Pereiti į pagrindinį turinį

Įdaiktinti būseną: unikaliame projekte – literatūriniai nerimo tyrinėjimai

Projekto „Blunkanti sofa“ autorė, prozininkė Lina Simutytė nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdama Lietuvos jaunosios kartos rašytojų ir poetų asmenines patirtis drauge su Individualiosios psichologijos instituto įkūrėja Rasa Bieliauskaite.

Įdaiktinti būseną: unikaliame projekte – literatūriniai nerimo tyrinėjimai
Įdaiktinti būseną: unikaliame projekte – literatūriniai nerimo tyrinėjimai / D. Kairevičiūtės nuotr.

„Blunkanti sofa“ kultūrinėje spaudoje spėjo pristatyti aštuonis interviu ir pakviesti į keturis renginius. Jų metu Lina kvietė savo kartos poetų ir prozininkų tekstus išgirsti skaitymuose drauge su aktoriais ir autoriais. Kiekvienus skaitymus lydėjo jos moderuojamos diskusijos, subūrusios savitą bendruomenę, kurioje literatūra tapo atspirties tašku – durimis į kambarius, kuriuose būtų galima kalbėtis apie svarbią, nors ir nepatogią nerimo temą.

– Tavo literatūriniai nerimo tyrinėjimai projekte „Blunkanti sofa“ sulaukė daug dėmesio iš įvairios auditorijos. Gal jau pavyktų apibendrinti šį projektą?

– „Blunkančios sofos“ idėją brandinau, leisdama jai vystytis ir pildytis tiek galimais autoriais, tiek renginių ir interviu sumanymais. Imdamasi šio projekto, visų pirma ieškojau atsakymo į savo patiriamą nerimą, kartu ir būdų suteikti jam formą, transformuoti. Kilo mintis atsigręžti į šalia esančius ir kuriančius jaunosios kartos rašytojus, norėjau užčiuopti, kaip nerimas išreiškiamas jų tekstuose. Galvojau apie pradėtas ir mestas veiklas, kol teko pripažinti: kad ir kaip dažnai atrodė, jog viskas jau baigta, santykis su literatūra buvo vienas tų, kurį norėjau puoselėti. Kaip mylimasis, su kuriuo niekaip negali išsiskirti. 

Kiekvienas pokalbis buvo intymus ir atviras. Atrodo, kad autoriai norėjo ir kalbėtis, ir atsiverti, o tai buvo labai svarbu.

Dažnai imdamiesi vieno ar kito sumanymo sukuriame tvirtesnį santykį ne tik su aplinka, bet ir su pačiais savimi. Taip leidžiamės į vidinius kasinėjimus, pertvarkymus, žodžiais abstrakčioms būsenoms suteikdami kūną, kurį galime po kurio laiko apžiūrėti kaip nebepriklausantį mums patiems. Atradau, kad kalbinti autoriai išgyveno egzistencinį nerimą. Ši nerimo rūšis atrodo visa jungianti, be jos sunkiai įsivaizduoju būtį apskritai. Tai nerimas, nuo kurio neįmanoma pabėgti, kad ir ką darytum. Tyrinėdama autorių tekstus, nerimą pradėjau įsivaizduoti kaip apskritimo formos erdvę – ratą, turintį daugybę įėjimų, o išėjimas tarsi nėra sufleruojamas. Smalsu, ko mes tikimės, nuolatos ieškodami, ir kas nutiktų atradus.

Gyvenimas man primena sceną iš Aistės Žegulytės filmo „Animus Animalis“. Jame lapė muziejuje, kuriame už stiklo matome lapių iškamšas, ieško išėjimo. Matome duris, virš jų šviečia neoninis žalias „Exit“ užrašas, tačiau lapė klaidžioja nerasdama išėjimo. Ši scena apibendrino pastarojo laiko ieškojimus, įvaizdino mintis: esame įkalinti savyje, tuose vidiniuose muziejuose, pasmerkti begaliniam bėgimui ir vyksmui, intensyvui – pavargę ir išsiilgę paprasto, nuoširdaus buvimo, mes, net matydami visus „Exit“ virš durų, nuorodas ar tiesos užuominas, vis tiek renkamės suktis erdvėse, kurios bent jau šiuo – nors ir varginančiu – cikliškumu, sukuria pastovumo iliuziją svyruojančiu pagrindu grįstose dienose. Išsilaisvinimas, ne tik priklausomybė, gali gąsdinti.

– Nerimas yra pagrindinė mus lydinti būsena?

– Pradėdama projektą, atsispyriau nuo Finno Skarderudo frazės „Modernumo žavesys ir teroras gali būti aprašytas vienu sakiniu: vienintelė stabili būsena yra nestabilumo būsena.“

Šią mintį vis užčiuopdavau projekto metu, taip ji tapo viena pagrindinių jo ašių.

Pritariu minčiai, kad būtent nerimo vedami, nukreipdami jį konstruktyvesne linkme galime kurti ir veikti. Žinoma, tikėjau ir destrukcijos grožiu, sakydama, kad kūryba kyla pirmiausia iš griovimo – išjudinimo ar net sukrėtimo. Tačiau pastebėjau, kad nerimas kyla ir pozityviomis aplinkybėmis, bijant prarasti jų grožį. Todėl kiekviena būsena turi bent dalį nerimo.

Kita vertus, poetas Simonas Bernotas, paklaustas, ar pritartų, kad nerimas – stabili būsena, atsakė, jog ne. Anot jo, priešingai – tai yra viena iš labiausiai kintančių būsenų. Esu dėkinga „Blunkančiai sofai“, kuri leidžia atsiverti skirtingiems suvokimams ir priartėti prie bent jau santykinės tiesos.

„Blunkančioje sofoje“ nesiekiu nerimo rodyti iš tamsiausios pusės – nekalbu apie patologiją, nes nerimą pirmiausia matau kaip vieną variklių, kuris kiekvieną dieną mus priverčia veikti. Nerimas turi labai daug jėgos. Sprendimas, ką su ja darysime, priklauso nuo mūsų. Tikiu, kad net ir labai ilgai gyvenę neigiamais scenarijais, intensyviais išgyvenimais ir destrukcija, kaip kūrybinės energijos galimybe, galime keisti schemas ir ieškoti naujų, ne tokių eikvojančių būdų save išreikšti. „Blunkanti sofa“ man yra būtent toks būdas.

Tuo metu išgyvenau emociškai sunkų etapą ir „Blunkančios sofos“ idėja buvo bandymas ieškoti sąsajos, ryšio, burti savitą bendruomenę. Nesiekiu išgydyti ar išgelbėti,  bet kai kurie žmonės į renginius ateina ieškodami terapinės erdvės, galimybės sveikti, tobulėti ar tiesiog pasijausti geriau.

– O ar nerimo tyrinėjimas tau atvėrė naujų temų?

– Anksčiau dažniau rašiau fikciją. Pradėjus nagrinėti nerimą, supratau, kad norisi daugiau kalbėti pirmuoju asmeniu, sąmoningai apsinuoginti ir išbandyti kitus žanrus. Tam tikra prasme dingo noras slapstytis už personažų, kuriuos neretai rinkausi vyriškos lyties, siekdama tarsi deklaruoti, kad rašau „tai jau tikrai ne apie save“, nesvarbu, jog daugybė dalykų tuose tekstuose padeda tave skaitytojui ant delno. Šis projektas pastatė priešais veidrodį. Nagrinėdama savo kartos autorių tekstus supratau, kad mes turime daug bendro, kad ir kokie būtume skirtingi, – vieni rašo intelektualiąją literatūrą, kiti nevengia slemo pasirodymų, kitiems svarbus performatyvumas. Tačiau regisi, kad dauguma kalbintų autorių nors ir į skirtingus žodžius, bet sudėjo panašias tiesas. Galbūt taip yra todėl, nes esame tos pačios kartos atstovai.

– Skaitant interviu ir klausantis autorių gyvai susidarė įspūdis, kad jie visi, tavimi pasitikėdami, atvėrė savo tamsiausius užkaborius. Kaip manai, iš kur ateina poreikis pagaliau prabilti apie tuos jautrius dalykus? O gal tai yra tapę mados reikalu?

– Kiekvienas interviu trunka ganėtinai ilgai. Publikuoti tekstai sudaro galbūt trečdalį visų mūsų pokalbių. Tarkim, iš interviu su Povilu Šklėriumi liko nedidelis koncentruotas fragmentas, publikuotas „Literatūroje ir mene“. Todėl jaučiu, kad tie pokalbiai ar renginiai nesugebėjo auditorijai ar skaitytojams ištransliuoti, atspindėti tiek, kiek proceso metu pasisėmiau aš pati. Kiekvienas pokalbis buvo intymus ir atviras. Atrodo, kad autoriai norėjo ir kalbėtis, ir atsiverti, o tai buvo labai svarbu. Suvokimas, kad per tekstą, jo analizę, net jei tai vyksta nerimo kontekste, mes galime atvirai kalbėtis, rasti bendras jungtis. Tai vienas pavyzdžių, kaip nerimas tampa vertinga, vienijančia jungtimi.

– Šis projektas, sujungiantis psichologiją ir literatūrą, kol kas neturi analogų Lietuvoje. Kaip tau gimė ši idėja?

– Kadangi pati nesu studijavusi psichologijos, nenorėjau nei spekuliuoti, nei apsimetinėti, kad vienos ar kitos teorijos ar terapijos kryptys yra mano plačiai nagrinėtos, tad pasikviečiau Individualios Psichologijos instituto įkūrėją Rasą Bieliauskaitę ir su ja bendradarbiavau. Kartu ruošdavome klausimus diskusijai, tardavomės dėl temų. Pati nerimo tema išplaukė iš asmeninės patirties. Tuo metu išgyvenau emociškai sunkų etapą ir „Blunkančios sofos“ idėja buvo bandymas ieškoti sąsajos, ryšio, burti savitą bendruomenę. Nesiekiu išgydyti ar išgelbėti,  bet kai kurie žmonės į renginius ateina ieškodami terapinės erdvės, galimybės sveikti, tobulėti ar tiesiog pasijausti geriau.

Savo patiriamus išgyvenimus siekiau transformuoti į ką nors konstruktyvaus. Tai buvo iššūkis, nes anksčiau neturėjau žurnalistinės praktikos. Sužinojusi, kad Kultūros taryba skyrė stipendiją – dalinį finansavimą šiam projektui, išgyvenau ne ką kita, o tą patį nerimą – jis tarsi atsivijo mane iš paskos kaip masyvus šuo, o aš išsikėliau lūkestį pačiai sau, įsipareigojau prieš autorius, kurie atsiveria.

– Paminėjai, kad šis projektas tau padiktavo naują – asmeniškesnę perspektyvą tavo tekstuose. Šiandien išpažintinė literatūra ar tiesiog atsigręžimas į pirmąjį asmenį tekstuose yra gana populiarūs. Kaip manai, ką tai reiškia?

– Iš tikrųjų tai tampa savotiška tendencija. Šiandien daug kalbama apie meilę sau. Galbūt ir lietuvių literatūra taip atspindi šias idėjas, tampa drąsesnė. Galbūt mes atsisakome bandymo rašyti kaip kažkas kitas ar atitikti tam tikrą kanoną. Ir kartu atsigręžiame ne tik į save – taip tampame tarsi universalesni, nusiginklavę, atsisakome nematomų tarpininkų – transliuojame tiesą tiesiai kitiems į akis nustoję prisidengti. Išpažinimo tematika anksčiau nebuvo aptarinėjama taip smarkai. Prasidėjo nuo Linos Buividavičiūtės, tačiau ne vien ji rašo išpažintinius tekstus. Tiesiog jos pozicija išskirtinė – kaip drąsiai ji gali kalbėti apie savo išgyventus patyrimus: depresiją, psichiatrijos ligoninę, mintis, kurios buvo tokios tamsios, kad Lina išgyventas būsenas vadino vidiniu Aušvicu.

Tikiu, kas tekstas yra tiek išpažintinis, kiek fikcinis, nebent tai būtų dienoraštis, tačiau pati rašydama dienoraščius paauglystėje prikurdavau juose nebūtų dalykų, tarkim, rašydavau, kad bažnyčioje, kurioje per atlaidus barstau gėlės, naktimis vyksta satanistiniai ritualai. Negalvojau apie galimybę tekstus publikuoti – nesuvokiau, kad taip apskritai pradėjau kurti istorijas, tačiau jau tikėjausi, kad tai kas nors skaitys, tad tyčia dienoraštį palikdavau akivaizdžiose vietose namuose, kad bent jau mama, vedama smalsumo, atsiverstų.

Tendencija išsinerti iš drabužių, rašyti atvirai, išpažįstant save, rodo literatūros raidą. Galbūt mes išgyvename paauglystės etapą, kai norisi maištauti ir kai pasaulis sukasi apie savąjį „aš“. Kartais tai erzina, norisi atsitraukti ir nueiti, palikti tą paauglį vieną ir „tegul jis sau sprendžia savo amžiaus problemas pats ir pasirodo jau subrendęs“,  tačiau kartu smalsu ir įdomu, todėl neabejoju tokio etapo būtinybe.

Norėtųsi tikėti, kad mes tampame atviresni ne tik kitiems, bet ir sau, tai ilgą laiką būdavo tarsi neliečiama. Apskritai, kalbėjimas apie save, rūpinimasis savimi ar atliepimas to, ko iš tiesų nori, pamažu tampa savaime suprantama. „Blunkančios sofos“ projekte išgirdau, kaip žmonės dalijasi savo skaudžiomis ir intymiomis patirtimis. Po renginių,  perskaitę vieną ar kitą interviu, žmonės susisiekdavo ir primindavo, kaip tai yra reikalinga, nes jie dažnai jaučiasi panašiai. Taip pat dėkodavo už atrastą naują autorių, sakydavo, kad tekstai paskatino leisti sau daugiau pajausti.

– Ar galėtum sakyti, kad nerimas yra tarsi atskiras veikėjas literatūrine prasme?

– Kai įsivaizdavau šio projekto fizinį pavidalą, tai ir buvo būtent sofa – tas baldas, kuris atstovauja Freudo kušetei, ant kurios konsultacijų metu atsisėsdavo arba atsiguldavo pacientai. Įsivaizdavau nerimą kaip objektą. Man patinka personifikuoti būsenas, jas įsivaizduoti kaip daiktus, spalvas. Viename apsakyme nuobodulį vadinau banko pastato pilkumo jausmu. Tarsi daiktas galėtų atspindėti būseną, kalbėti. Ir ši personifikacija leidžia suvokti, kaip iš tikrųjų kartais sunku atrasti žodžius konkrečioms išgyvenamoms būsenoms – juk jos dažnai būna ikikalbinės.

Šiuo atveju „Blunkančią sofą“ įsivaizdavau kaip baldą, aptrauktą gobelenu. Bėgant laikui, ant jo nuolatos sėdint ar gulint, blunka. Tos sofos lenkimuose atsiranda dulkių gumulai, baldas į save siurbia maisto trupinius, knygų skirtukus, mažytes elektros iškrovas nuo kompiuterių ir telefonų, su kuriais einame miegoti, taip mus paversdamos savotiškais hikikomoriais – Japonijos atsiskyrėliais, ištisas dienas leidžiančiais namuose, toje pačioje vietoje, tame pačiame laike. Žinau, ką reiškia ištisą dieną praleisti sofoje bijant pajudėti: juk tada turėsi pradėti veikti, turėsi pateisinti savo buvimą.

Šis projektas man buvo kaip žadintuvas Ernesto Noreikos eilėraštyje „hablas“:

Sėdžiu ant lovos krašto mojuodamas kojomis virš

bauginančios košmarų bedugnės;

<> <>

Sėdžiu šioje neaiškumų prieblandoje, šioje metaforom

Apaugusioj tikrovėj ir laukiu, kol pasitrauks mėnulis,

Suskambės žadintuvas ir pagaliau bus metas keltis.

– Minėjai, kad esame linkę užstrigti nerime kaip rate, vadinasi, iš šios būsenos neįmanoma išsivaduoti?

– Anksčiau tikėjau, kad yra vienas sprendimas, alternatyva, kuria gyvendama galėčiau išsivaduoti. Gyvenau iliuzija, kad „aha, man dabar kyla nerimas, nes užsiimu ne visai ta veikla, kuria norėčiau“ ar panašiai – juk sprendžiame ne vien kūrybines problemas, krizes, santykių labirintus ar kitus išgyvenimus, be viso to dar turime ir išlaikyti save, susimokėti už nuomą, pasirūpinti maisto, higienos prekėmis ir panašiai. Iš esmės, tiesiog išgyventi didžiuliame absurde, kuris niekada nesiliauja. Atrodė, štai dabar išvažiuosiu gyventi į kalnus, auginsiu ožkas, saulei leidžiantis snieguotose viršukalnėse gersiu vyną ir skaitysiu knygas, ir tai mane būtinai išvaduos, bet kaskart, kai kiek labiau atsitraukiu nuo miesto, susiduriu su dar aiškesniu suvokimu: nerimas nesibaigia, nes atsitraukusi tik dar labiau gilinuosi į save ir tarsi nulupu savo lukštą, kuris slepia neištyrinėtas, todėl baugias vidines imperijas, dugnus, kuriuose ne vien auksinės žuvelės, pildančios norus ir svajones, plaukioja. Tuose dugnuose –  daugybė akmenukų, vieni nugludinti, kiti aštriabriauniai, o kur dar stiklo šukės, surūdijusios vinys ar smeigtukai – tokiose gelmėse pabraidžiojus grįžti nesusižalojus beveik nėra galimybės.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų