiu sutikti, kad būtent barakudos yra mano mūzos įkvėpėjos – suprantate, ką noriu pasakyti? (Juokiasi). Juk kurti neigiamą personažą yra kur kas įdomiau nei teigiamą. Antras dalykas, iš kurio gaunu naudą – tai siutas. Jos mane siutina ir skatina apie šią problemą kalbėti garsiai savo kūriniais. Taip gimsta menas.

Kai šiais metais pristačiau "Santa morčių" parodoje-mugėje "Art Compensa", kur dalyvavo per 60 iš 200 atrinktų dailininkų, "Santa morčius" iš visų mano darbų susilaukė didžiausio dėmesio. Vadinasi, minėta problema iš tiesų aktuali. Buvo juokinga stebėti, kaip kai kurie parodos žiūrovai kūrinį apeidavo tarsi kokius pragaro vartus (juokiasi). Bet jei rimtai – tai ir yra pragaro vartai! Privalome apie juos kalbėti garsiai.

Parodoje Paryžiuje sulaukiau daug gražių žodžių už drąsą apie tai prabilti. Supratau, kad barakudų tema aktuali ne tik lietuvėms, bet ir kitų kraštų moterims.

– Pastaraisiais metais savo kūryboje liečiate moters emocinės būklės temą, nuo kurios, anot jūsų, priklauso ir visos šeimos, visuomenės gerovė.

– Esu tvirtai įsitikinusi, kad daug kas priklauso nuo elgesio su moterimi šeimoj. Jei vyras negerbs savo žmonos, į ją valysis kojas, tą patį darys ir vaikai, o paskui scenarijus kartosis ir jų šeimose. Gaila, kad mūsų kultūros ekspertams šita tema pasirodė vienaplanė ir neįdomi, o mano kūryba – tik dekoratyvi ir turinti mažą meninę vertę. Turbūt savame kieme pranašu nebūsi. Smagu, kad bent nuvažiavusi į užsienį esu įvertinta ne vienu garbiu apdovanojimu.

– Ar serija darbų "Trylika madonų", kurią jau įpusėjote, taip pat apie tai?

– "Madona su šešiomis rankomis" skirta mano mamai, kuri pagimdė šešis vaikus ir mirė jauna. Dar turiu sukūrusi madonas "Paslapties pilnoji", "Tylos pilnoji" ir "Liūdesio pilnoji". Viena iš naujausių mano madonų – "… tu mano akių šviesa…". "Pasinerk į savo gelmes..." šiuo metu eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje, parodoje "Žmogus ir Žuvis". Ji man labai patinka.

Paspirtis: "Šeima man reiškia labai daug", – tikina I.Marcinkevičienė, parodos atidaryme labiausiai besidžiaugianti artimųjų draugija.

– Jūsų šeima šypsosi iš fotografijų – tokia graži ir darni. Turbūt reikia įdėti nemažai pastangų, norint išlaikyti kasdienę harmoniją?

– Šeima man reiškia labai daug. Stengiuosi savo dukroms perduoti pačias svarbiausias šeimos vertybes. Sakau joms, kad visų pirma moteris turi būti gerbiama. Antra, jaustis saugia. Negalima jos žeminti! Moteris yra šeimos židinio puoselėtoja. Jausdama pagarbą, meilę ir saugumą, ji savo šeimai – t.y. savo vyrui ir vaikams – atiduoda visą šilumą bei gėrį. Jei moteris neagresyvi arba neturi nuo kažko gintis, – ji spindi. O kiek tarp mūsų, moterų, yra tų nespindinčiųjų – užgautų, pažemintų, nelaimingų?! Labai labai daug. Jos piktos, todėl ir pagiežingos. Tokios moterys labai dažnai suserga depresija. Tik pačios stipriausios pakyla, o būna, kad ir žūsta. Tas pats yra ir su vyrais.

– Teigiate, kad savo dabartiniais kūriniais kovojate ir su smurtu. Ar esate jį patyrusi?

– Savo gyvenime turėjau visokios patirties. Esu mačiusi daug verkiančių, nekaltų vaikų, vyrų, moterų, kurie buvo įtraukti į baisius, purvinus, savavališkus, žiaurius suaugusiųjų smurtinius žaidimus. Daugelis jų buvo psichologinio pobūdžio.

Mano pastarųjų kūrinių serija gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio spalvinga ir linksma, gal net ir žaismingai provokuojanti, bet iš esmės ji kabina tą pačią temą – moteris-barakudas. Keista, kad ši tema daugelyje šeimų yra nutylima, laikoma tabu. Pasitaiko, kad jautresnį žmogų (nesvarbu – vyrą ar moterį) tokių barakudų veiksmai gali privesti iki savižudybės. Mano kūrinyje "Santa morčius" telpa septynios baisios istorijos. Nepasakosiu jų konkrečiai (tai per daug asmeniška), bet pasakysiu, kad net trys iš jų baigėsi mirtimi. Mirė nekalti artimoje aplinkoje buvę žmonės, kurie, deja, neatlaikė įtampos... Todėl nebegaliu daugiau tylėti.

– Kurdama savo meno kūrinius stengiatės įtraukti žiūrovą į diskusiją, asmeninius pamąstymus. Viliatės atkreipti visuomenės dėmesį į jums skaudžias problemas.

– Per savo vaizduotę – spalvas, simbolius, faktūras – stengiuosi pateikti tuos klausimus, kurie man rūpi, kelia nerimą ir skausmą. Siekiu, kad menas kalbėtų ir padėtų spręsti mūsų visuomenėje kasdienes problemas. Už daug ką esu dėkinga savo vyrui Vilmantui. Jo sėkmė man leido irgi kurti. Labai dėl to jį gerbiu ir myliu. Tarp mūsų nėra konkurencijos. Jis tikrai man daug gerų idėjų pamėto ir netgi, sakyčiau, sparnus išskleidžia. Kai reikia, pakritikuoja, bet nepiktai.

Aš suprantu, kad kritika yra tiesiog būtina kiekvienam kūrėjui. Ir ne tik jam – kiekvienam žmogui tinkama kritika yra vaistas. Ji padeda save pamatyti iš šono. O jos blokavimo negali būti, jei žmogų gerbi ir myli. Pagarba vienas kitam yra svarbiausia šeimoje. Jei nėra pagarbos, apie meilę ir visa kita neverta net kalbėti. Mano pačios šeimos tragedija – mamos mirtis – paliko ryškų pėdsaką. Mano kūryboje tai aiškiai matosi.

– Šiais metais įstojote į Lietuvos dailininkų sąjungą. Kokie planai rudeniui?

– Šiuo metu ruošiuosi savo solo parodai, kuri įvyks rugsėjo pradžioje Vokės dvare. Taip pat, kaip ir minėjau, dalyvauju grupinėje prancūzų-lietuvių menininkų parodoje "Žmogus ir Žuvis", kurią organizuoja galerija "Menų tiltas". Ji vyks iki spalio 17 d. Kauno paveikslų galerijoje. Ten rasite darbų, kuriuose analizuoju įvairias žmogaus būsenas.

Diskusija: menininkė pasakoja P.Auštrevičiui apie naujausią savo projektą sarkastišku pavadinimu "Santa morčius".

– Užauginote tris šaunias dukras, sukūrėte nemažai interjerų, stebinate kaip originali kūrėja – daug pasiekėte. Ar galima paklausti, kiek jums metų?

– Esu virš 50-ies babytė (juokiasi). Šis metas nėra lengvas nei vyrams, nei moterims, bet kažkaip su tuo susitaikai ir supranti, kad amžius – tai ne liga. Senstame visi. Svarbu, kaip pats save tokį priimi, kokia veikla užsiimi. Manau, žmogus yra gražus ne vien savo jaunyste. Juk egzistuoja dar ir vidinis žavesys. Tarkim, man tiesiog gyvybiškai būtina savirealizacija. Negalėčiau nekurti. Būčiau nelaiminga.

– Turbūt gelbsti ir geras humoro jausmas, kurį vaikystėje akcentavo jūsų tėtis?

– Iš tiesų tėtis mums, vaikams, visada sakydavo: "Jei prisidirbai, pasakyk tai pirmas ir garsiai, tuomet užkirsi kelią apkalboms." Todėl, jei žmogus turi humoro jausmą, jis turi viską. Ir savo vaikus to mokau. Mylėti ne pinigus, o žmones. Stengtis įžvelgti žmonėse ne blogį, o gėrį. Ir dar humoro jausmas leidžia net pačių baisiausių gyvenimo įvykių dramą pakeisti į tragikomediją.

Kita vertus, blogis irgi yra labai įdomus reiškinys. Ypač įdomu stebėti, kai žmogus apsimetinėja, meluoja, manipuliuoja kitais. Tokie personažai mane domina kaip kūrėją. Jie irgi yra mano mūzos. Nes jei vienas kito nekenčiame, vadinasi – įkvepiame (juokiasi). Tokie yra mano pamąstymai apie gyvenimą ir kūrybą, kuriuos galite išvysti mano darbuose. Jie ryškūs ir šmaikštūs, o su amžiumi, manau, tik dar labiau aštrės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

man

man portretas
gražiausi-šunys.

Kaunietei

Kaunietei  portretas
inteligentei geda ,(saves bent taip neivardinkit)

Kava

Kava portretas
Nuostabi šeima, nuostabios garbaneles.... Nuostabi kūryba... Sėkmės...
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių